„Niekada nereikia žiūrėti filmo dėl kitų – „aš irgi ten buvau“. Kokia prasmė? Juk tai tu kalbiesi su režisieriumi, priimi jo kūrinį ir matai tai, ko režisierius į jį gal net neįdėjo. Kiek yra žiūrovų salėje, tiek skirtingų filmų jie ir mato. Man tai labai patinka“, – LRT.lt kalba R. Zemkauskas.
Pasak R. Zemkausko, jam geras filmas – tas, kuris yra ne visai aiškus, kurį pasižiūrėjęs nežinai, ką galvoti. Toks filmas ilgai išlieka atmintyje, ir tik praėjus kuriam laikui netikėtai ateina atsakymas į klausimus, kuriuos tas filmas sukėlė. Pašnekovas sako, kad toks jausmas jį aplanko dažnai.
„Aš esu labai geras žiūrovas, stengiuosi negalvoti, noriu, kad mane apgautų. Kas yra menas? Pirmiausia – gražus melas. Todėl aš noriu, kad mane apgautų, nenoriu būti tas gudruolis, kuris seka, kas, kaip ir kodėl vyksta filme, kaip perkąsti tą riešutėlį“, – kalba jis.
– Koks jausmas apima išėjus iš kino salės?
– Į kino salę, tiesą sakant, einu labai retai. Paprastai filmus tenka pamatyti prieš festivalį, prieš juos parodant, kad galėtum apie juos papasakoti.
– O kai einate žiūrėti filmo savo malonumui, yra ta magija, užėjus į kino salę ir iš jos išėjus?
– Man – nelabai. Aš esu pripratęs žiūrėti vienas. Sau. Kino teatro magijos aš nelabai jaučiu. Pritariu britų kino režisieriui, kurį labai mėgstu ir su kuriuo prieš daug metų vaikščiojome po Vilnių, Peteriui Greenaway, kad nėra normalu dvi valandas sveikam žmogui tamsoje spoksoti į vieną pusę. Na, tai, žinoma, tik žavus pokštas apie kino prigimtį, bet P.Greenaway kaip tik ir ieško, kaip čia išsilaisvinti iš kino salių „diktato“.
Tačiau aš sakau, kad, jei filmui būtinai reikia didžiulio ekrano ir super geros garso sistemos, tuomet tai – nelabai filmas, tai – dažniausiai kažkokia kita pramogos rūšis. Jei paprastas filmas nesižiūri mobiliojo telefono ekrane, tai jo gali ir didelis ekranas neišgelbėti. Bet aš ne prieš didelius ekranus, man smagu pašiurpti, kai į mane lekia drakonas arba Monica Bellucci su naktiniais...
– Kas jums yra kinas? Bijau klausti, ar tai darbas, kad nenuskambėtų pernelyg primityviai.
– Niekada į kiną nežiūrėjau kaip darbą. Turbūt reikėtų sakyti, kad tai man yra pramoga. Kartais pramoga jausmams, kartais – galvai. Skirtingi filmai skirtingą džiaugsmą teikia.
Žinoma, gali būti ir darbas, jei tenka filmus pristatyti ir privalai juos pasižiūrėti. Bet aš nesijaučiu blogai, kad privalau pasižiūrėti.
– Save laikote išrankiu kino žiūrovu, gurmanu?
– Išrankiu. Žodis gurmanas – keistas. Išrankus esu ir nekantrus labai. Jei praeina 10 minučių ir filmas manęs neužkabina, pradedu muistytis. O yra tokių režisierių, kur reikia palaukti pusvalandį, tuomet būni apdovanotas. Retai, bet taip būna. Jie, bjaurybės, yra kalti, kad kartais tenka pasižiūrėti didžiąją dalį prasto filmo kažko vis beviltiškai tikintis. Bet kai kurių, pavyzdžiui, Alaino Guiraudie, Paolo Genovese, reikia luktelti 16 minučių, kol prasideda, o tada jau – labai gerai.
– O kaip vertinate kino žiūrėjimo kultūrą Lietuvoje? Dažniau žiūrovas ieško kažko gilesnio ar tiesiog laisvalaikio pramogos su spragėsiais?
– Iš pradžių gal būna pramoga su spragėsiais. Kai tai nusibosta, žmonės eina ieškoti kažko daugiau. Visada taip yra. Aš visada esu už pramogą, už snobizmą, nes visa tai pamažu išugdo gerą skonį.
– Tokie renginiai, kaip „Kino pavasaris“, yra ta vieta, kur susirenka ieškantys kine daugiau nei lengvos pramogos?
– Taip. Žmonės pripranta būti festivalio atmosferoje, smagu. Be to, organizatoriai labai protingai sudaro festivalio programą: jie turi visą skalę filmų – nuo visiškos atviros komercijos iki ribinių produktų, kur sunku pasakyti, ar čia kinas, ar ne. Taip ir turi būti.
Tik vienintelis pasiūlymas auditorijai – nueiti kažkur, kur ne viską supranti, nes taip sužinai kažką naujo. Svarbu nebūti savo burbule, nesikliauti vien rekomendacijomis, kad visi eina. Gerai, kad visi eina, bet gal yra koks filmas, kur mažai kas atėjo, o jis – tau.
– Nemaža dalis „Kino pavasario“ filmų – dramatiškos žmonių istorijos. Pasakojama dramatiška, sukrečianti asmeninė istorija visuomet yra raktas į gero, paveikaus filmo titulą?
– Europinis kinas, jei galima tokią sąvoką vartoti (o turbūt negalima, nes skiriasi šalys, mokyklos), tarsi bėga nuo istorijų, bando ieškoti kažkokio dar vieno naujo kelio. Lotynų Amerikos kinas – vis dar didžiosios istorijos pasakotojas.
Man labai įdomu skaityti recenzijas, ir aš matau, kad 90 proc. recenzijų sudaro turinio atpasakojimas. Tai reiškia, kad pasakojimas mums vis dar yra svarbus, tai žmogiška, todėl mes einame istorijų klausytis. Ir jos mus užkabina arba ne. O tai priklauso nuo to, kokia šiandien diena, kas aš esu dabar, kiek man metų, kas sėdi šalia manęs ir ką rasiu, grįžęs namo. Nuo to priklauso kino sėkmė.
– Dažnas mūsų savo gyvenimuose susiduriame su pačiais įvairiausiais išgyvenimais, komiškomis ir dramatiškomis istorijomis. Kaip manote, ar pagal kiekvieno gyvenimą įmanoma pastatyti filmą?
– Įmanoma, tačiau ne tiek daug mes tų siužetų galime išgyventi, kaip mums atrodo. Mes visi esame siužeto variacijos. Ir tai – labai gražu.
Galų gale, viena yra išgyventi kine, kita – tikrovėje. Bet kuriam scenaristui yra aiškinama, kad „gink Dieve, nedaryk, kaip gyvenime, nes nesižiūrės“, tuo metu galutinis produktas turi atrodyti kaip gyvenime. Kitaip tariant, turi mąstyti ne kaip gyvenime, bet galutinis produktas turi apsimesti gyvenimu. Tai yra įdomus žaidimas.
– Viename interviu aktorius Rolandas Kazlas pastebėjo, kad dabartinis teatras nebeturi suvaržymų, jame matyta visko, taip pat ir nuogybių, lytinių aktų. Ar kine yra kokių nors tabu?
– Ne, ir neturi būti. Tabu yra ne kine ir teatre, tabu yra mūsų galvose. Nei kinas, nei teatras neturi turėti kažkokių suvaržymų, suvaržymai būna totalitarinėse valstybėse.
Tačiau kai kurie iš suvaržymų mūsų galvose yra reikalingi, nes mes negalime gyventi neapibrėžtume. Baisiausia žmogui yra neapibrėžtumas (iš čia siaubo filmuose taip gąsdina beformės masės artėjimas į žiūrovą), tad mes turime apsibrėžti. Kai tik apsibrėžiame, atsiranda tam tikra tabu sistema, priklausanti nuo mūsų kultūros, šalies, asmeninių pasaulių, išgyvenimų ir įsitikimų. Na, o menininkas atakuoja tas mūsų tabu sistemas. Toks yra vienas jo uždavinių – bandyti pasibelsti į kažkokias duris: gal mes atidarysime.
– Kino kritikė Izolda Keidošiūtė sako, kad politinis korektiškumas reikalingas gyvenime, bet ne kine, nes jis suvaržo, o jo kine vis daugiau. Sutinkate su tuo? Tai yra šių dienų kino problema?
– Tai tiesa, kai kur aš tai pastebiu, ir tai yra viena iš problemų. Apskritai viešojoje erdvėja ta problema yra nereta. Mes bijome mąstyti, tačiau mąstyti nereikia bijoti, reikia bijoti daryti. Yra labai svarbus skirtumas – aptarinėti reikia viską, tuomet, man atrodo, visuomenė yra sveikesnė. Kai gerai aptarsime, gal paaiškės, kad nereikia daryti.
– Kodėl, iš kur tai atsirado?
– Taip patogiau, lengviau mums susišnekėti. Tai – normalūs procesai, nieko tragiško tame nėra.
– Norėčiau aptarti holivudinį kiną. Rolandas Maskoliūnas prieš keletą metų interviu LRT.lt sakė, kad filmuose mažėja turinio, siužeto, aktorių darbo, bet daugėja specialiųjų efektų. Taigi turinio prasme kinas tampa vis primityvesnis. Sutinkate? Kas nutiko kino industrijai?
– Aš manau, kad kino industrija visada buvo tokia, nieko ypatingo jai nenutiko. Štai kino festivalyje mes rodome dešimtis filmų, kur su turiniu viskas yra gerai. Yra tiesiog dvi pramogos rūšys. Holivudas ne to siekia, jam nereikia gilaus turinio, jam reikia, kad mums būtų smagu. Smagu bijoti, nekęsti, mylėti, užjausti, bjaurėtis. Tai – Holivudo darbas, kad mes išeitume patenkinę šiuos savo poreikius, o tokių poreikių mes turime.
Aš manau, kad jie dirba ir visais laikais dirbo labai profesionaliai, bet jie vis dar daro klaidų, o tai reiškia, kad kinas – vis dar atsitiktinumo kūryba. Tai – daugelio žmonių darbas, ir jo rezultatas – nenuspėjamas. Jei jis būtų nuspėjamas, Holivudas visada laimėtų. Bet ne visada laimi.
– Kaip manote, toks kinas, kurį kritikuoja dėl turinio trūkumo, yra visuomenės atspindys? Georgas Hegelis kalbėjo apie laiko dvasią, iš esmės teigdamas, kad kiekviena individo sukurta sistema atspindi bendrąją kultūrą, kuri tą individą išugdė.
– Manau, kad tokios rafinuotos visuomenės, kokią mes turime dabar Vakaruose, mes niekada neturėjome. Matyt, atsakymas – G.Hegeliui reikia kažką galvoti iš naujo, nes mes esame rafinuoti, bet labai mylime primityvumą.
Mes niekada neturėjome tokios rafinuotos ir suprantančios visuomenės. Maža to, aš galvoju, kad, jei anksčiau buvo šūkis „jie nežino, ką daro“, tai dabar – „jie žino, ką daro, ir vis tiek tą daro!“ Tai yra XXI amžiaus apibendrinimas, ir man jis patinka: „Aš žinau, kad tai, ką žiūriu, gali būti ir visiškas niekalas, bet man nuo to faina. Aš žiūriu toliau, nes man gera, nes aš noriu patirti, kad gėris tiesiog nugalėjo blogį ir man nusispjauti, kad primityvu, kad taip nebūna ir kad tie herojai yra „plokšti“. Kai aš norėsiu kažko kito, pasirinksiu kitus autorius“.
Aš manau, kad didžioji dalis auditorijos tai labai gerai supranta.
– Kaip manote, televizija padeda kinui ar kenkia, nes renkasi masinę produkciją, kuri neugdo žiūrovo skonio?
– Taip, bet kaip televizija praturtino kiną! Kiek kinas gavo iš televizijos! Kaip kinas išmoko kitaip žiūrėti į kadrą, į kasdienybės dokumentiką? Kaip kinas išmoko būti buitiškas, priėmė realybės žanrų taisykles! Aš manau, kad televizija kinui labai daug davė. Jei ne televizija, tam tikra prasme kinas būtų labai skurdus reikalas.
Beje, labai daug žmonių iš televizijos ateina į kiną. Michaelis Haneke atėjo iš televizijos, argentiniečių režisieriai, sukūrę filmą „Garbės pilietis“, neseniai rodytą festivalyje, abu atėjo iš televizijos. Ateina operatoriai, kurie moka dirbti greitai, nes televizija yra greitis ir pastabumas.
– Kas jums yra geras filmas?
– Kuris yra ne visai aiškus. Kurį pasižiūrėjęs nežinai, ką galvoti. O žiūrėk, kitą dieną prisimeni, dar po savaitės prisimeni. Po mėnesio – netikėtai tampa aišku. Tuomet žinai, kad ilgai tavyje gyveno tos sėklos, kurias kūrėjai pasėjo. Tai yra geras kinas.
– Kaip tik ir norėjau klausti, kas yra tas jausmas, kai pasižiūri filmą, jauti, kad jis tave kažkaip paveikia, bet nei pats sau negali pasakyti, kaip, nei juolab – žodžiais išreikšti. Kas tai?
– Tai yra labai gerai. Tai yra tai, kas mus augina, meno poveikis. Aš manau, kad menas mus veikia šitaip.
Būtinai reikia sau duoti laiko ir mažiau klausytis, kas ką sako, visokie gudrūs kritikai ar draugai. Reikia stebėti, ką tau tai reiškia, nes tu dėl savęs pasižiūrėjai, ne dėl kitų. Niekada nereikia žiūrėti filmo dėl kitų – „aš irgi ten buvau“. Kokia prasmė? Juk tai tu kalbiesi su režisieriumi, priimi jo kūrinį ir matai tai, ko režisierius į jį gal net neįdėjo. Kiek yra žiūrovų salėje, tiek skirtingų filmų jie mato. Man tai labai patinka.
– Dažnai jus patį aplanko tas jausmas?
– Būna. Ir manau, kad visai dažnai. Aš esu labai geras žiūrovas, stengiuosi negalvoti, noriu, kad mane apgautų. Kas yra menas? Pirmiausia – gražus melas. Aš noriu, kad mane apgautų, nenoriu būti tas gudruolis, kuris seka, kas, kaip ir kodėl vyksta filme, kaip perkąsti tą riešutėlį.
Aišku, jei pradedu matyt mechanizmą, tai – prastas darbas. Todėl prastą atvejį lengva analizuoti. Dėstydamas žurnalistiką, su studentais naudoju prastų atvejų metodą, nes juos lengva dekonstruoti ir iškart matyti klaidos, kaip nereikia daryti. O štai tobulą kūrinį sunku ardyti ir geriau to nedaryti, nes kai pradedi jį ardyti, nežinai, ką daryti su tuo sudėtingu mechanizmu, kurį pabėrei ant stalo ir nebesurinksi atgal. Tobulas kūrinys palieka be žado kartais. Ir gerai.
