– Ar buvote meniška nuo vaikystės?
– Pats žodis „meniška“ man skamba įdomiai. Bet taip, greičiausiai buvau. Visada žinojau, kad gyvenime užsiimsiu veikla, susijusia su literatūra. Iki šiol labai domiuosi lingvistika, laisvalaikiu skaitau knygas, kurių atsargas vis papildau. Iš pradžių studijavau knygų leidybą, tačiau šias studijas mečiau. Tik vėliau, sužinojus apie Baltijos medijų mokyklą Taline, mano gyvenime atsirado kinas.
Pirmame kurse susipažinau su Baltijos šalių dokumentiniu kinu – ten iš tikrųjų pamačiau Audriaus Stonio, Arūno Matelio kūrybą, tada supratau, kad noriu kurti būtent dokumentiką. Ne vaidybinį kiną, kurį mėginau kurti, bet jis man nebuvo įdomus ir artimas, o dokumentiką. Tai tiek to meniškumo, nežinau, kaip dar apibūdinti (šypsosi).
– Taigi nebuvo sunku apsispręsti keisti studijų kryptį?
– Ne, nebuvo. Apskritai niekad nesu įsikibusi į kažką nepajudinamai. Tėvai niekad manęs nespaudė, visada turėjau pilną teisę rinktis tai, ką noriu, tad jei matau, kad kažkas nepateisina mano lūkesčių – renkuosi kitą kryptį. Atsiradus kino mokyklai, sužinojau, kad joje dėstoma anglų kalba, dėstytojai – iš įvairių šalių. Taigi iš pradžių ne paties kino vaikiausi, o būtent tos liberalesnės atmosferos pačiose studijose. Dėl to ten ir išvykau. O nuo tada prilipo ir dokumentinis kinas.
– O ką dokumentiniu kinu galima pasakyti kitaip, nei vaidybiniu?
– Kartą žiūrėdama televiziją pagalvojau, kad dokumentika yra stebuklas. Išvedžiau paralelę: dokumentinis kinas yra labai panašus į banglenčių sportą. Žmonės juokiasi, išgirdę šią mintį, bet geriau pagalvojus, juk tai panašu! Jame yra 50 procentų tavo įžvalgų bei talento ir 50 procentų – visiškai neprognozuojamos stichijos: gamtos ar gyvenimo, kuris vyksta prieš tavo akis. Ir jeigu tu tą bangą pagauni, pasinaudodamas savo įgūdžiais ar talentu, tada gali patirti neįtikėtiną skrydį. O gali ir nepagauti, tada banga tave gali sumalti.
Esu skaičiusi interviu su vienu žymiu pasaulio banglentininku, jis sakė, kad kiekviena atsiritanti banga yra kitokia nei prieš tai buvusi. Taip yra ir su dokumentika: niekada nežinai, kas bus. Jeigu vienas filmas pavyko, nereiškia, kad ir kitas pavyks. Netikėtumo elementas ir yra tai, kas džiugina: tai suderinimas tavo paties ir tos aplinkos, kuri tau gali duoti labai didelių dovanų. Čia ir yra visas dokumentikos stebuklas.
– Ar teko būti sumaltai bangos?
– Taip, žinoma. Nors dar filmų ne tiek daug, „Atelje „Rojaus drabužiai“ yra pirmasis pilno metro filmas, bet išmokau, kad nereikia dėti didelių vilčių, stipriai kažko tikėtis ir įsikibti į vieną idėją, nes dažniausiai viskas būna kitaip, nei tikiesi. Dažnai galvoji, kad tai, ką tu sugalvojai, yra geriausia ir geriau jau negali būti. Ir jei viskas klostosi kitaip, gali imti atrodyti, kad viskas žlunga. Nors iš tiesų tai gali būti daug geriau, nei iš pradžių galvojai.
Aišku, būna ir taip, kad daug dalykų nepavyksta ir, pavyzdžiui, žmogus, su kuriuo bendauji, yra visiškai ne toks, kokį tu jį įsivaizdavai. Be to, gali pavesti ir oras, ir technika.
Pirmame kurse susipažinau su Baltijos šalių dokumentiniu kinu – ten iš tikrųjų pamačiau Audriaus Stonio, Arūno Matelio kūrybą, tada supratau, kad noriu kurti būtent dokumentiką.
– Jūsų filmas, kuris atidaro šių metų „Kino pavasario“ lietuviškų filmų programą, yra pirmas jūsų pilno metro filmas. Kaip jis atsidūrė tokioje garbingoje pozicijoje?
– Čia reikėtų klausti žmonių, sudariusių programą. Matyt, jiems tas filmas patiko. Teko bendrauti su žmonėmis, kurie dalyvavo atrankoje, ir jie paaiškino, kuo filmas juos patraukė. Pasak jų, „kabinantis“ elementas yra tai, kad į filmą reikia įsižiūrėti, filmas žmogų kviečia pabūti kartu su veikėjais, neskubėti, įsižiūrėti į smulkmenas, į gyvenimo ritmą salose. Šiandien žmonės labai sunkiai išlaiko dėmesį, ritmas aplink labai greitas, viskas tiesiog lekia.
– Filmas apibūdinamas kaip grupės žmonių gyvenimų, nepažįstamų geografinių vietų peizažai. O kuo jums pačiai reikšmingas šis filmas? Apie ką jis jums?
– Apie tai galėčiau daug kalbėti, bet yra keletas svarbių dalykų. Pirmasis – visa Suomija yra mano mylima šalis, tačiau visiškai nežinau, kodėl. Tiesiog taip yra. Kai pradėjau dirbti su kinu, visada svajojau sukurti filmą Suomijoje. Tai, kad ši svajonė pagaliau išsipildė, man asmeniškai yra labai svarbus dalykas.
Daugiau nei dešimt metų užsiimu juodai balta fotografija, taigi norėjau, kad pirmasis mano filmas, ir dar Suomijoje, primintų juodai baltą fotografiją, jos estetiką. Tai įgyvendinti pavyko. Kalbant apie patį filmą – jame daug istorijų. Galima jį žiūrėti kaip salyno žmonių gyvenimo peizažus. Taip pat tai yra filosofinis gyvenimo ir mirties klausimų nagrinėjamas. Taigi kiekvienas žiūrovas gali pasiimti tai, kas jam aktualu.
– Ar jaudinatės prieš premjerą?
– Didelė salė, žmonės – tai visada šiek tiek jaudina. Bet birželį sukaks penkeri metai nuo idėjos gimimo, tad labai laukiu premjeros. Darbo įdėta labai daug – visa komanda daug dirbo. O komanda – mažytė. Pagrindiniai žmonės – aš, operatorius, prodiuseriai – vyras ir žmona, kurie montavo filmą, ieškojo vietovių, vertė iš suomių kalbos. Taip pat kartu dirbo operatoriaus asistentas, antrasis montuotojas.
Labai svarbus žmogus – garso režisierius Alius Bareckas. Jis puikiai išmano techniką, tad sugebėjo sukurti infraraudonųjų spindulių efektą, kuris filmui suteikia netikėto žavesio. Dirbo suomių koprodiuseriai, kompozitorius. Šiaip branduolys – penki žmonės.
– Kokie yra mažiausi reikalavimai, ko reikia sukurti geram dokumentiniam filmui – tiek iš techninės, tiek iš kūrybinės pusės?
– Dabar tokie laikai, kai tos ribos, kurios dar prieš dešimt metų buvo, visiškai išsitrynė. Net didžiuosiuose kino festivaliuose (pavyzdžiui, Toronto kino festivalyje Kanadoje ar kituose), prizus laimi filmai, nufilmuoti, pavyzdžiui, „iPhone“ telefonu. Jei idėja yra labai gera, originali, tai filmas gali nuskinti visus laurus ir pavergti žiūrovų širdis. Žinoma, yra filmų, kurie reikalauja didesnio biudžeto, bet tai irgi priklauso nuo idėjos. O dokumentikai svarbiausia kantrybė.
Patys gražiausi dalykai dokumentiniame kine yra ne tie, kurie atskleidžia autoriaus idėjas. Gražiausia yra kažko išlaukti. Jei turi kantrybės stebėti, visada randi deimančiukų, kurie atskiria gerą filmą nuo fantastiško filmo. Žinoma, turi tuos deimančiukus pastebėti. Tad jei esi pastabus ir turi kantrybės – gali kurti dokumentinius filmus.
– O ko reikia užaugini idėjai?
– Idėjas įkvėpti gali bet kas. Kitas dalykas – kaip jas vystai. Ypač svarbu susirinkti žmones, bendraminčius, kurie degtų tavo idėja, o ne dirbtų iš reikalo. Ir, žinoma, reikia būti atkakliam, turėti ryžto ir kantrybės. Natūralu, kad iš pradžių sunku įtikinti kitus. Ir visgi ilgai nepaleidžiant savosios minties, reikalai pradeda klostytis taip, kaip tau reikia. O idėjoms nepadiriguosi – jos arba ateina, arba ne.
