Kriminalinių istorijų ir taškymosi krauju meistras Quentinas Tarantino vesterną iš numirusiųjų kelia jau ne pirmą kartą. 2012 m. sukūręs „Ištrūkusį Džango“, kuris pelnė kino kritikų bei žiūrovų liaupses, režisierius savo laimę bando darkart. Šįkart – su „Grėsminguoju aštuonetu“.
Filmas žiūrovus nukelia į Pilietinio karo sulaužytą JAV. Premijų medžiotojas Johnas veža pakarti žmogžudystę įvykdžiusią Deizę, už kurios galvą tikisi gauti 10 000 dolerių. Jųdviejų kelyje pasirodo afroamerikietis majoras Vorenas (ir keli lavonai, iš kurių šis tikisi pasipelnyti) bei šerifu prisistatantis Krisas.
Netikėtai užklupusi pūga priverčia ketveriukę apsistoti pakelės smuklėje. Tačiau joje jau laukia apylinkių korikas, buvęs konfederatas ir aršus rasistas, savo memuarus rašantis kaubojus bei smuklę prižiūrintis meksikietis. Pūga vis stiprėja ir nebekyla abejonių, jog kompanijai teks praleisti ne vieną valandą kartu. Vakarėlis tik prasideda.
Į tikroviškumo reprezentaciją nepretenduojantis, tačiau visomis prasmėmis tikras filmas į diskriminaciją siūlo pažvelgti be rožinių akinių ir iliuzijų.
Grožintis sniego nuklota Vajomingo kalnų papėde, leidžiant užliūliuoti garso takeliui, už kurį legendinis kompozitorius Ennio Morricone pelnė „Auksinį gaublį“, filmas įsuka į neskubrų vyksmą, pilną dramaturginių suktukų ir įsimenančių dialogų.
Atrodytų, tradicinis XX a. vesternas. Tačiau tuomet drioksteli taip, kad maža nepasirodo. Jei pirmąją filmo valandą Tarantino fanai galėjo gūžčioti pečiais, neatpažinę režisieriaus stilistikos, tai antrąją pasipylę kraujo fontanai neleido suabejoti – žiūrite Tarantino filmą.
Žiūrite Tarantino filmą ir dėl to, kad čia vadina visas aktorių žvaigždynas. Nuo Samuelio L.Jacksono iki Kurto Russelo bei jau „etatinio“ Tarantino aktoriaus Michaelio Madseno. Tačiau didžiausių aplodismentų nusipelnė pagrindinį moters vaidmenį atlikusi Jennifer Jason Leigh, vaidinanti kietakaktę nusikaltėlę, prieš savo valią atsidūrusią netašytų vyrų draugijoje. Kruvina, išmuštais dantimis, keikiama ir besikeikianti – tokia yra jos Deizė, gudriai maišanti kortas likusiam septynetui.
Tiesa, smurtas „Grėsmingajame aštuonete“ ne toks stilingas, kaip režisieriaus karjeros pradžioje – „glamūrines“ žudynes keičia gerokai tiesmukiškesnis kraujo liejimas ir dar agresyvesni juokeliai. Tačiau nereiktų manyti, jog smurtą rodantis Tarantino pats jį propaguoja. Greičiau atvirkščiai – į tikroviškumo reprezentaciją nepretenduojantis, tačiau visomis prasmėmis tikras filmas į diskriminaciją siūlo pažvelgti be rožinių akinių ir iliuzijų.
Vesternų nemėgstantys kritikai tikriausiai pajuokautų, jog būtent toks ir turi būti tikras vesternas.
Pilietinis karas baigėsi, tačiau šalį vis dar griauna rasinė neapykanta. Rinkdamasis tiesmukišką ir bekompromisę raišką, Q.Tarantino kviečia kalbėti ne tik apie XIX a. visuomenę, bet ir apie iki šiol neužgijusias žaizdas. Todėl ir „glamūrui“ čia paprasčiausiai nebelieka vietos.
„Grėsmingajame aštuonete“ politikos ne ką mažiau, nei kraujo. Be akivaizdžių rasizmo, ksenofobijos ir seksizmo problemų, režisierius kalba ir apie pačią Ameriką. Tačiau ši Amerika yra suvienyta ne sveiko proto, pergalės troškimo ar baimės, tačiau visa apimančios neapykantos kitam. Tuomet ir priešai gali kovoti petys petin ir žengti į šviesų rytojų.
Belieka tik šyptelti – viltis juk miršta paskutinė. Kurdamas groteskišką amerikietiškosios svajonės interpretaciją, režisierius nenubraukia to, kas buvo pasakyta anksčiau, tačiau lemiamo šūvio taip pat neiššauna. Bet nužudyti visų tikriausiai negalima net ir Tarantino filme.
Tad kaip atrodo šiuolaikinis vesternas pagal Tarantino? Atsisakantis herojų ir antiherojų bei kupinas humoro, tačiau kartkartėmis neišvengiantis baltais siūlais siūtų siužetinių vingių, žanro stereotipų ir per ilgos trukmės. Vesternų nemėgstantys kritikai tikriausiai pajuokautų, jog būtent toks ir turi būti tikras vesternas.
