Pirmuosiuose JAV žiniasklaidos puslapiuose atsidūrusio lietuvio istorija tapo teisiniu precedentu, išjudinusiu individo ir Baltijos šalių laisvės klausimą.
„Esu dėkinga Simui, kad jis leidosi su manimi į kelionę, būdamas beveik 90-ies metų“, – 15min teigė G.Žickytė.
„Nebesulaukiu netikėtų klausimų“
– Laikas po premjeros jums yra itin darbingas ir sunkus, bet negaliu nepaklausti apie dabartinę savijautą.
– Tenka nemažai kalbėtis su žurnalistais, dalyvauti pristatymuose, turiu daug įsipareigojimų. Tai natūrali filmo premjeros karuselė, kuri prasidėjo prieš metus, o Lietuvoje pasiekė kulminaciją.
Tiesa, mažai ką atsimenu iš pačios premjeros, nes ji buvo tarsi sapnas. Tik vaizdo įrašą mačiau, kaip publika pakilo nuo kėdžių ir plojo. Iš kitų žmonių girdėjau, kad tokių ilgų aplodismentų jie dar nebuvo girdėję.
Nepaisant didžiulio džiaugsmo, jaudinuosi dėl to, kas buvo, arba ne. Gaila, kad pagrindinis filmo herojus Simas Kudirka negalėjo atvykti. Jis turėjo tai pajusti! Žinoma, aš jam kitą rytą paskambinau ir pasidalijau patirtimis, paskui nuvažiavau pas jį parodyti tuos pačius vaizdo įrašus iš premjeros.
Tegalėjau pasvajoti apie tokį filmo priėmimą.
Atrodo, kad visos gėlės man, tačiau tą dieną nebuvo šalia visos komandos narių, kartu kūrusių šį filmą. Vienas nebegalėjo dalyvauti, nes jo vaiko mokykloje atsirado koronaviruso atvejis. Kitas – pabijojo ateiti, nes ryte pradėjo kosėti...
Kitą dieną paskambinau savo ilgamečiam bendražygiui, filmo montažo režisieriui Danieliui Kokanauskiui ir pasidalijau, kad stovėdama ant scenos be jo pasijutau lyg su amputuota koja.
Būtų taip nuostabu, jei visi, kurie dirbo prie filmo, būtų išgirdę tas ypatingas ovacijas, kuriomis buvo sutiktas „Šuolis“. Juo labiau kad dėl pandemijos jie negalėjo dalyvauti ir prieš metus įvykusioje filmo tarptautinėje premjeroje.
– Esate sau griežta.
– Nesu sau griežta. Tiesiog visą dėmesį ir komplimentus, kuriuos gaunu, lygiai taip pat turi gauti ir visi, kurie prisidėjo prie „Šuolio“...
Be abejo, tai nėra pirmasis filmo parodymas – „Šuolis“ apkeliavo daugybę šalių, kuriose taip pat sulaukė aplodismentų. Tačiau savoje šalyje jaudulys nugalėjo, vis dar nesuprantu, kas vyksta, o blogų atsiliepimų negirdėjau nė vieno.
– O kas būtų, jeigu išgirstumėte?
– Nieko, nes tai visiškai normalu!
– Būna, kad režisieriai kalbėdami apie tą patį filmą ilgainiui pajunta nuovargį.
– Taip, iškart po premjeros atsikeli ir eini į darbą: tenka duoti nemažai interviu, kino teatruose rodomi išankstiniai seansai, kuriuose susitinku su žiūrovais. Dažnai sulaukiu tų pačių klausimų. Pavyzdžiui, kaip aš suradau pagrindinį herojų Simą Kudirką. Bet aš suprantu, kad klausiantis žmogus nuoširdžiai nežino. Todėl aš turiu atsakyti.
Kita vertus, nebesulaukiu netikėtų klausimų, mat į visus jau žinau atsakymus. Pamenu, kai pirmąjį kartą dalyvavau spaudos konferencijoje Romoje, kinkos tikrai drebėjo. Dabar ten tikrai pasirodyčiau tiesiog nerealiai (juokiasi).
– Į premjerą buvo susirinkę daug valstybei svarbių žmonių, pavyzdžiui, Vytautas Landsbergis, Gitanas Nausėda. Ką jie jums pasakojo?
– Man labai gaila, kad nebuvo galimybės įsirašyti jų žodžių! Tai nebuvo tiesiog formalus pasveikinimas, man buvo gera iš jų girdėti emocijas ir mintis, kurias jiems sukėlė filmas. Tegalėjau pasvajoti apie tokį filmo priėmimą.
Viskas prasidėjo kaip paprastą dieną
– Papasakokite apie šaltinius, kuriais rėmėtės.
– Jeigu nebūčiau režisierė, galėčiau būti archeologė (juokiasi). Man labai patinka kapstytis, rasti ir iš naujo ieškoti. Vienas pirminių mano šaltinių buvo Amerikos lietuvio, žurnalisto Algio Rukšėno knyga „Gėdos diena“, kurią paskaičiusi suprastumėte – vien iš incidento laive galėjau padaryti epą.
Rašytojas taip pat buvo stipriai sujaudintas Simo nelaimės, todėl iškart nuvyko į incidento vietą Bostone ir tapo žurnalistu, atlikusiu pirmuosius interviu. Jis su manimi pasidalijo medžiaga – pirmosiomis kasetėmis, kurių įrašus valandų valandas šifravau.
Tada Amerikos nacionaliniuose archyvuose radau pokalbio išklotines, kuriose įamžinti laivo, Bostono ir Vašingtono pokalbiai įvykio metu. Labai ilgai ieškojau pačių balso įrašų, deja, jų nebeliko. Taip pat nagrinėjau teismo tyrimo archyvą, taip pat medžiagą Lituanistikos studijų ir tyrimo centre Čikagoje, Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, paprastų amerikiečių laiškus prezidentui Nixonui.
Be abejo, skaičiau visus straipsnius, parašytus apie Simą. Pasak „Gallup Polls“, aštuntajame dešimtmetyje Simas Kudirka kartu su popiežiumi Pauliumi VI, Indira Ghandi, Willy Brnadtu, Golda Meir ir U Than buvo vienas iš dažniausiai minimų vardų spaudoje.
– Nepaisant to, kad Lietuva giliau susipažino su Simu Kudirka, taip pat asmeninėmis laisvės istorijomis, filme ryškus ir politinis sluoksnis. Kaip vertinate to meto SSRS ir JAV elgesį žmogaus teisių atžvilgiu? Esate ne viename interviu minėjusi, kad, kaip dokumentikos kūrėja, visada keliate sau etikos klausimą.
– Apie Sovietų Sąjungos atstovų elgesį žmogaus teisių klausimu net nėra ką komentuoti.
O JAV admirolo Williamo B.Ellio įsakymas sugrąžinti S.Kudirką atgal į sovietų laivą sukrėtė visą tarptautinę visuomenę, pažeidė esminius JAV deklaruojamų vertybių principus, kur JAV yra rojus prispaustiesiems, simbolizuojamas Niujorke stovinčios Laisvės statulos.
Po incidento vykusiame Prezidento inicijuotame tyrime įsakymas sugrąžinti pabėgėlį buvo pripažintas klaida, o jį davusieji ir vykdę pareigūnai – nubausti. Kaip paaiškėjo, incidento metu vyko ir daug biurokratinės painiavos.
Tą vakarą admirolas liko namie, nes jam buvo nedarbingumo atostogos, su juo buvo susiekta telefonu. Tačiau neidamas pareigų, jis negalėjo duoti nurodymo. Pranešimas apie incidentą laive klajojo iš kabineto į kabinetą Bostone ir Vašingtone, kažkas nekėlė telefono ragelio, kažkas kažko neperdavė... Kaip filme atskleidžia amerikiečių laivo kapitono padėjėjas Paul Pakos, tai buvo po keturių penkiolika (angl. four fifteen in the afternoon – 15min), kas yra pats netinkamiausias laikas bandyti pabėgti, nes visi jau ruošiasi važiuoti kuo anksčiau iš darbų namo, kad neįstrigtų spūstyse. Juolab kad tą dieną amerikiečiai ruošėsi Padėkos dienos išvakarėms.
Ši klaida, pavirtusi įstatymo pažeidimu, įvyko dėl neįsigilinimo į istoriją ir politinę atmosferą. Iš tiesų, jie turėjo susiekti su Lietuvos ambasada Vašingtone... O kur dar tas faktas, kad JAV nebuvo pripažinusi Baltijos šalių okupacijos.
Simas ir jo dramatiškas poelgis tapo laisvės simboliu, kuris sujaudino milijonus žmonių visame pasaulyje.
Tiesa, amerikiečių pakrančių apsaugos laivo „Vigilant“ įgula Simo nenorėjo grąžinti, tačiau laivo kapitonas Ralph Eustis turėjo vykdyti admirolo duotą įsakymą. Žinote, tai amžinas paklusnumo ir moralės klausimas... Dėl šios situacijos kapitonas buvo priverstas išgyventi didžiulę asmeninę dramą. Kaip paaiškėjo vėliau – atiduodamas Simą sovietams, jis verkė ir nuo to laiko daugiau niekada nebeišplaukė į jūrą.
Po šio incidento „Vigilant“ situacija tapo įtraukta į JAV pakrančių apsaugos akademijoje studijų programas, kadangi labai aiškiai buvo suformuluotos gairės. O vėliau buvo išleisti įstatymai, kaip elgtis, jeigu laive atsirastų pabėgėlis.
– Įdomu buvo stebėti archyvinę medžiagą iš protestų JAV, kuriuose buvo kovojama už Baltijos šalių teises.
– Tiesiog neįtikėtina, kokius milžiniškus procesus išjudino vieno žmogaus poelgis. Simas ir jo dramatiškas šuolis tapo laisvės simboliu, kuris sujaudino milijonus žmonių visame pasaulyje. O ypač mūsiškius, Baltijos ir kitų už geležinės uždangos buvusiųjų šalių, pabėgėlius emigrantus.
Be to, prie protestuotojų prisijungė ir amerikiečiai, kurie negalėjo patikėti, kad jų pamatinės vertybės buvo pamintos. Dėl masinių demonstracijų JAV Baltijos šalių nepriklausomybės klausimas atsirado pirmuosiuose JAV žiniasklaidos puslapiuose.
– Visgi iniciatyva kovoti už S.Kudirkos laisvę atėjo ne iš valdžios...
– Taip, Simą išgelbėjo žmonės. Aišku, kartu jo istorija yra ir stebuklas, absoliučiai neįtikėtini lemties sutapimai. Tačiau tas stebuklas nebūtų įvykęs, jei ne visuomenės neabejingumas ir aktyvistų kova, didžiulės pastangos, trukusios ne vienerius metus. Nors jie nieko nežinojo apie Simą, tik jo vardą ir vieną nuotraukėlę iš laive palikto asmens dokumento...
