Giedrės Žickytės partnere tapo čilietė Maite Alberdi – abi režisierės, susidomėjusios atminties tema, nusprendė kurti filmą apie Alzheimeriu sergantį emigrantą. Taip gimė trumpametražis dokumentinis filmas „Aš čia tik svečias“, žiūrovus supažindinantis su senelių namuose gyvenančia baske Josebe. Aistringai savo jaunystės kraštą prisimenanti moteris vis pamiršta, kur gyvena – Josebė kasdien mano, jog šiandien yra pirmoji jos diena senelių namuose.
„Aš čia tik svečias“ jau spėjo pelnyti šūsnį apdovanojimų – geriausio trumpametražio filmo prizus „Visions du Reel“ (Šveicarija), „Sheffield Doc/Fest“ (Didžioji Britanija), „Message to Man“ (Rusija), Krokuvos (Lenkija), Budapešto (Vengrija), Concorto (Italija) tarptautiniuose kino festivaliuose, buvo įtrauktas į prestižines „The New York Times“ pristatomas „Op-docs“ serijas. Filmas taip pat nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimui.
– Režisuoti filmą dviese visad yra nemenkas iššūkis, o to imtis su žmogumi, kurio beveik nepažįsti, apskritai atrodo sunkiai suvokiama avantiūra. Ar su savo kolege Maite Alberdi iškart radote bendrą kalbą? Ar sutapo jūsų kūrybinės vizijos?
– Iš pradžių buvo šiek tiek nerimo, kaip čia viskas klostysis ir ar toks dirbtinis konstruktas gali iš principo veikti kūryboje. Tačiau CPH:DOX LAB atrodė rimta programa, kuruojama vieno didžiausių dokumentinių filmų festivalių Europoje, jos rėmuose kurti filmai sulaukė tarptautinės sėkmės. Žiūrėjau į tai kaip į iššūkį ir kaip į galimybę išbandyti ką nors naujo, nebijojau suklysti ir nusivilti.
Man pačiai tai buvo puiki darbo komandoje patirtis, išmokiusi gerbti kito autoriaus mintis. Visą laiką buvau individualistė, dirbdavau pati viena, o šis bendradarbiavimas, kūrybinis procesas man paliko labai gerą įspūdį.
Mums pasisekė, kad mus atrinko dirbti kartu su Maite, iškart radome bendrą kalbą. Nežinau, kaip būtų buvę su kitu režisieriumi. Tais metais CPH:DOX LAB suporavo šešias režisierių poras. Mūsų filmas pasirodė trečias, prieš tai du filmai buvo baigti tik vieno iš režisierių, o ne jų poros.
Nuo pat pradžių visi sakė, jog esame perfect match. Kažkokių kūrybinių konfliktų nebuvo – į filmą žiūrėjome kaip į galimybę, džiaugsmą kurti drauge. Nebuvo išpūstų ego ir ambicijų, siekio užgožti kitą. Man pačiai tai buvo puiki darbo komandoje patirtis, išmokiusi gerbti kito autoriaus mintis. Visą laiką buvau individualistė, dirbdavau pati viena, o šis bendradarbiavimas, kūrybinis procesas man paliko labai gerą įspūdį.
– Kaip ieškojote savo filmo herojės ir kodėl pasirinkote būtent ją?
– Pasamdėme žurnalistą, kuris atliko tyrimą – lankė Santjago senelių namus ir ieškojo emigranto, turinčio antrą Alzheimerio stadiją. Ją turintieji puikiai prisimena savo praeitį, bet jau nebesupranta dabarties. Gavome apie 50 potencialių herojų aprašymus, iš jų išsirinkome 20. Gavus filmuotos medžiagos, pasirinkimas susiaurėjo iki 5.
Skyrėme daug laiko pasiruošimui, atrankai ir tai pasiteisino – suradome labai stiprią heroję, kuri ir veda visą filmą į priekį. Prieš atvažiuojant į senelių namus, jau buvome pasiruošusios, iš žurnalisto surinktos medžiagos susipažinome su čia gyvenančių žmonių rutina, santykiais, erdve. Dokumentikoje situacijos yra linkusios kartotis – jei esi susipažinęs su savo herojumi, numanai, su kuriuo žmogumi kalbant gali gimti konfliktas, o su kuriuo flirtas. Turi nuojautą, kad netrukus gali kas nors įvykti, tuomet reikia rasti teisingiausią kameros poziciją ir laukti. O sulaukti gali ir to, ko net negalėjai įsivaizduoti.
Dokumentiniame kine turi būti gerai pasiruošęs, tačiau drauge gebėti priimti tuos stebuklus, kuriuos tau yra paruošęs gyvenimas.
Dokumentiniame kine turi būti gerai pasiruošęs, tačiau drauge gebėti priimti tuos stebuklus, kuriuos tau yra paruošęs gyvenimas.
– Nors filme nagrinėjama sudėtinga ir skausminga tema, jame netrūksta komiškų elementų. Ar tokia ir buvo jūsų intencija susipažinus su pirmine medžiaga, ar ši idėja gimė kūrybinio proceso metu?
– Kai tik sugalvojome filmo idėją, tikrai nemanėme, jog filme bus humoro – jis gimė natūraliai, o ir to humoro nepavadinčiau komiškomis situacijomis, greičiau – gyvenimiškomis ir jautriomis. Šypsena atsiranda, nes jose atpažįstame patys save. Man atrodo, kad mes abi su Maite visuose savo filmuose ieškome šviesos ir vilties, nors ir pasakojame apie sudėtingus dalykus.
Per susitikimus su publika užsienio festivaliuose jauni žmonės dalinosi mintimis, jog šis filmas juos įkvėpė nebijoti senatvės, kad ir kokius liūdnus dalykus atskleidžia. Nors ir sunkiai sirgdama, pagrindinė filmo herojė Josebė išlieka ori ir stipri, ir, man atrodo, įkvepia gyventi. Filme užfiksuotos kasdienybės akimirkos, kuriose yra visko – ir skausmo, ir juoko. Toks ir yra mūsų gyvenimas.
– Dokumentiniame kine svarbu, kad filmo herojai pasitikėtų kūrybine komanda, nebijotų kameros. Čia situacija, rodos, buvo labai specifiška.
– Pirmą kartą gyvenime taip nutiko, kad su filmo herojumi neteko praleisti daug laiko ir užmegzti ryšio, nes kiekvieną dieną turėdavome susipažinti iš naujo. Tai buvo visiškai unikali ir kitokia patirtis. Tuo pačiu Josebė mums leido stebėti jos gyvenimą ir nereaguodavo į kamerą. Kai pajusdavome, kad filmavimas ir kitų žmonių buvimas patalpoje ją pradeda erzinti, tuomet paprasčiausiai atsitraukdavome.
Kiti senelių namų gyventojai labiau reagavo į kamerą, bet greitai priprato ir netgi tapdavo bendrininkais – pvz., pasikeisdavo vietomis prie pietų stalo, kad mums būtų patogiau filmuoti ir t.t. Vienas jų – filme sutinkamas šmaikštuolis Mario mums su Maite vis bandydavo merkti akį filmavimo metu. Operatorius juokdavosi, kad tuoj mus paslėps kitame kambaryje, nes negali filmuoti, kai mes stovim greta, o Mario tik į mus žiūri.
Nesuprasdamas kalbos imi kur kas geriau pastebėti kitus niuansus, nes kalba iš dalies apriboja. Kita vertus, man ši situacija padėjo susitapatinti su filmo heroje. Aš, kaip ir Josebė, buvau kitoje šalyje, kur kalbama kita kalba.
– O kaip sekėsi susikalbėti? Ar nejautėte kalbos barjero?
– Tai buvo labai įdomu. Filmavimo metu turėjau man sinchroniškai vertusią vertėją, bet greitai pajutau, kad vertimas mane trikdo, o ir be jo aš suprantu, kas vyksta – iš situacijos, iš žvilgsnio, iš kūno kalbos. Filmavimo metu nusprendėme, kad vertėjo nereikia, o montuojant visą tekstą jau išvertėme.
Nesuprasdamas kalbos imi kur kas geriau pastebėti kitus niuansus, nes kalba iš dalies apriboja. Kita vertus, man ši situacija padėjo susitapatinti su filmo heroje. Aš, kaip ir Josebė, buvau kitoje šalyje, kur kalbama kita kalba. Ir pati galvojau – aš čia tik svečias. Kitaip tariant, trūkumą mes pavertėme privalumu, tai tapo filmo stiprybe.
– Ankstesniuose savo filmuose gręžėtės į praeitį, o šįkart fiksavote dabartį. Ar šios patirtys skirtingos?
– Visos patirtys ir skirtingos, ir panašios tuo pat metu, autorius vis vien galiausiai viską perfiltruoja per savo paties išgyvenimus. Be to, praeitis ir dabartis yra labai susijusios, veikia viena kitą. Negali kalbėti apie praeitį atsiribodamas nuo dabarties, nes ji atrodo visiškai kitokia žiūrint iš nūdienos perspektyvos – neišvengiamai atsiranda santykis ir tai yra įdomu. Laiko tėkmė apskritai yra viena įdomiausių ir lyg skalpelis gyvenimą atveriančių temų. Dabartis taip pat yra apibrėžta praeities, ji neatsiranda pati savaime. Apie tai ir yra „Aš čia tik svečias“ – kaip praeitis ir prisiminimai daro mums įtaką.
Iš pradžių, tik pradėjus galvoti apie filmą „Aš čia tik svečias“, turėjome mintį įtraukti vaidybinių epizodų, atkurtos archyvinės medžiagos – kaip paralelinę siurrealią Josebės tikrovę, tačiau pradėjusios filmuoti supratome, kad jokių papildomų priemonių nereikia, realybė pati veriasi savo siurrealumu ir neįtikėtinumu.
Negali kalbėti apie praeitį atsiribodamas nuo dabarties, nes ji atrodo visiškai kitokia žiūrint iš nūdienos perspektyvos – neišvengiamai atsiranda santykis ir tai yra įdomu. Laiko tėkmė apskritai yra viena įdomiausių ir lyg skalpelis gyvenimą atveriančių temų.
– Filmas jau pelnė daugybę prizų – atrodo, kur tik jis rodomas, ten ir apdovanojamas. O kur dar Europos kino akademijos nominacija. Ar ilgainiui nepradedate jausti įtampos, spaudimo?
– Labai džiaugiesi pirmaisiais apdovanojimais, o vėliau juos priimi kur kas ramiau, paprasčiau. Smagu dėl prizų, suprantu, kad jie man atveria daugiau galimybių kurti naujus darbus, tačiau dabar esu užsiėmusi savo nauju filmu, mano mintys yra kitur – turiu sukurti naują darbą ir būtent ten mane slegia atsakomybė.
Žinoma, apdovanojimai suteikia šiokius tokius sparnelius – gavęs prizą labiau tiki savimi, atsiranda naujų jėgų kurti kitą filmą, nes tai niekada nėra lengvas kelias.
Ir viskas taip netikėta – didžiausias apdovanojimas man atrodė jau tai, kad atsidūriau visai kitoje Žemės rutulio pusėje, turėjau galimybę ten kurti ir padirbėti su naujais žmonėmis, iš kurių daug išmokau, pirmą kartą jaučiau tokį smagų komandinį darbą. Vien tai man buvo dovana, o visi apdovanojimai – kaip razinos ant torto.
Apdovanojimai suteikia šiokius tokius sparnelius – gavęs prizą labiau tiki savimi, atsiranda naujų jėgų kurti kitą filmą, nes tai niekada nėra lengvas kelias.
– Ko išmokote dirbdama Čilėje?
– Komandinio darbo, grįsto abipuse pagarba. Taip pat – subalansuoti darbo laiką ir poilsį.
Pamenu, kai montavom filmą (o tai dažniausiai įtemptas, bemiegių naktų reikalaujantis procesas) ir ateidavo vakaras, kildavom nuo darbo stalo ir eidavome į restoraną vakarienės. Iš pradžių dar bandžiau kelti klausimą, kaipgi galime kur nors eiti šnekučiuotis ir vyno gerti, jei dar nebaigėme darbo ir mus spaudžia terminai. Bet po kurio laiko supratau, kad tai veikia – pailsėjęs, padaręs pertrauką, atsikeli ir dirbi toliau. Ir viską spėji.
– Ar kurti filmą „Aš čia tik svečias“ buvo emociškai sunku?
– Filmuojant ir ašaros kaupdavosi, ir savo močiutę prisiminiau. Nors tuo metu buvau vaikas ir mano prisiminimai ganėtinai blankūs, tačiau labai aiškiai atsimenu, kaip mano močiutė pasikeitė po insulto. Kuriam laikui ji turėjo atsigulti į pensionatą, vėliau apsigyveno Vilniuje pas tėčio sesę. Ir nors ja rūpinosi artimas žmogus, puikiai prisimenu, kaip močiutei buvo sunku dėl to, kad ji buvo ne savo namuose. Močiutės atmintis trūkinėjo, tačiau jos dvasia ir kūnas vis dar buvo savuose namuose. Šį prisiminimą taip pat sudėjau į filmą.
Prisiminimų fenomenas yra be galo įdomus, per šį filmą bandėme jį suvokti. Vis galvoju, kaip stipriai žmones apibrėžia ankstyva patirtis, vaikystė ir jaunystė, jei net sirgdami Alzheimeriu jie tai prisimena.
Josebė kiekvieną dieną laukia, kada vėl bus savo namuose, laukia, kada ateis jos artimieji. Prisiminimų fenomenas yra be galo įdomus, per šį filmą bandėme jį suvokti. Vis galvoju, kaip stipriai žmones apibrėžia ankstyva patirtis, vaikystė ir jaunystė, jei net sirgdami Alzheimeriu jie tai prisimena.
Tyrimo metu surinkome daug informacijos – pvz. Alzheimeriu sergantys žmonės savo sutuoktinius vadina pirmojo sutuoktinio vardu, net jei tai antroji ar trečioji jų santuoka, žmonės neatpažįsta savęs veidrodyje arba laukia tėvų, nors jiems patiems jau 80 metų, o tėvai yra seniai mirę. Prisiminimai taip giliai įsirėžia į mūsų smegenis, kad lieka kaip žymė ir formuoja asmenybę.
Sužinojus, kad Mario, vienas filmo herojų, jau išėjo Anapilin, suspaudė širdį taip, tarsi būtų išėjęs šeimos narys. Visi kiti filmo veikėjai dar gyvi. Josebė matė filmą su savo šeima, dalyvavo filmo premjeroje Santjago kino festivalyje ir jai filmas labai patiko, ji buvo labai geros nuotaikos. Džiaugiuosi, kad filmo idėją palaikė visa jos šeima.
Kai „Aš čia tik svečias“ buvo pristatytas „The New York Times“ kino platformoje, gavome nepaprastai daug laiškų iš žmonių, kurie dalinosi savo patirtimis. Daugelis rašė, kad žiūrėdami filmą ir juokėsi, ir verkė. Gavome keletą laiškų iš gydytojų psichiatrų, kurie teigė, jog šį filmą reikia rodyti Alzheimeriu sergančiųjų šeimoms, kad jos nebijotų, nes šią ligą parodome kaip labai žmogišką.
Gavome keletą laiškų iš gydytojų psichiatrų, kurie teigė, jog šį filmą reikia rodyti Alzheimeriu sergančiųjų šeimoms, kad jos nebijotų, nes šią ligą parodome kaip labai žmogišką.
– Ar jūs kaip žiūrovė dokumentiniame kine ieškote to paties, kaip ir režisierė?
– Jei filmas sujaudina, jis tave atriboja nuo profesinės patirties ir tik po kurio laiko prie jo grįžti ir pradedi analizuoti, kas ir kaip buvo padaryta, mokaisi iš jo. Ir man tai patinka, noriu būti sujaudinta filmo, mėgautis šia patirtimi. Tuo tarpu, jei filmas neįtraukia ar nėra visai pavykęs, iškart įsijungia profesinis žvilgsnis ir filmą jau žiūri ne kaip žiūrovas, pradedi analizuoti klaidas.
Kita vertus, žiūrint vieną ar kitą filmą tuo metu dirbi ir su savo projektu, gyveni savo filmu. Pavyzdžiui, žiūrėdama Gianfranco Rosi filmą „Liepsnojanti jūra“, naujausią dokumentinį darbą, kuris mane palietė, užsirašiau daugybę pastabų – mano naujasis filmas juk taip pat apie pabėgėlius, jūrą, nors, žinoma, tai visiškai kita istorija ir kiti klausimai. Tačiau svarbu suvokti kontekstą, kuriame kuri. Savo filmo kūrimas uždeda pėdą ant kitų režisierių filmų, kuriuos tuo metu žiūri.
– Kokiame etape yra jūsų naujasis filmas „Šuolis“?
– Filmas šiuo metu yra gamybos etape. Su filmo projektu iškart po „Scanoramos“ važiuosiu į Amsterdamą, IDFA Forumą – tai svarbiausias pasaulyje dokumentinio kino industrijos renginys. Atranka milžiniška, reikia įveikti šimtus konkurentų. Intensyviai ruošiuosi, nes tai labai svarbus būsimo filmo pristatymas tarptautinei industrijai ir galimybė surasti naujų partnerių.
Filmas pasakos apie įvykį, kadaise sulaukusį milžiniško tarptautinio rezonanso, kai 1970 m. S.Kudirka įšoko į amerikiečių laivą ir paprašė politinio prieglobsčio. Kupina dramos Šaltojo karo istorija atveda iki šių dienų ir pasakoja apie sudėtingas laisvės paieškas, imigraciją, sovietų okupaciją, bei kas atsitinka, kai svajonė tampa tikrove.
Amsterdame filmą pristatinėsiu kartu su amerikiečių prodiuseriu, daugkartiniu „Emmy“ apdovanojimų laimėtoju Danieliu Chalfenu ir Lietuvos kino centro direktoriumi Rolandu Kvietkausku. Smagu ir tai, kad IDFA Forume pirmą kartą bus pristatyta LRT, nes ji taip pat prisideda prie koprodukcijos – pasaulinėje praktikoje įprasta, kad televizija dalyvauja kino gamyboje.
Patekimas į šį renginį reiškia, kad filmo tema, Simo Kudirkos istorija, yra įdomi tarptautinei auditorijai. Filmas pasakos apie įvykį, kadaise sulaukusį milžiniško tarptautinio rezonanso, kai 1970 m. S.Kudirka įšoko į amerikiečių laivą ir paprašė politinio prieglobsčio. Kupina dramos Šaltojo karo istorija atveda iki šių dienų ir pasakoja apie sudėtingas laisvės paieškas, imigraciją, sovietų okupaciją, bei kas atsitinka, kai svajonė tampa tikrove.
Dalis filmavimo darbų vyksta Amerikoje, ten susiduriu su visiškai kitokiomis patirtimis bei biurokratiniais niuansais. Tai iššūkis ir man visiškai nežinoma žemė, bet tikiuosi nepasiklysti. Lietuvoje filmas bus išleistas 2018 m.
