AČIŪ DIEVUI / By the Grace of God
Berlyno kino festivalyje Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas François Ozono filmas „Ačiū Dievui“ (2019) pasakoja tikrais įvykiais paremtą istoriją apie nuo Liono kunigo Bernardo Preynato vaikystėje nukentėjusius vyrus – kunigui oficialiai mesti kaltinimai seksualiai išnaudojus 70 berniukų.
Filmas, kurio rodymą Prancūzijoje nesėkmingai buvo bandyta uždrausti, gręžiasi ne į B.Preynatą, bet į tris jo aukas. Kiekvieno jų gyvenimai susiklostė skirtingai. Kiekvienas jų skirtingai išgyvena vaikystėje patirtą traumą ir turi skirtingą santykį su katalikų bažnyčia – F.Ozonas, kalbėdamas itin sudėtinga tema, išvengia suabsoliutinimo ir jautriai prabyla apie konfliktišką tikinčiojo santykį su jį nuvylusia tikėjimo institucija.
TURIME POPIEŽIŲ! / We Have a Pope!
Kai naujai išrinktas popiežius turi pasveikinti tikinčiuosius, jį staiga ištinka panikos priepuolis. Jis niekada nesitikėjo užimti šias pareigas. Jis net nežino, ar nori jas užimti. Popiežius, turintis tapti milijonų širdžių vedliu, rimtai sudvejoja, ar gali juo tapti.
Tikriausiai net neverta sakyti, jog filmas, kuriame popiežiui prireikia ateisto psichoanalitiko pagalbos ir kuriame popiežus bėga nuo savo pareigų, susilaukė skepsio iš dalies katalikų dvasininkų – esą popiežius vaizduojamas nepagarbiai. Tačiau režisierius Nani Moretti jokiu būdu nesityčioja. Priešingai, savo dramą ir komediją pinančiame filme „Turime popiežių!“ (2011) jis dar kartą primena, kad kiekvienas mūsų, net ir pats popiežius, yra tik žmogus.
PRIEŠ BANGAS / Breaking the Waves
Larsas von Trieras apie religiją kalbėjo ne viename savo filme – biblinės citatos jo kūryboje tęsiasi nuo „Dogvilio“ iki „Namo, kurį pastatė Džekas“. Tačiau jokiame kitame filme L. von Trieras neskiria tiek dėmesio tikėjimui – ne ironiškam, kvestionuojamam ar dekonstruojamam, o didingam ir besąlygiškam – kiek filme „Prieš bangas“ (1996).
Jauna, naivi Besė užaugo atokiame Škotijos miestelyje, kalvinistų šeimoje. Niekas nenorėjo, kad ji ištekėtų už sunkiai dirbančio ir dar sunkiau geriančio Jano, tačiau Besė atsidavė meilei, kaip kad jai atsiduos ir vėliau, kai sieks išgelbėti į nelaimingą atsitikimą darbe patekusį ir suluošintu likusį vyrą. Janas pažada – jis nemirs, jei Besė mylėsis su kitais vyrais, o vėliau viską perpasakos jam. Ir Besė aukojasi. Besė gydo. Nes myli ir tiki.
MOKYTOJAS / The Master
Po Antrojo pasaulinio karo Fredis sunkiai susidoroja su savo gyvenimu – nepavyksta nei susirasti darbo, nei suvaldyti libido. Tačiau paslapčia įsmukus į laivą ir netrukus sužinojus, kad jis priklauso naujos religijos pradininkui Lankasteriui Dodui, Fredis atranda savo mokytoją. Žmogų, kuris jam pažada naują gyvenimą.
Paulo Thomo Andersono „Mokytojas“ (2012) pavergia kino kalba ir savo sudėtingumu pritrenkiančiais Joaquino Phoenixo ir Philipo Seymouro Hoffmano vaidmenimis, tačiau šiame filme ne ką mažiau įdomu stebėti, kaip režisierius dekonstruoja patį religijos veikimo mechanizmą, kuriuo, kaip ir savo mokytoju, Fredis netrukus ims abejoti.
APIE DIEVUS IR ŽMONES / Of Gods and Men
Tikra istorija paremtas Xavier Beauvois filmas „Apie dievus ir žmones“ (2010) pasakoja apie Alžyre įsikūrusio trapistų vienuolyno abatą, kuris studijuoja Islamą, siekdamas geriau suprasti vietos žmones. Tačiau Alžyrui vis labiau kenčiant nuo Islamo fundamentalistų, Kūčių naktį vienuoliams tenka priimti sprendimą – ar rizikuoti savo gyvybėmis ir likti Alžyre, ar palikti šalį.
„Apie dievus ir žmones“ prabyla apie įtampą: tarp skirtingų religijų, tarp dvasinio gyvenimo ir realaus pasaulio, tarp siekio saugoti save ir pareigos saugoti savo tikėjimą. Tai tylos ir supratingumo kitam kupinas filmas, 2010 m. Kanų kino festivalyje pelnytai pelnęs Didįjį žiuri ir Ekumeninės žiuri prizus.
GOLGOTA / Calvary
Tėvas Džeimsas klausydamasis išpažinties sulaukia grasinimo – po savaitės jis mirs. Ne dėl to, kad nusidėjo pats, o dėl nuodėmės, kurią padarė kitas dvasininkas. Per kitas septynias dienas tėvas Džeimsas kalbina kiekvieną sutiktą mažo Airijos miestelio vyrą ir mėgina išpirkti svetimas kaltes.
Iš šio aprašymo nepagalvotum, kad „Golgota“ (2014) yra prisodrinta juodojo humoro. Tai, žinoma, yra rizikingas sprendimas – kas gi juokauja tokiomis temomis? – tačiau net jei režisierius keliose scenose kluptelėja, jam pavyksta sukurti nuoširdų ir ilgam įsimenantį pasakojimą apie tikėjimo kryžkelėje atsidūrusį žmogų.
PO ŠĖTONO SAULE / Under the Sun of Satan
Kai 1987 m. Kanų kino festivalyje buvo paskelbta, jog „Auksinė palmės šakelė“ atitenka Maurice'o Pialato filmui „Po šėtono saule“ (1987), salė šią žinią pasitiko švilpimu. Filmas nevienareikšmiškų vertinimų susilaukia ir šiandien, tačiau to, kad realistiškas, niūrus režisieriaus svarstymas apie tikėjimą, prievartą ir blogio šaknis neprarado aktualumo, tikriausiai nepaneigtų niekas.
Jaunas katalikų kunigas Dionisas dvejoja dėl savo pašaukimo. Kai į jį kreipiasi savo vyrą nužudžiusi Mušetė, Dionisas nepajėgia grąžinti jai ramybės… Vieną vakarą, eidamas kaimo keliu, jis sutinka arklių pirklį, ir išsigąsta supratęs, kad priešais jį – pats šėtonas.
BRAJANO GYVENIMAS / Life of Brian
Brajanas gimė Nazarete. Ir dar tą pačią dieną, kaip ir Jėzus. Todėl turbūt nereikėtų nustebti, kad Brajanas, pats to nelabai suprasdamas, tapo Mesijumi...
„Monty Python“ filmas „Brajano gyvenimas“ (1979) dėl aštrios religinės satyros buvo uždraustas net keliose šalyse – tarp jų ir Norvegijoje bei Airijoje. Ir nors šiandien draudimai nebegalioja, „Brajano gyvenimas“ taip atvirai (ir šmaikščiai) pajuokia patį religijos susikūrimo mechanizmą, kad į jį piktai šnairuojančių turbūt niekada netrūks.
JUODASIS NARCIZAS / Black Narcissus
Kai penkios anglikonų vienuolės Himalajuose įkuria vienuolyną, kuriame veikia ir ligoninė bei mokykla, jos dar nežino, kad turės susidurti ne tik su joms prielankumo nejaučiančiais vietiniais ir sudėtingomis gamtos sąlygomis, bet ir žengti į akistatą su savimi.
Režisieriai Michaelas Powellas ir Emericas Pressburgeris pritrenkiančios estetikos filme „Juodasis narcizas“ kalba apie religines dogmas ir moters seksualumą – stebėtinai atvirai ir drąsiai, ypač turint omenyje, kad ši kino kritikų liaupsinama juosta buvo sukurta 1947 m.
RIMTAS VYRUKAS / A Serious Man
Brolių Coenų režisuota juodoji komedija „Rimtas vyrukas“ (2009) nukelia į 7 deš. ir supažindina mus su žydų kilmės fizikos profesoriumi Lariu, kuriam tiesiog patologiškai nesiseka – nei asmeniniame, nei profesiniame gyvenime. Žmona grasina skyrybomis, vaikai iš jo vagia, studentai šantažuoja, o pats Laris nesupranta, kodėl visas pasaulis yra nusistatęs prieš jį.
Vienintelė Lario viltis – susitikimas su rabinu, tačiau tai įgyvendinti, pasirodo, sunkiau, nei iš pradžių atrodė. O ir religija, tikėtina, nebūtinai atsakys į mūsų personažą kasdien kamuojančius klausimus.
