Jame, drauge su D.Menochetu vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė ir jauna lietuvaitė Goda Letkauskaitė. Mergina atvyksta iš Londono pristatyti savo debiuto kine ir į Vilnių, ir gimtąjį Panevėžį.
Filmas „Norfolkas“ – tai drama apie tėvą ir sūnų, kurie gyvena kaip atsiskyrėliai vidury niekieno žemės. Jie turi savotišką pasaulį: apsilupusias kambarių sienas, daug televizorių, kurie transliuoja skirtingus kanalus, kulinarines laidas, ar perduoda informaciją. Tėvui, kaip nusivylusiam samdomam žudikui, prieš akis paskutinė užduotis – atsikratyti apleistoje belaisvių stovykloje gyvenančios revoliucionierių imigrantų gaujos. Tuo tarpu sūnus įsimyli jauną revoliucionierių padėjėją. Visą laiką gyvenęs atskirtyje, jaunuolis pirmą kartą patiria draugystės šilumą. Po truputį atsiskleidžia skausminga, išdavysčių pilna šeimos istorija, kurioje tai, kas gera, ir tai, kas bloga, paliekama spręsti filmo veikėjams ir žiūrovams.
Keletas klausimų D.Menochetui, padėsiantys labiau nusiteikti išskirtiniam kino potyriui „Norfolko“ seanse.
– Kaip supratote, kad norite būti aktoriumi?
– Man visada patiko prajuokinti kitus. Pamenu pirmąjį susidūrimą su kinu – likau sužavėtas, tiesiog užburtas. Paauglystėje važinėjau riedlente, rūkiau, nebuvau kažkuo ypatingas. Palydėjęs draugą į vieną aktorių vasaros stovyklų, sutikau profesorę Leslie, kuri pasakė, kad privalau prie jų prisijungti.
Atsakiau, kad to niekada nebus. Žinoma, po kiek laiko atėjau. Po pirmojo kurso supratau, kad man patinka išreikšti save – to turėtų būti mokoma jau mokykloje. Kai esi ant scenos, dingsta jausmas, kad esi tik nedrąsus berniukas, jautiesi lygus su kitais. Labiausiai mane traukia tas tikrumo jausmas, tada nelieka jokios atmetimo reakcijos.
– Ar esate tikras, kas pasirinkote teisingą kelią?
– Šiandien aš vis dar savęs to tebeklausiu. Prisiekiu. Kai labai noriu dirbti kokiame nors naujame projekte, sakau sau, kad nesu jo vertas ir man niekad nepavyks. Vis dar sapnuoju košmarus, kad stoviu nuogas, ir visi iš manęs juokiasi.
– Per kiek laiko jums pavyksta nusiraminti gavus naują vaidmenį?
– Per 3–4 dienas. Žinoma, priklauso nuo scenų sudėtingumo, nerimas gali ir grįžti. Bet kartu tai yra ir gera energija. Mes turime mokėti ją priimti.
– Ar anglai ir amerikiečiai, kurių filmuose filmuojatės, vis dar laiko jus prancūzų aktoriumi?
– Taip. Aš juos kas kartą įtikinėju, kad aš tik gimiau Prancūzijoje, bet ten neaugau, todėl nesu prancūzų aktorius. Mano gimtoji kalba yra prancūzų, bet aš lygiai taip pat kalbu angliškai. Kartais tai tikrai įrėmina ir varžo.
– Kas labiausiai Jus domina „Norfolko“ istorijoje?
– Filmo scenarijuje buvo smurto scenų, tačiau vyravo ir poetinė atmosfera. Veiksmas vyksta mistiškos gamtos fone, lyg ateityje, kai visi žmonės jau yra pabėgę į miestą, o kaimas liko tuščias. Ten plėtojasi jauno berniuko, norinčio tapti vyru, nes įsimylėjo, istorija. Joje dalyvauja ir berniuko tėvas, bandantis sutvarkyti šeimos išlikimo istoriją. Man pasirodė įdomu, nes filme galima to pasiekti. Galiausiai, man netgi patiko perteikti smurtą, kuris iš pradžių tarsi visai nėra akcentuojamas.
– Ką šįkart filmavimo aikštelėje sužinojote naujo apie savo darbą?
– Aš daug ko išmokau. Mes filmavomės 24 dienas, o tai yra tikrai mažai. Turėjome būti kūrybingi ir reaguoti gana greitai. Visi buvome pavargę, ir aš išmokau atidėti savo ego į šalį – tai puikus būdas palengvinti aktoriaus darbą.
Parengta pagal užsienio spaudą.
