Su pirmuoju Aistės ilgojo metro filmu netrukus susipažins ir Lietuvos žiūrovai – jis pristatomas Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ Europos debiutų konkursinėje programoje. Režisierė susitiks su Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio, Birštono ir Druskininkų žiūrovais. Filmo premjera – kovo 22 d. Vilniuje.
– Kaip atsirado ši juosta?
– Žmogaus ir gyvūno draugystė man buvo artima nuo vaikystės – prisimenu, kaip su jais kalbėdavausi, kokie geri draugai buvome. Žmogaus viduje juk yra kažkas, ko negali paaiškinti žodžiais, jausmas, kuris užplūsta, kai pažiūri žvėriui į akis.
Matyt, susidėjo mintys, jausmai, todėl važiavau į Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejų. O ten nuvažiavus, įvyko dokumentika, kuri būna kupina netikėtumų. Prie manęs priėjo vienas iškamšų meistras ir pakvietė į taksidermijos dirbtuves. Ten nuėjusi supratau, kad turiu kurti filmą.
Man įdomu, kiek mes dabar pažįstame žvėris, ar sugebame perskaityti jų paliekamus ženklus, pėdsakus? Ar dar galime pajusti mirties baimę žvelgdami žvėriui į akis?
– Darbinis filmo pavadinimas buvo „Apie žmones, žvėris ir daiktus“. Pasirodžiusi juosta visgi buvo pervadinta į „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. Kodėl keitėte pavadinimą?
– Animus Animalis lotynų kalba turi ne vieną reikšmę: tai ir gyvūno siela, ir protingasis gyvūnas. Pats filmas yra dviprasmiškas: jis ir apie žmogų, ir apie žvėrį.
Norėjau, kad pavadinimas būtų lotyniškas, nes tai archajiška, gyvai nebeegzistuojanti kalba, kuria buvo rašomos senosios gamtos enciklopedijos, žinynai, kai kiekvienas žvėris, kurį žmogus atrasdavo, su nauju lotynišku vardu būdavo įtraukiamas į atrastųjų kolekciją. Tose knygose žmogus tarsi kolekcionavo gamtą.
Taip pat lotynų kalba skamba mistiškai, yra tarsi iš viduramžių bažnyčių. Tai buvo Dievo ir žmogaus kalba.
Filmo anonsas:
– O koks tavo pačios santykis su gyvūnais?
– Melancholiškas, pati kartais labiau norėčiau būti žvėris, paukštis arba medis.
– Filme gana nemažai aštrių ir nepatogių scenų: laimikio apdorojimas, mirusio kūno irimas. Tačiau, regis, nesieki šokiruoti, tik parodai, kad taip yra, pateiki kaip įprastą, natūralų procesą.
– Tikrai nesiekiu šokiruoti, visos scenos juostoje yra estetiškos – čia jau operatoriaus akies meistriškumas. O mirusio gyvūno irimas manęs ne tik nešokiruoja, atvirkščiai – skatina filosofinius apmąstymus apie būtį, gyvenimą, jo ciklus.
– Kaip, tavo manymu, į tokias scenas reaguos žiūrovas?
– Manau, kad labai skirtingai, nes bus, kam labai nepatiks, bet bus, kas grožėsis ir iki galo patirs filmą.
– Iškamšų darymas yra tarsi keista meno rūšis, kurios padarymo techniškumas ir meniškumas, pasirodo, net vertinamas konkursuose. Ar lengvai pavyko patekti į to pasaulio užkulisius?
– Tai nėra kasdienė tema, tad užtrukome, kol susidraugavome su taksidermistais, kol jie mumis patikėjo. Tai sunkumai, su kuriais susiduria kiekvienas dokumentinis filmas: turi pasitikėti savo personažais, o jie turi pasitikėti tavimi.
– Kai kurie žmonės vertina tokius kūrinius ir jiems patinka jais pasipuošti namus. Kaip manai, kodėl?
– Man atrodo, kad žmogus visada norėjo žiūrėti į žvėrį, jam į akis. Iškamšos gaminamos tam, kad žvėris žiūrėtų į žmogų. Žvilgsnis čia yra labai svarbus, nes per jį žmogus gali turėti žvėrį.
– Juostoje daug gražių, estetiškų scenų: nukryžiuotasis ir iškelti elnio ragai su kaukolės dalimi, danielių patelė Žemaitkiemyje.
– Jos yra dokumentikos dovana, tokių scenų nesuplanuosi. Jos tiesiog ateina, nes būtent ten jų reikia. Per ilgą 4 metų filmavimą nutiko visko.
– Kas kuriant filmą buvo sunkiausia? Su kokiomis netikėtomis situacijomis teko susidurti?
– Kuriant filmą pasitaikė daug sunkumų, netikėtumų ir išbandymų. Vienas nuobodžiausių – pinigai, o įdomiausių – pasiryžimas užauginti pelėsinį grybą. Bendravome su mokslininkais, biologais, inžinieriais, operatorių komanda, pagaliau kalbėjausi ir su pačiu grybu. Ir po daugelio nepavykusių filmavimų, kai atrodė tikrai nebeužauginsime, pavyko, po metus trukusių bandymų turėjome pirmą filmo sceną.
– Į kokius sau kylančius klausimus bandai atsakyti juostoje?
– Mane domina noras sustabdyti laiką, bandymas sugrąžinti žvėries gyvybę, kurios nebėra. Visa tai atsiremia į šiuolaikinį žmogaus ir gamtos santykį. Taksidermija tampa mūsų žvilgsnio į žvėrį metafora.
Man įdomu, kiek mes dabar pažįstame žvėris, ar sugebame perskaityti jų paliekamus ženklus, pėdsakus? Ar dar galime pajusti mirties baimę žvelgdami žvėriui į akis?
Paraleliai apmąstoma gyvybės imitacija, suvokimas ir interpretacijos.
– Kaip manai, kokią žinutę išėjęs iš kino salės išsineš žiūrovas?
Norėčiau, kad pajustume tarsi savo paties žvilgsnį ir pamėgintume sau atsakyti, kaip žmogus žiūri į žvėrį, daiktą ar šalia esantį žmogų.
Plačiau filmą: ir jo seansai „Kino pavasaryje“ skaitykite čia.
