Atsiimdama apdovanojimą J.Delpy sakė: „Šis apdovanojimas man skiriamas už tai, kad daugiau nei 30 metų išgyvenau šioje industrijoje. Ir tai yra pasiekimas. Kad išgyvenau, būdama jauna aktorė ir išlaikiau savo principingumą. Kad pirmą scenarijų parašiau būdama 16-os, o pirmą filmą sukūriau 36-erių. Kad išgyvenau, kai šitiek metų man kaip jaunai režisierei prieš akis buvo užtrenkiamos durys.“
Dieną prieš apdovanojimų ceremoniją J.Delpy pasidalijo mintimis apie moterims kine tenkančius iššūkius, darbą su pripažintais režisieriais ir naują savo filmą.
– Europos kino akademija jums skyrė apdovanojimą už Europos kino pasiekimus tarptautinėje arenoje. Ar jūs pati save laikote Europos kino kūrėja?
– Kiekvienas filmas, prie kurio dirbau kaip režisierė, buvo sukurtas Europoje. Esu parašiusi ir vaidinusi keliuose filmuose JAV, bet būtent Europa leido mano tapti režisiere. Be to, Europoje dirbau su nuostabiais kino kūrėjais.
Kai sužinojau, jog man bus įteiktas apdovanojimas, nustebau, bet buvau labai laiminga. Tai didelis įvertinimas, nes Europos kinas man reiškia labai daug. Gyvenu JAV, tačiau kuriu Europoje.
Aš pati visai neseniai patyriau seksizmą iš amerikiečių advokato, kuris įtikino savo klientą atšaukti investicijas mano naujam filmui, likus trims savaitėms iki paruošiamųjų darbų, nes „moterys yra emocionalios“.
– Ar moterims režisierėms Europoje lengviau nei JAV?
– Tikrai taip. Nepaisant viso to, kas šiuo metu vyksta, seksizmas JAV, bent jau Holivude, vis dar gyvas ir sveikas. Nors ir bandoma jį išgyvendinti, tai labai sudėtinga – seksizmas yra klastingas.
Aš pati visai neseniai patyriau seksizmą iš amerikiečių advokato, kuris įtikino savo klientą atšaukti investicijas mano naujam filmui, likus trims savaitėms iki paruošiamųjų darbų, nes „moterys yra emocionalios“ – jis tai pasakė man girdint. Tai buvo baisiausia patirtis mano karjeroje. Nes tiek užtenka, kad JAV sunaikintum filmą. Nes „emocionali” reiškia „nepatikima“, „nenuspėjama“, „nesusitvarkanti su pinigais“.
Europoje per pastaruosius 10-15 metų man neteko patirti nieko panašaus, Europa apskritai nesibaido emocijų. Tiesa, jų nesibaido ir JAV, jei esi vyras – gali būti Davidas O.Russelas ir sudaužyti viską filmavimo aikštelėje, tai niekam nerūpės ir finansavimą kitam savo projektui gausi. Bet, neduok Dieve, moteris režisierė per visą filmavimą vieną kartą pakeis savo nuomonę...
Dabar radome naują finansuotoją mano filmui, tačiau vis dar trūksta pinigų. Tikiuosi, mums pavyks, bet šiandien nieko negaliu garantuoti.
Tai turėjo būti pirmoji mano drama – „My Zoe“. Iš tiesų, jau seniai norėjau sukurti dramą, pradėjau apie ją galvoti dar dirbama su Krzysztofu Kieślowskiu. Drauge kalbėjome apie tikėjimą, tėvystę ir motinystę, temą, kuri man labai brangi, labai jautri, ypač po mano sūnaus gimimo. Gimus jam ir mirus motinai – šie įvykiai mano gyvenimą supurtė praktiškai tuo pačiu metu – galiausiai parašiau „My Zoe“ scenarijų. Ir tai kol kas geriausias dalykas, kokį esu parašiusi.
– Ar manote, kad Europos kino apdovanojimas jums gali nors kiek padėti šioje situacijoje?
– Kai man skiria apdovanojimus, aš juos visad priimu, nes beviltiškai tikiuosi, jog tai padės rasti finansavimą mano filmams. Kad galiausiai atsidursiu pozicijoje, kur žmonės man negalės sakyti: „Nebūk emocionali“. Tačiau tai vis dar vyksta.
Jei aš, sukūrusi penkis filmus, niekada nepavėlavusi į nei vieną deadline’ą, sugebėjusi ne tik neprarasti pinigų, bet ir, dažniausiai, nemažai jų uždirbti, sulaukiu komentarų apie „emocionalias moteris“, tėškiamų man į veidą, su kuo turi susidurti jaunos, pripažinimo dar nepelniusios režisierės?
Žvelgiant į problemą iš esmės, tai, kas įvyko su Harvey Weinsteinu, tėra lašas jūroje. Žmonės pasižiūri „Nuostabiąją moterį“ (Wonder Woman) ar „Ladybird“ ir sako: „Pažiūrėkite, moterims Holivude sekasi puikiai“. Bet tai tik keli pavyzdžiai, sukuriantys iliuziją. 50 proc. kino studentų JAV yra moterys, norinčios tapti režisierėmis, tačiau JAV moterų režisuotų ilgametražių filmų yra mažiau nei 4 proc. Kur dingsta visos kitos? Jos pasitraukia, nes nenori dirbti su tokiais žmonėmis, kaip minėtas advokatas.
Jei aš, sukūrusi penkis filmus, niekada nepavėlavusi į nei vieną deadline’ą, sugebėjusi ne tik neprarasti pinigų, bet ir, dažniausiai, nemažai jų uždirbti, sulaukiu komentarų apie „emocionalias moteris“, tėškiamų man į veidą, su kuo turi susidurti jaunos, pripažinimo dar nepelniusios režisierės?
Neseniai kalbėjau su drauge, kuri asmeniškai nukentėjo nuo H.Weinsteino. Ir ji sakė, jog nepaisant to, koks siaubingas jis buvo žmogus, seksizmas, kurį jai teko patirtį per visus šiuos metus kino industrijoje, yra nepalyginimai baisesnis. They don’t need to rape us to break us (jie neturi mūsų išprievartauti, kad mus sužlugdytų). Ir ji yra teisi.
– Ar prisimenate, kada nusprendėte, jog norite būti ne tik aktorė, bet ir režisierė?
– Visada norėjau kurti kiną, daug apie tai galvodavau. Tačiau tikrai buvo įvykis, privertęs mane to imtis. Papasakosiu tiesą – esu jau per sena, kad meluočiau.
Kartą man teko dirbti filme, kurio filmavimai buvo siaubingai sunkūs. Viena aktorė tuo metu susitikinėjo su režisieriumi. Po pirminio montažo manęs filme išvis nebeliko, nes toji aktorė tiesiog sėdėjo montažinėje ir liepė mane iš visur iškirpti. Po kurio laiko iš montažinės ji buvo išmesta, nes visą filmą norėjo sukurti vien iš savo stambių planų (juokiasi).
Galiausiai, scenos, kuriose vaidinau, vėl atsidūrė filme, bet tai privertė mane susimąstyti. Būdama moterimi aktore, kūrybiniame procese turi labai mažai galios, nebent esi režisieriaus ar prodiuserio mergina. Aš to nenorėjau, todėl nusprendžiau, kad turiu pati pradėti kurti filmus.
Pirmąjį savo scenarijų parašiau būdama 16-os. Jo, žinoma, neįgyvendinau, šią mintį buvau nustūmusi į šoną. Bet tuomet sutikau Richardą Linklaterį, kuris mane su Ethanu Hawku privertė perrašyti visą filmo „Prieš saulėtekį“ (Before Sunrise) scenarijų. Filme nebuvau nurodyta kaip scenaristė, tačiau tos scenos, kurias parašiau aš, sulaukė daugiausia liaupsių. Tuomet supratau, kad galiu rašyti, ir pradėjau kurti savo scenarijus.
– Savo karjerą kaip aktorė pradėjote būdama 14-os, kai suvadinote Jeano-Luco Godardo filme. Ką reiškia savo karjerą pradėti taip anksti ir dar – Godardo kine?
– Godardas galbūt nėra pats maloniausias žmogus visiems sutiktiems, bet man jis visad buvo nuostabus. Jis gerbė mane, suprato, kad noriu būti kine ne tam, kad išgarsėčiau ir galėčiau vilkėti gražias sukneles. Patirtis dirbant su juo buvo puiki.
Iš tiesų, kinas man visad buvo aukščiausia meno forma, kad ir kaip beprotiškai tai nuskambėtų. Vaikystėje žiūrėjau daug filmų ir iš jų mokiausi, nes tikiu, kad kinas gali tapti puikia priemone bandant suprasti gyvenimą ir filosofiją. Mano tėtis vesdavosi mane žiūrėti arthauzinio kino filmų. Šiandien tą pačią taktiką taikau ir augindama savo sūnų.
Darbas su prastais kūrėjais leido suprasti, ko reiktų nedaryti – manau, kad iš jų išmokau tiek pat, kiek ir iš talentingų režisierių.
– Vaidinote daugybės puikių režisierių filmuose. Kurie jų padarė didžiausią įtaką jums kaip režisierei?
– Manau, kad įtaką padarė visi, net tie, kurie buvo blogi režisieriai. Darbas su jais leido suprasti, ko reiktų nedaryti – manau, kad iš jų išmokau tiek pat, kiek ir iš talentingų režisierių.
– Ar sunku vaidinti filme, kurį režisuoji? Ar sunku „režisuoti“ save?
– Esu taip prie to pratusi, jog galėčiau šią patirtį prilyginti grojimui fortepijonu abiem rankomis. Apie tai kurdama filmą net nesusimąstau. Tačiau laukiu, kol ateityje galėsiu pamėginti groti tik viena ranka, tik režisuoti – tai nutiks ne būsimame, bet dar kitame mano filme.
