Kario palaikai dar praėjusių metų lapkritį buvo rasti Leipalingyje. Prieš pat valstybines laidotuves Kazimieraičio atminimas antrą kartą atgyja kine.
„Tai bus J.Vitkaus-Kazimieraičio istorija, papasakota taip, kaip reikėtų jauniems žmonėms, ir visiems, besidomintiems istorija“, – trumpai esmę apibūdino filmo autorė A.Zalanskaitė. Ji atskleidė, nuo ko prasidėjo jos, kaip režisierės, karjera, kaip gimė naujausio filmo idėja ir kaip sekėsi ją įgyvendinti.
Biografiją nešiojosi ilgai
Filmas „Bučiuoju, Juozas“ – ketvirtasis A.Zalanskaitės kūrinys apie laisvės kovas ir jų herojus. Režisierės karjerą moteris pradėjo visai ne nuo studijų suolo. Chemijos mokslus krimtusi studentė universitete buvo aktyviai įsitraukusi į studentų atstovybės veiklą, rašydavo scenarijus renginiams ir prisidėdavo prie visuomeninių iniciatyvų, tokių kaip Konstitucijos egzaminas ar „Drąsinkime ateitį“. Kaip įvardija moteris, pirmąją kino, režisūros ir montažo mokyklą ji perėjo pas prodiuserį Saulių Bartkų.
„Jis 2008–2009 m. pasikvietė mane dirbti kartu. Buvau 3 istorinių-dokumentinių filmų prodiuserė, o po to, apie 2012 m., Užsienio reikalų ministerija užklausė dėl vaizdo įrašo apie NATO karinį-energetinį saugumą. Kaip tik tuo metu Lietuvoje turėjo atsirasti energetinio saugumo centras“, – karjeros pradžią prisiminė pašnekovė.
Sėkmingai išbandžiusi save kitoje srityje, A.Zalanskaitė 5 metams atitrūko nuo kino ir režisūros. Vykstant į renginį mokykloje, režisierė susipažino su Gintaru Vitkumi, partizano anūku. Jis papasakojo J.Vitkaus-Kazimieraičio istoriją ir paminėjo, kad metinių proga norėtų išvysti filmą apie senelį. Nenorėjusi nieko daug prižadėti, A.Zalanskaitė nusprendė pirmiausia perskaityti G.Vitkaus paliktą biografinę knygą bažnyčios vienuolyne.
„G.Vitkaus knyga „Kazimieraitis“ susiskaitė labai greitai, joje buvo ir dalis laiškų, kuriuos pats Juozas rašė savo žmonai Genutei, kai mokėsi Belgijoje. Mano pirma reakcija – mūsų karta nebemoka meilės kalbos, ji eina per žinutes. Visą tą biografiją dar nešiojausi kelis mėnesius, tada 2016 m. nusprendžiau kurti filmą ir 2017 m. vasarą pristačiau filmą „Nepaprasta auka“, – teigė moteris.
Tuo metu filmas sulaukė partizano šeimos palaikymo ir didelio regionų susidomėjimo – kultūros centruose jis buvo parodytas daugiau nei 40 kartų.
„Negi rodysim tą patį mano filmą?“
Praėjusių metų lapkritį, kaip pasakojo pašnekovė, su ja susisiekęs archeologas Linas Kvizikevičius pranešė apie Leipalingyje rastus J.Vitkaus-Kazimieraičio palaikus. Juos tyrėjų komanda atpažino pagal ūgį, amžių, kaulus, ekshumavimo faktą ir sužeidimo vietą.
„Turiu tokią tradiciją, kad kai noriu pabėgti nuo asmeninių reikalų, kartais ir viena išvykstu į Dzūkiją, aplankau atmintinas vietas. Prieš lapkričio šventes tuo metu važiavome aplankyti Kazimieraičio vietų. Šeimos nariams sakiau: „Jeigu tikrai patvirtina faktą, kad rasti Kazimieraičio palaikai, tai negi rodysim tą patį mano filmą?“ O į jį iš šių dienų perspektyvos aš nebegaliu žiūrėti, nes ten yra daug režisūrinių kliurkų“, – situaciją atpasakojo režisierė.
Moteris sutinka – nuo filmo „Nepaprasta auka“ pavyko tvirtai atsispirti ir surežisuoti kitą istorinę dokumentiką apie Kazimieraičio mokinį Adolfą Ramanauską-Vanagą. Filmas „Nenugalimas“ pristatytas dar 2018 m. per partizanų vado 100-ąsias gimimo metines.
„Čia yra mano herojus, kuris atvedė mane į laisvės kovų temą ir apskritai kiną“, – apie J.Vitkų-Kazimieraitį kalbėjo A.Zalanskaitė.
Filme – tikri faktai ir žinomi aktoriai
Prieš pat valstybines laidotuves pristatomas vaidybinės dokumentikos filmas „Bučiuoju, Juozas“ atkurs pietų Lietuvos partizanų vado J.Vitkaus-Kazimieraičio gyvenimą ir artimųjų, bendražygių prisiminimus. Šis kūrinys, kaip ir kiti A.Zalanskaitės režisuoti filmai, yra paremti autentiškais atsiminimais ir likusiais šaltiniais. Nors ir J.Vitkus-Kazimieraitis nerašė dienoraščio, tačiau yra išlikę jo laiškai žmonai.
„Kai Juozas pasitraukė į mišką, jo jauniausiam sūnui Liudui, kuris dabar gyvena Kaune, jų namuose, buvo pusė metų. Genovaitė turėjo auginti mergaitę ir 5 berniukus viena, o kur dar šeimos persekiojimai, vaikams – tėčio trūkumas, ribotos galimybės uždirbti pinigus ir faktas, kad vyras pavojuje. O jis dar Šaulių sąjungai skaitydavo paskaitas ir kartais neimdavo už tai jokio atlygio“, – atskleidė A.Zalanskaitė.
Turėdama stiprų Juozo Vitkaus-Kazimieraičio šeimos narių pasitikėjimą, režisierė naujojo filmo scenarijų parašė pirmu asmeniu. Pagrindinis vaidmuo atiteko žinomam lietuvių aktoriui Dainiui Kazlauskui, partizano žmoną Genovaitę Vaitkienę vaidins Gabija Siurbytė, o A.Ramanausko-Vanago vaidmuo patikėtas Dariui Petkevičiui.
„Galvojau apie aktorių, kuris būtų bent kiek panašus į Kazimieraitį ir turėtų profesionalios patirties. D.Kazlauskas man pasirodė panašus – abu tokio pat ūgio, sudėjimo, nosys panašios, akys žydros, tik kiek skiriasi veido bruožai. Tai, kad jis sutiko vaidinti, kaip save vadinu, nematomos režisieres filme, man yra labai didelis įvertinimas. G.Siurbytę atsirinkome pagal Genovaitės išvaizdą, o A.Ramanauską-Vanagą vaidins D. Petkevičius. Jis nėra vizualiai panašus, bet man ir norėjosi rimto, patyrusio žmogaus“, – apie aktorių atranką pasakojo režisierė.
Filme bus galima išvysti to meto partizanų uniformą vilkintį Šaulių sąjungos vadą Liną Idzelį. Vaidmenį atliks ir jaunosios kartos Lietuvos aktorius Robertas Lenartavičius, o Janinai Matekonytei patikėtas Genovaitės motinos Brigitos vaidmuo – anot režisierės, šios 2 moterys tikrai turi išvaizdos panašumų.
Kaip teigė režisierė, filmo gamyba buvo sklandi, nes dirbo profesionalų komanda, dėl istorinių faktų tikslumo vyko konsultacijos su istorikais.
„Visas dokumentikos stuburas jau buvo žinomas, tiesiog reikėjo padaryti, kad filmas būtų įdomus žiūrovui. Sakoma, kad žmonės nemėgsta dokumentikos todėl, nes tenka 3 minutes žiūrėti į artėjančią juodai baltą nuotrauką ir tada 3 minutes į tolstančią“, – juokavo pašnekovė.
Aktorių aprangos, aksesuarai, ginklai, netgi kulkos – autentiškos, atkurtos pagal nuotraukas ir to laikmečio bruožus. Scenos filmuotos Lietuvos liaudies buities muziejuje ir aplink esančiuose miškuose.
„Partizanų tema dėkinga tuo, kad pagrindinis veiksmas vyksta miške, samanose, tad bent už filmavimo aikštelę mokėti nereikia. Bet atkurti autentiškas aprangas, stovyklavietes, partizanų dokumentus, indus jau yra darbo. Gi negali virtuvinio puodo kabinti ant laužo“, – dėstė moteris.
Filmavimo metu, anot A.Zalanskaitės, buvo kiek sunkiau atkurti tarpukario Briuselio interjerą, rūbus, nes ten jaunystėje mokėsi J.Vaitkus-Kazimieraitis. Toliau sekęs iššūkis – sunkios pamainos, po kurių prireikdavo kelių dienų poilsio.
„Per 5 pamainas turėjome nufilmuoti didelį kiekį medžiagos, man reikėjo sudėlioti visą logistiką. Po tokių įtemptų filmavimų kokias 3 dienas grįžinėdavau į fizinį tonusą. Ir nuovargis jausdavosi, ir stresas turėdavo išgaruoti iš galvos, nes būdavau labai susikoncentravusi“, – apie filmavimo procesą pasakojo režisierė.
Paklausta apie tai, ko labiausiai nori pasiekti šiuo filmu, režisierė apeliavo ne tik į tuos, kurie domisi istorine praeitimi ar nori ją geriau pažinti. Jos nuomone, kiekvienas galės atrasti, iš ko pasisemti stiprybės ar motyvacijos.
„Noriu, kad filme pasakojama istorija įkvėptų jaunus žmones, ypač karius ir šaulius. Kazimieraičio vardo inžinerijos batalionas yra Kaune, noriu įkvėpti jo kariūnus. Taip pat šauktinius, po mokyklos netęsiančius mokslų ir dvejojančius dėl privalomosios karo tarnybos, kurioje įgytų tvirtus gyvenimo pagrindus. Tikiuosi, kad ir Genovaitės pavyzdys įkvėps moteris nepalūžti sunkiose situacijose, leisti vyrus vykdyti savo karines pareigas“, – pasakojo A.Zalanskaitė.
