Šiais metais festivalio programa nagrinėjo „terpės“ reiškinį ir sąvoką. Terpė – tai aplinka, bet kokio gyvo organizmo egzistavimo ir visų jam gyventi reikalingų sąlygų visuma.
Liepos 26–28 Vilniuje, rugpjūčio 1–3 Nidoje ir rugpjūčio 9–12 dienomis Klaipėdoje šimtai eksperimentinio kino ir meno gerbėjų turėjo galimybę susitikti su menininkais iš Japonijos, Olandijos, Lietuvos, JAV, dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse ir mokytis kurti filmus iš augalų ar dirbti su 16 mm nespalvota kino juosta, bei pažinti daugybę skirtingų požiūrio taškų nagrinėjančių erdvę.
Įspūdžiams dar neišblėsus, kviečiame pakilti į kalnus skaitant festivalio organizatorių pokalbį su atidarymo filmo „Kalnas“ („Berg“) režisiere Joke Olthaar ir kinematografu André Schreuders.
– Šių metų festivalio programa nagrinėja terpės reiškinį ir sąvoką. Kokia terpė jums atrodo Vilnius?
Joke Olthaar: Vilniuje lankausi pirmą kartą. Iš pirmo žvilgsnio jis man atrodo labai modernus, atviras ir šviesus miestas. Žmonės čia rengiasi labai madingai, o erdvės – labai atviros ir modernios. Man tai labai patinka, o taip pat – įkvepia.
– Viename iš interviu minėjote, kad dauguma filmų apie kalnus pasakoja apie kalnus per alpinizmo, iššūkių prizmę. Kuo jūsų filmas „Kalnas“ („Berg“) kitoks? Ką reiškia terpė jūsų filme?
Joke Olthaar: „Kalne“ nėra dialogų. Tik pačioje filmo pradžioje nuskamba keleta frazių. Bet iš esmės „Kalnas“ yra labai intymus, tylus filmas. Ir labai intensyvus. Filme beveik nėra ir žmonių, galima juos pamatyti tolumoje, bet jie nėra filmo centre.
André Schreuders: Dauguma kitų filmų apie kalnus kalba apie įspūdžius, azartą, sportą ar iššūkius, o „Kalne“ nėra iššūkių (juokiasi). Pagrindinis filmo tikslas buvo apčiuopti patį buvimą kalnuose tarsi tampant jų dalimi, o ne rodyti jaudinančius įspūdžius. Pavyzdžiui, filme nėra momento, kai pasiekiama viršūnė, yra tik akimirkos, kuriose tu esi labai mažas tame milžiniškame kraštovaizdyje.
– Bet galbūt teko susidurti su iššūkiais filmuojant „Kalną“ („Berg“)?
Joke Olthaar: Daugybę kartų atsidūrėme sniege ir audrose, buvo labai baisu. Tačiau taip pat buvo sudėtinga sulaukti tinkamo momento filmavimui, nes niekada nežinojome kaip pasikeis oras, kada ateis tas laukiamas momentas. Didžiąją dalį laiko filmavome ne sezono metu, kartais pamesdavome kelią, nes būdavo per daug sniego.
Kadangi filmavome ne sezono metu, kalnuose beveik nebuvo žmonių, tad jei mums kas nors būtų atsitikę, praktiškai būtų buvę neįmanoma ką nors prisišaukti, būtų tekę kviesti sraigtasparnį.
Mūsų komandą sudarėme dviese – aš ir André. Man buvo svarbu, jog kalbėtume ta pačia kalba. Buvo svarbu kalbėti ne apie kalnus, bet pabandyti patiems pajusti kalnus ir leisti kalbėti jiems, tai buvo tai, ko norėjau. Kalnas yra pagrindinis šio filmo veikėjas.
– Kaip jums pavyko „prakalbinti“ kalnus?
Joke Olthaar: Turi praleisti daug laiko kalnuose ir juos gerbti. Turi pajausti savo nereikšmingumą tame begaliniame kraštovaizdyje. Šiuolaikinėje visuomenėje kartais lengva pamiršti, jog esi gyvas, o kalnuose jautiesi gal 2000-ius kartų labiau gyvas. Dėl to, kad mirtis yra šalia ir tu privalai būti stiprus.
André Schreuders: Laikas, kurį paminėjo Joke, yra vienas svarbiausių elementų. Mes skyrėme laiko klausymuisi. Dažnai, kai žmonės ką nors filmuoja, jie „medžioja“. Jie stengiasi ką nors sugauti ir galvoja, kad tas kažkas ten jau yra. O aš manau priešingai. Mes ilgai stovėdavome vienoje vietoje, kad suprastume ir pajustume kas vyksta. Taip gali išvysti dalykus, kurių paprastai nematai. Tavo žvilgsnis tampa labiau šviesus, aštrus.
Kai skiri kalnui laiko – jis pradeda kalbėti. Dažnai pats kalnas diktuodavo ką mes turėtume daryti.
– Ar buvo sunku „išversti“ kalno kalbą ir fiksuoti tai kamera?
André Schreuders: Nemanau, kad tai buvo vertimas. Svarbiau buvo stebėti. Joke yra labai intuityvi pačios koncepcijos kūrime, aš – filmavime. Todėl sakau, kad kalnas nusprendžia už mane.
Joke Olthaar: Kai André ką nors sugalvoja, gali labai ilgai laukti iki kol pavyks tai nufilmuoti (šypsosi).
André Schreuders: Aš galiu laukti dvi valandas ir tada Joke sako, kad turime eiti, bet aš nesutinku ir sakau, kad turime dar palaukti. Kartais tiesiog jauti, kad tai, apie ką galvoji, įvyks. Žinoma, kartais tai neįvyksta, bet jei įvyksta – turi tai, ko taip ilgai laukei.
– Kiek laiko filmavote kalnuose?
André Schreuders: Trejus metus. Lankėmės ten septynis kartus, kiekvieną kartą po maždaug dvi savaites.
Joke Olthaar: Buvau prie to kalno daugybę kartų dar iki filmavimo. Jis Slovėnijoje, todėl galėjome ten atvykti traukiniu. Prieš penkiolika metų, kai pradėjome ten vaikščioti su seserimis, tuose kalnuose nebuvo tiek turistų, dabar yra kitaip.
André Schreuders: Svarbu ir tai, jog tame regione, maždaug kas dvi tris ėjimo valandas galima rasti kalnų namelį. Mes keliavome su dideliu kiekiu aparatūros, ne sezono metu, tad tai, jog ten yra daug kalnų namelių, mums labai padėjo kuriant filmą. Nereikėjo eiti visą dieną, turėjom maždaug 6-8 valandas vien filmavimui. Jei būtume filmavę kituose kalnuose, pavyzdžiui Pirėnuose – turėtume tik maždaug 2-3 valandas filmavimui, nes ten nuo vieno iki kito kalnų namelio reikia eiti apie 8 valandas. Nebūtume galėję laukti.
– Bet pasirinkote filmuoti tą kalną ne dėl kalnų namelių.
Abu: Ne ne ne (juokiasi).
Joke Olthaar: Man patiko tas kalnas, ten, apie 2000 m virš jūros lygio, kraštovaizdis priminė Mėnulio paviršių. Tu esi virš debesų, šiek tiek paeini ir pamatai ežerą, tada vėl Mėnulio paviršių. Šiame kalnyne yra daugybė skirtingų kraštovaizdžių vienoje vietoje.
André Schreuders: Svarbu paminėti, kad šiame kalnyne yra daugybė vietų, kurios primena Mėnulio paviršių ir galbūt kitiems tai nėra patrauklu, dėl to, kad ten yra labai akmenuota ir tuščia. Tačiau Joke labai myli akmenis, jų struktūrą, ji gali valandų valandas žiūrėti į akmenis. Kartais Joke žiūri į akmenis, kalnus kaip į paveikslus.
Joke Olthaar: Praleidau kalnuose daug laiko, ir būnant ten viskas keičiasi. Todėl, nors ir parašiau filmui scenarijų, pradėjus filmuoti jį išmečiau. Tai buvo labai geras sprendimas (juokiasi).
– Kiek valandų medžiagos turėjote?
André Schreuders: Maždaug 50 valandų medžiagos, filmuotos skaitmenine kamera, ir maždaug dvi valandos medžiagos, filmuotos analogine kamera. Filmo montažas Joke užtruko apie tris mėnesius.
Joke Olthaar: Tačiau viskas: pasirengimas, analizė, filmavimas, montažas, muzika ir t.t. užtruko iš viso apie ketverius metus.
– Kas jus įkvepia?
Joke Olthaar: Negaliu būti be gamtos, tai grąžina tave į gyvenimo esmę.
André Schreuders: Mane labiausiai įkvepia galimybė parodyti, kad jei žiūrėsi labai įdėmiai į kažką, ką manai, kad žinai, – pamatysi kažka kito. Poezija yra visur aplink mus, reikia tiesiog sustoti ir apsižvalgyti.
– Kas ateities planuose?
Joke Olthaar: Pamažu ruošiuosi sugrįžti į kalnus, tačiau šį kartą stebėsiu juos iš mažo orų stebėjimo namelio, „iš vidaus į išorę“. Žmonės ten stebi orus, sniego tirpimą, turistus. Taip pat noriu paliesti ir ledyno tirpimo temą, parodyti, kad kiekvienas mes prisidedame prie to.
André Schreuders: Turiu garbės būti šio filmo operatoriumi (šypsosi). Taip pat esu ir režisierius, šiuo metu dirbu prie savo projekto. Tai bus ilgo metro vaidybinis filmas apie rašytoją kalėjime.
– Kaip pasiūlytumėt žmonėms atrasti savo kalną?
Joke Olthaar: Skirti laiko ir tylos.
André Schreuders: Kartais gyvenime vidinis balsas pasako ką daryti, belieka juo pasitikėti.
Festivalis „Suspaustas laikas“ vyko liepos 26-rugpjūčio 12 dienomis Vilniuje, Nidoje ir Klaipėdoje. Visa festivalio programa ir renginių tvarkaraštis – „Suspausto laiko“ Facebook paskyroje ir puslapyje – https://suspaustaslaikas.lt/.
Festivalį „Suspaustas laikas“ remia Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, Klaipėdos miesto savivaldybė „Neringa – kultūros sala“, Neringos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“, bendrovės „Epson“, „DUV“ ir „Clear Chanel“.
