Šios vasaros „Gilios upės tyliai plaukia“ repertuaro ašį sudaro nedidelė „Meno avilio“ kuruota programa, skirta sinefilijai ir kino žiūrėjimo praktikoms persvarstyti. Taip pat atsispiriant nuo bendruomeniškumo idėjos, organizatoriai prie programos sudarymo pakvietė prisijungti dar 11 organizacijų ir iniciatyvų tam, kad šis renginių ciklas stiprintų kino mylėtojų bendruomenę, skatintų diskutuoti apie kino patirtis, jų svarbą ir palaikytų kino kaip socialaus įvykio tradiciją. Norėdami susipažinti su renginio partneriais ir jų perspektyva į „Gilios upės tyliai plaukia“ programą, kalbiname vieną iš renginio partnerių – Kirtimų kultūros centro kultūrinės veiklos koordinatorę Raimondą Tamulevičiūtę.
– Šiais metais Kirtimų kultūros centras dalyvauja „Gilios upės tyliai plaukia“ programoje, papasakokite plačiau apie jūsų pristatomą turinį ir kodėl manote, jog jis yra aktualus būtent dabar?
– Su Kirtimų kultūros centru jau rugpjūčio 5 dieną po Liubarto tiltu pristatysime dokumentinį filmą „All sounds considered“ (2017, rež. Florence Müller, Goran Vejvoda, Prancūzija), kuriame apžvelgiami vieni svarbiausių įvykių ir menininkų susijusių su garso menu. Šį filmą pasirinkome todėl, kad Kirtimų kultūros centre pristatome nemažai garso meno renginių („Susikirtimai“, „Garso architektūra“ ir „Sonic Vilnius“), kurių metu auditorija yra supažindinama su įvairiomis muzikos, garso kūrimo, permąstymo ir patyrimo praktikomis kūrybinių dirbtuvių, garsinių pasivaikščiojimų, koncertų ar performansų formatu. O pasirinktas filmas, mūsų nuomone, yra puikus pirmasis ar gilesnis susipažinimas su garso menu ir įvairiomis jo formomis ir tikimės, kad žiūrovus tai galbūt paskatins domėtis ir toliau, taip pat bus papildoma medžiaga padėsianti geriau suprasti garso meną.
– Šių metų „Gilios upės tyliai plaukia“ programoje svarstoma apie sinefiliją ir kino žiūrėjimo praktikas. Klasikinė sinefilijos samprata sieja meilę kinui su pačia kino žiūrėjimo patirtimi, kaip bendruomeniška veikla. Kaip manote, ką dabartyje reiškia meilė kinui ir kaip keisis žiūrovo santykis su kinu, kino žiūrėjimo praktikos?
– Dabartinė pasaulinė situacija išties pakoregavo kino žiūrėjimo patirtis, užsidarėme savo namų „kino salėse“, kinas tapo kaip niekad lengvai pasiekiamas – vos kelių mygtukų paspaudimu, tačiau kino žiūrėjimas yra neatsiejamas nuo erdvės patyrimo, bendrumo su kitais žiūrovais, todėl tikėtina, kad ateityje iniciatyvų, skirtų patirti kiną įvairiose, tame tarpe ir netradicinėse, erdvėse tik daugės. Nors kino teatrai ir išgyvena sunkų laikotarpį, tačiau neabejoju, kad išliks. Besikeičiančios technologijos taip pat padiktuos kitokias, platesnes kino patyrimo galimybes, ir kinas taps interaktyvesniu, dar labiau įtraukiančiu žiūrovą. Čia turiu omenyje ne tik tobulėjančias vaizdo ar garso technologijas, bet ir pastaruoju metu vis dažniau sutinkamą individualizuotą turinį, kai žiūrovas pats gali veikti, keisti, pavyzdžiui, filmo scenarijų. Žiūrovo santykis su kinu keičiasi ir prisitaiko prie besikeičiančios mūsų kasdienybės, tai visiškai natūralu ir būtina.
Žiūrovo santykis su kinu keičiasi ir prisitaiko prie besikeičiančios mūsų kasdienybės.
– „Gilios upės tyliai plaukia“ jau ne pirmą vasarą vyksta netradicinėje erdvėje – po Liubarto tiltu Vilniuje. Ar manote, kad tokių netradicinių miesto erdvių įveiklinimas veikia filmų žiūrėjimo patirtį?
– Įveiklinant netradicines miesto erdves kino patirtis tampa dar unikalesnė, o kūrinys pasipildo papildomomis prasmėmis, erdvė ir kūrinys kuria naujus ryšius su žiūrovais, tai išties žavi. Kino patirtis, kuri vyksta po Liubarto tiltu labai autentiška, smagu, kad ją turime būtent Vilniuje.
– Kodėl manote svarbu, jog „Gilios upės tyliai plaukia“ repertuaras yra sudarytas 12-os skirtingų organizacijų? Ir ką tai reiškia skirtingoms bendruomenėms bei žiūrovui?
– Programa labai įvairi ir tai yra ne tik puiki galimybė organizacijoms susipažinti tarpusavyje, bet ir žiūrovams susipažinti su galbūt dar nežinomais pristatomų kūrinių autoriais, jų kūryba ar pačiomis organizacijomis ir jų veiklomis. Manome, kad toks bendruomenių būrimas, ypač šiuo pandemijos laikotarpiu, be galo reikalingas, palaikantis kultūros sektoriaus gyvybingumą ir leidžiantis nenutolti nuo auditorijos.
