Kalėdų salos krantus pirmieji žmonės pasiekė dar visai neseniai, mažiau nei prieš šimtą metų. Tikrieji salos šeimininkai – milijonai krabų, per pilnatį masiškai migruojantys pakrantėn iš džiunglių gilumos. Šiose džiunglėse Australijos valdžia įkūrė griežto režimo priverstinio sulaikymo centrą, kuriame nuo karo bėgę prieglobsčio prašytojai laukia leidimo pradėti gyventi. Filmo protagonistės Poh Lin Lee darbas – padėti šiems žmonėms išgyventi traumines patirtis. Tačiau, kaip pasiekti progreso terapijoje, kai žmogus iš saugaus kabineto kaskart priverstas grįžti į psichikai žalingą aplinką. Stebėdama, kaip jos klientai kasdien grimzta į vis didesnį sielvartą, Poh Lin ima justi nerimą braunantis ir į jos asmeninį gyvenimą.
– Filmas „Alkanų dvasių sala“ – reta galimybė pamatyti psichologo kabinetą iš kitos pusės. Ką terapeutas jaučia, ką galvoja ir kaip klientai veikia jo asmeninį gyvenimą. Kodėl nusprendėte įsileisti kamerą į savo darbą ir namus?
– Mes su režisiere Gabrielle Brady esame artimos draugės daugiau nei dešimtmetį, ji – mano dukrelės krikšto mama. Kai dirbau Kalėdų saloje prieglobsčio prašytojų terapeute, ji atskrido manęs aplankyti. Tuo metu dėl įtemptos politinės situacijos, mano darbas darėsi vis sudėtingesnis. Pasidalinau su ja, kokie sunkumai mane slegia, ir kalbantis gimė idėja sukurti apie tai filmą. Iš pradžių įsivaizdavau, kad mano funkcija bus palaikyti prieglobsčio prašytojus jiems pasakojant savas istorijas, pabūti šalia. Bet Gabrielle įtikino, kad būtų vertinga, jei pasidalinčiau ir savo patirtimi. Pamaniau, kad jei jau mano klientai sutinka atskleisti žiūrovams skausmingas savo gyvenimo detales, tai gal ir man reikėtų būti drąsiai ir padaryti tą patį. Pasakodama savo istoriją, aš rizikuoju kur kas mažiau nei jie.
– Dažnu atveju Lietuvoje pabėgėliai atsisako eiti pas psichologą. Ar prieglobsčio prašytojai, gyvenantys Kalėdų saloje, terapijoje dalyvauja savo noru? Ar eiti pas psichologą yra privaloma?
– Į pirmąjį susitikimą su manimi prieglobsčio prašytojai iš sulaikymo centro atvežami autobusu. Dažniausiai jie nėra informuojami, kur vyksta, todėl būna labai persigandę. Autobusas, vežantis pas mane, atrodo lygiai taip pat, kaip tas, kuris išveža žmones į oro uostą savanoriškam grąžinimui į gimtąją šalį, todėl galite įsivaizduoti, kokį nerimą jie patiria.
Kai susipažįstame, po pirmojo seanso, jie patys nusprendžia, ar nori tęsti terapiją. Nors, tiesą sakant, pavadinti tai „sprendimu“ kiek per stipru. Mano kabinetas yra vienintelė vieta, kur sulaikytieji išleidžiami, vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu. Net jei žmogus nenori terapijos, jis ją renkasi kaip galimybę kartą per savaitę ištrūkti iš už sienų.
– Metus laiko dirbau socialine darbuotoja Užsieniečių integracijos centre su pabėgėliais. Pirmoji problema, su kuria susidūriau šiame darbe, buvo ta, kad jie labai greitai prisirišdavo ar net įsimylėdavo. Ypač vieniši jauni vaikinai, atvažiavę be savo šeimos. Jie patikėdavo savo paslaptis, vėlyvais vakarais skambindavo guostis. Džiaugiausi galėdama juos išklausyti, tačiau iš tikrųjų perdėtas dėmesys vargino ir trikdė. Kaip išlikti rūpestingam, bet vis dėlto nubrėžti ribą tarp savęs ir kliento?
– Labai geras klausimas. Reikia turėti omenyje, kad žmogaus gerumas jų situacijoje yra prabanga. Noras patirti žmogiškąjį ryšį ir artumą labai greitai evoliucionuoja į meilę. Mylėti yra normalu, nieko tame blogo. Siūlau nuolat atvirai kalbėtis su klientu apie tai, kas dabar vyksta, ir daryti tą be baimės. Aptarti, kodėl toks jausmas kyla, paklausti, kokie mano veiksmai leidžia pajusti artumą ir kokia to prasmė. Taip pat naudinga įvardinti aplinkybes, kuriose esame – kodėl mūsų praleidžiamas laikas kartu yra ribotas, kuo mudviejų santykis skiriasi nuo visų kitų.
Vyrams kultūriškai gali būti neįprasta leisti laiką uždaroje patalpoje su moterimi. Todėl aš prisiimu vyresnės sesers ar tetos vaidmenį. Požiūris į mane kaip į tetą kuria familiarius ir kultūriškai priimtinus santykius. Tokiame šeimyniškame santykyje gali įvykti atviras pokalbis. Be to, mano kambaryje visada yra vertėjas. Tai labai padeda išvengti pernelyg didelio intymumo.
– Kaip pernelyg neįsitraukti į kitų žmonių emocijas ir neperimti jų skausmo?
– Nežinau, ar įmanoma išvengti skausmo. Gal to net nereikia. Skausmas mums primena apie tai, ką labiausiai gyvenime branginame, apie mūsų vertybes, norus. Nesame atsieti vienas nuo kito – būtent tarpusavio ryšiai mums ir padeda ištverti savo kančią. Vyrauja nuomonė, kad sielvartas gali pridaryti žalos ar net naikinti. Bet emocija tėra simbolis, tarkim, sielvartas parodo, kas buvo prarasta. Man svarbiausia ne stebėti, kaip išgyvenama emocija, bet suvokti kontekstą, iš kurio ji kyla.
Žmogaus tapatybė nėra statiška ir baigta, ji kinta priklausomai nuo patiriamo santykio su kitu. Matydama intensyviai reiškiamas emocijas prisimenu, kad jos yra tik šiame momente ir nesitęs amžinai. Tuomet laukiu pokyčio, kuris, žinau, netrukus įvyks, ir susikoncentruoju į tarpines pereinamąsias būsenas.
– Filme sakėte: „Nuskambės baisiai, bet kartais nenoriu eiti į darbą vien dėl to, kad nesinori matyti žmonių, kurie man rūpi, blogesnės būklės nei praeitą savaitę.“
– Jau daug metų dirbu su žmonėmis, patyrusiais psichologines traumas. Bet niekur kitur nesu mačiusi, kad sulig kiekvienu seansu žmogaus būklė tik blogėtų. Paprastai progresas visada yra, kad ir labai nežymus. Į Australiją 2013-ais metais atvykę prieglobsčio prašytojai šiandien vis dar gyvena nežinioje ir yra socialiai nesaugūs. Jų laisvė suvaržyta, jie negali dirbti, būti su savo artimaisiais ir nežino, kada visa tai baigsis. Toks ilgai trunkantis neapibrėžtumas turi didelį neigiamą poveikį psichologinei sveikatai. Išėję iš mano kabineto jie grįžta į nežmonišką sulaikymo centro aplinką, kurioje svarbiausia paklusnumas.
Ši institucija neatsižvelgia į sveikatos specialistų rekomendacijas. Žmones apleidžia jėgos tiesiog akyse, jie ima kalbėti apie savižudybę. Mane gniuždė sistema, kurioje teko dirbti, vyriausybės politika, žalojanti paprastų žmonių gyvenimus. Bet bendravimas su pabėgėliais suteikdavo energijos ir motyvacijos, mūsų pokalbiai būdavo labai vertingi ir įdomūs. Nepaisant patiriamo pragaro, jie vis tiek atrasdavo, kuo pasidžiaugti: megzdami tarpusavio ryšius, padėdami vienas kitam, juokdamiesi, svajodami apie ateitį. Tai stiprioji šio darbo pusė.
– Kasdien girdėdamas apie kitų žmonių kančią ilgainiui persisunki pasaulio neteisybe ir net imi jausti bejėgiškumą. Tuomet reikalingas ritualas, padedantis paleisti sukauptas svetimas emocijas.
– Tai tiesa. Mūsų pačių savijauta priklauso nuo to, kaip sugebame transformuoti kito žmogaus energiją. Man tokia transformacine platforma tapo šis filmas. Kūrybinė išraiška ir komandos parama suteikė jėgų ilgai dirbti šį darbą. Mano funkcija nėra tik išklausyti ir saugoti istorijas, noriu ieškoti galimybių kūrybiškai spręsti esamą problemą ir įtraukti į šį procesą kitus žmones. Prisidėti prie socialinių pokyčių labai svarbu. Nieko su tuo nedarant tikrai kiltų klausimas, kam man viso to reikia.
– Dirbdama su pabėgėliais galiausiai supratau, kad vertingiausia, ką galiu padaryti dėl jų gerovės, tai tiesiog dėmesingai pabūti šalia. Kad vertė yra būtent tas pusvalandis ramybės geriant arbatą ar šnekučiuojantis, kuomet galima bent trumpam pamiršti kasdienę įtampą.
– Būtent. Laukiant, kol sistemoje įvyks didysis pokytis, pagrindinė atrama yra santykiai. Įdomu, kad paminėjote arbatą. Mes savo terapijos centre kuriame erdvę, kurioje galima būtų vėl pasijusti bendruomenės dalimi. Sulaikymo centre žmonėms duodami tik plastikiniai puodeliai, todėl mes organizuojame arbatos gėrimo ceremonijas. Mano vyras iškepa prancūzišką šokoladinį pyragą, paserviruojame labai gražius rytietiškus indus.
Šis ritualas – vienas iš būdų sukurti alternatyvą gyvenimui sulaikymo sąlygomis, tam tikra pasipriešinimo forma. Kaip terapeutė savo kabinete aš sukuriu poilsio erdvę, psichologinę pertrauką nuo kasdienės realybės. Mes daug kalbame apie tai, ką žmogus norėtų veikti, apie jo santykius su brangiausiais žmonėmis, svarbias gimtinės vietas, šventes, ritualus, kultūrinius ir religinius aspektus. Mes atkuriame patirtis iki to laiko, kol dar nebuvo apribota žmogaus laisvė, kol jis jautėsi veiksnus. Taip jis gali atsikvėpti nuo esamos įtampos ir suvaržymų. Tokie pokalbiai suteikia vilties.
– Filme matome, kad terapijos metu jūs naudojate smėlio dėžę ir žaislines figūrėles. Papasakokite, kaip veikia toks naratyvinės terapijos metodas?
– Galiu pateikti pavyzdį. Manęs paragintas žmogus panardina rankas į smėlį. Aš akivaizdžiai matau, kad dėl to jis jaučiasi nejaukiai. Tačiau jis nieko nedaro, kantriai sėdi laukdamas, kol pasakysiu jam rankas ištraukti. Tuomet klausiu, kodėl jis laiko rankas smėlyje, jeigu jam tai nepatinka, kas jį sulaiko nuo sprendimo keisti nemalonią situaciją.
Taip pamažu imame gilintis į gyvenimo kontroliuojančioje aplinkoje niuansus. Smėlio dėžėje su žaislinėmis figūrėlėmis žmogus turi absoliučią veiksmų laisvę, bet jam kaskart kyla klausimas, kokį gi kitą ėjimą jis turėtų daryti. Smėlio dėžės terapija skatina atkreipti dėmesį į savo jausmus dabartyje ir leisti sau elgtis taip, kaip iš tikrųjų norisi.
– Prieglobsčio prašytojas, kurį sulaikymo centro darbuotojai per prievartą atskyrė nuo šeimos, filme kalbėjo: „Čia tikras pragaras. Pragaras nėra vieta, tai – būsena, kai matai kenčiant savo šeimą ir draugus, bet negali nieko dėl to padaryti. Vienintelis pasirinkimas, kurį turi – sėdėti ir laukti, kas dar blogo nutiks. Gyveni kančioje žinodamas, kad ateityje bus tik blogiau.“ Ar žmogus atsigauna po trauminių įvykių, ar gali vėl gyventi psichologiškai sveiką gyvenimą?
– Po traumuojančių patirčių mes iki galo neatsigauname, tik išmokstame su savomis traumomis gyventi. Jei žmogus buvo įkalintas ar kankintas savo gimtojoje šalyje, o po to uždaromas sulaikymo centre ilgesniam nei metų laikotarpiui, jam labai sunku vėl grįžti į sveiką gyvenimą. Bet jei po trauminio išgyvenimo savo šalyje ir sėkmingo pabėgimo, vėliau jis užmezga tvirtus ryšius su socialiniais darbuotojais ar rūpestingais kaimynais, tokiam žmogui šansai grįžti į normalaus gyvenimo vėžes gerokai didesni.
Norint įveikti psichologinę traumą svarbiausia bendruomenės palaikymas ir kontrolės grąžinimas į jo rankas. Kiekviena sąveika su žmogumi gali būti arba terapinio pobūdžio, arba sukelti pakartotinį traumos išgyvenimą. Net jei praleidžiame kartu tik penkias minutes pildydami dokumentų formas, tai gali turėti didelę terapinę naudą. Jei žmogus pasijunta išgirstas, svarbus, jis po truputį atgauna gebėjimą savarankiškai veikti. Šiaip ar taip, gyvenimas sulaikymo centre turi pasekmių visam gyvenimui.
– Labai smalsu, koks jausmas kino teatre žiūrėti filmą apie save?
– Aš dalyvavau kūrybiniame procese, todėl mačiau tam tikras filmo ištraukas dar iki premjeros. Pirmą kartą žiūrėdama filmą kino teatre jaučiausi per arti savęs, nejaukiai. Vis galvodavau: „O ne, kodėl pasakiau būtent šitaip, juk galėjau daug geriau.“ Buvo gera ekrane matyti savo šeimą, bet plyšo širdis suvokiant, ką jiems teko patirti. Namo grįždavau pavargusi, įsitempusi, nerimaujanti ir nutolusi. Kai filme žiūriu į savo vaikus, suprantu – jie žinojo, kad nešiojuosi savyje sunkų akmenį. Bet filmu esu labai patenkinta. Matau, kaip žiūrovus ši tema jaudina ir tai man suteikia vilties.
Režisierės Gabrielle Brady filmas „Alkanų dvasių sala“ yra rodomas festivalyje „Nepatogus kinas“. Psichologė Poh Lin Lee atvyksta į Vilnių susitikti su filmo žiūrovais spalio 10–12 d. Festivalis „Nepatogus kinas“ Vilniuje vyks spalio 4–14 d., o dar vienuolikoje Lietuvos miestų festivalio dokumentiką žiūrovai galės pamatyti iki spalio 28 d. Daugiau informacijos rasite čia.
