Apie tai ir kalbamės su Pedro Aguilera, atvykusiu pristatyti savo naujausio kūrinio festivalyje „Kino pavasaris“.
– Kodėl tapote režisieriumi?
– Kino nestudijavau, studijavau meną, tad pagal planą neturėjau tapti režisieriumi, bet pradėjau domėtis kinu, kai man buvo 23-eji. Nusipirkau kamerą, kad galėčiau kurti meninius vaizdo įrašus, ir taip pradėjau kurti istorijas, turinčias pasakojimą, naratyvą. Tada supratau, kad man patinka medija, einant laikui vis giliau į tai klimpau. Supratau, kad tai yra geriausias būdas išreikšti save. Taigi pradėjau kurti trumpus filmus ir dirbti su kitais filmų kūrėjais. Kino mokiausi savarankiškai.
– Kaip kilo filmo „Demoniškos tavo akys“ idėja?
– Tai nėra racionalus procesas. Nebuvo taip, kad sėdėčiau ir staiga kiltų mintis: „O taip, aš užrašysiu šią istoriją.“ Tai truko maždaug dvejus metus, kol suvokiau, ką noriu pasakyti. Mintyse turėjau vaizdinį, kurį norėjau vystyti – yra kažkas, kuris stebi tai, ko neturėtų stebėti. Šiais laikais mus supa didelis srautas vizualios informacijos. Ji mus nuolatos atakuoja. Įprantame matyti medžiagą, kurios kartais nenorime matyti, ar tai būtų pornografiniai vaizdai, ar smurtas. Mes to neieškome, tai tiesiog iššoka mums prieš akis. Taigi pradėjau kurti nuo vyro, kuris netikėtai pamato seserį, užsiimančią seksu, ir to jis neturėtų matyti. Šiais laikais tokių istorijų nemažai. Kažkas mato, kaip jų tėvai ar pusbroliai, giminės, draugai kažkuo užsiima, nes internete pilna vaizdinės medžiagos. Tai buvo pradinis taškas, mano atspirtis. Vėliau sugalvojau, kad reikėtų pažvelgti iš filmų kūrėjo perspektyvos, nes jis su tuo dirba nuolatos.
– Jūsų pagrindinis veikėjas Oliveris pasirenka toliau stebėti seserį. Jis to nesustabdo.
– Taip, jis nuolatos plečia ribas, peržengia jas, nori ja manipuliuoti. Jis nėra normalus režisierius, jis – perversiškas, siekia žengti vis toliau ir pažiūrėti, kas bus. Tačiau prasideda viskas nuo jo paties sesers.
– Kaip pats vertinate pagrindinių veikėjų elgesį ir jų tarpusavio santykį?
– Aš nesu labai moralus žmogus. Manau, kad moralė ir etika priklauso nuo laikotarpio, valstybės istorijos. Taigi esu plačių pažiūrų. Aš turiu seserį, bet nedaryčiau to ne dėl moralinių aspektų, bet dėl to, kad ji manęs netraukia. Aš nekuriu filmų tam, kad teisčiau, bet tam, jog iškelčiau problemą. Siekiu sužadinti protą „kas, jeigu?“. Manau, menas, kinematografija turiu pasiūlyti alternatyvų, kažko, kas yra už žmogaus realybės ribų.
– Tad čia svarbiausia ne moralinis aspektas, juk tarp jų, brolio ir sesers, yra visai kitokie, giminiški, santykiai ir kai įtraukiamas seksas, viskas susimaišo.
– Seksas yra galinga jėga. Jis viską keičia. O dabar dar vyksta seksualinis karas tarp lyčių – vyrų ir moterų. Moterys įgauna daugiau galios, kovoja dėl savo teisių. O tarp šių dviejų lyčių yra seksas. Taigi poros kovoja dėl to paties – dėl erdvės gyvenime. Taip, jie yra brolis ir sesuo, bet jie taip gerai vienas kito nepažįsta.
– Ar šis santykis, pagal jus, yra perversija?
– Aš neturiu aiškaus apibrėžimo, todėl šią idėją ir panaudojau filme. Pagal jį, blogiau prarasti tai, ką myli, nei žaisti moraliniais aspektais. Mano veikėjas žaidžia ribomis, viskuo manipuliuoja. Tačiau tai tik žaidimas ir ji, Aurora, tai priima. Tai nėra problema. Problema tai, kad jis apgauna ją su jos drauge. Tačiau net ne šiuo aspektu tai blogai, bet kad jis palieka ją vieną su šia problema. Tai yra išdavystė. Tad svarbiausia – sąžiningumas, ištikimybė. Perversija šiuo atveju yra sąžinės ir ištikimybės praradimas, o ne moraliniai aspektai. Galima būti perversiškam neįtraukiant sekso ar smurto.
– Jūsų filme svarbus stebėjimo aspektas. Režisierius irgi yra tarsi koks stebėtojas, jis su savo kamera kišasi į veikėjų realybę, o filmo žiūrovai irgi tampa stebėtojais. Ar šiame filme yra savirefleksijos?
– Visi, kino teatre žiūrintys filmą, stebi Aurorą jos kambaryje, visi yra vojeristai ta prasme, filmų kūrėjai, bet visi žiūri fikciją. Net televizijos naujienos, žinios, yra fikcija. Net jei jie kalba apie karą Sirijoje ar pabėgėlius, tai nėra tikra. Mes manome, kad tai tikra, bet taip nėra. Mes turime būti toje vietoje, kad žinotume, kas vyksta iš tikrųjų. Vaizdai nėra tikri. Jie mus apgaudinėja, nuolat meluoja. Tad šiame filme yra papildomas sluoksnis. Tai – filmas apie filmų žiūrėjimą.
– Ar filme nuolatos pasirodanti Knuto Hamsuno knyga „Badas“ turi kažkokią reikšmę?
– Man labai patinka Knutas Hamsunas, norėčiau sukurti filmą pagal kurią nors jo knygą. Atsitiktinai vietoje, kur filmavome, pasitaikė ši knyga, ir dar angliškai, nes pagrindinis aktorius atvyko iš JAV. K. Hamsuno dvasia matyti mano filmuose. Tas vienišumo jausmas, neviltis, dekadensas.
– Pabaigoje Aurora žiūri filmą „Cannibal Holocaust“ (1980). Ar tai turi kokią nors mintį?
– Tai reiškia, kad Aurora tuščia. Vaizdai jos nebestebina, nebešokiruoja. Ji nebėra nekalta. Mane šis filmas šokiravo, kai pamačiau jį būdamas paauglys. Pasijutau, tarsi kažką praradęs. Man tai buvo didesnė žala nei žiūrint pornografiją. Tai tamsus filmas dienos šviesoje. Dokumentika, kai visi juokiasi ir užsiima kvailais dalykais, bet už viso to tai yra labai sunkus filmas. Panašaus efekto siekiau ir filme „Demoniškos tavo akys“. Veiksmas vyksta dienos šviesoje, bet už to slypi insestas, daug problemų. Tad abu filmai veikia lygiagrečiai. Ir tai filmo pabaiga. Aurora jau prieš tai žiūrėjo vaizdus, kuriuose jos brolis nufilmavo supančiotą savo merginą, ir tai labai panašu į tai, kas rodoma „Cannibal Holocaust“, bet matydama tai ji buvo nustebusi ir šokiruota, o filmo pabaigoje jos tai jau nebešokiruoja. Ji pasikeitusi, tuščia.
– Kaip pasirinkote aktorius savo filmui?
– Man labai pasisekė, nes pats dariau atranką. Žiūrėjau daug filmų siekdamas išsirinkti aktorius. Sudariau sąrašą ir pirmieji mano pasirinkti aktoriai sutiko vaidinti mano filme. Filmuodamas trumpą filmą sutikau Ivaną Baquero. Jai buvo vos 17 metų, labai mane nustebino. Kai rašiau scenarijų, pasakiau, kad „rašau tau skirtą vaidmenį“. Julio Perillán yra mano draugas. Aš jį pažįstu iš praėjusio savo filmo, kuriame jis vaidino, todėl žinojau, ką gali
