Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2021 03 28

Režisierė Kamilė Gudmonaitė: „Baimė paliesti tai, kas nepatogu – didžiausias dialogo trukdis“

Festivalis „Kino pavasaris“ žiūrovus pasitikęs klausimu „Veikti ar / ir būti?“, kviečia ne tik patirti kino teikiamą malonumą, bet ir patyrinėti socialines problemas, kurioms viešojoje erdvėje skiriama nepakankamai dėmesio. Teatro dirbtuvės kalėjime ir statomas spektaklis pagal įžymiąją pjesę „Belaukiant Godo“ ar išskirtinė meninkės ir jos paveikslus pavogusio žmogaus draugystė: šių metų festivalio programoje yra net keletas filmų, kurių centru tapo visuomenės užribyje esantys nusikaltusieji ar įkalinimo įstaigose bausmę atliekantys žmonės.

Tikra istorija paremtame filme „Triumfas“ bei detektyvą primenančioje dokumentinėje istorijoje „Tapytoja ir vagis“ tarpininkauja skirtingos meno rūšys, padedančios megzti dialogą su esančiais periferijoje. Apie dialogo kūrimą, visuomenės vaidmenį ir meno galią kalbamės su grupės „Kamanių šilelis“ atlikėja ir teatro režisiere Kamile Gudmonaite. Neeilinę bendravimo su kaliniais patirtį režisierė kartu su dramaturge Tekle Kavtaradze perteikė spektaklyje „Sapnavau sapnavau“.

– Kalbėdama apie spektaklį minėjai, jog tau svarbu tirti, ar įmanomas dialogas tarp visuomenės ir atstumtųjų. Remdamasi asmenine patirtimi, kurią turėjai bendraudama su nuteistaisiais, gal gali pasakyti, ar dialogas visgi įmanomas? Kokios sąlygos reikalingos dialogui vystytis, ir priešingai – kas tam trukdo?

– Spektaklis ir jo procesas man visgi atskleidė ne tai, ar dialogas įmanomas, ar ne, bet koks tai trapus ir nepaprastas dalykas, kaip apskritai sudėtinga jį megzti, kokios drąsos ir atsargumo tam reikia vienu metu. Pasirinkimas kalbėtis visada yra nelengvas ir veria širdį, nes einama į sau nepatogias temas, klausimus, galbūt netgi skausmą. Baimė paliesti kažką, kas yra nepatogu, kas peržengia tavo saugumo teritoriją, ir yra didžiausias dialogo trukdis. Nesakau, kad tie, kurie bijo, yra silpni – yra daugybė traumų, kurioms reikia laiko, ypač, jei kalbame apie nužudytųjų artimuosius, nuteistuosius ar kitas sudėtingas gyvenimo situacijas. Tas laikas, priklausomai nuo žmogaus pasiruošimo, gali trukti visą gyvenimą. Aš labai norėčiau, kad visi imtume ir pradėtume kalbėtis, eiti į dialogą, tačiau taip paprastai tai nevyksta.

„Kino pavasario“ nuotr./„Triumfas“
„Kino pavasario“ nuotr./„Triumfas“

– Šių metų „Kino pavasario“ tema „Veikti ar / ir būti?“. Panašu, kad kurdama šį spektaklį pasirinkai VEIKTI – gilintis į temą, apie kurią vengiama kalbėti, įgarsinti nuteistųjų ir jų aukų liudijimus. Tačiau didžioji visuomenės dalis pasirenka lengvesnę išeitį – nuteisti arba tiesiog ignoruoti. Ar mes kaip visuomenė galime iš pasyvaus buvimo pereiti į veikimą? Koks galėtų būti visuomenės vaidmuo?

– Pirmiausia, ką mes galime daryti, tai bandyti pastebėti savo asmeninius savisaugos instinktus, kurie verčia mus užsiverti, atmesti, kategorizuoti, nuteisti. Pasižiūrėti į save – kur aš vengiu susidūrimo, kur pats bijau eiti, ko aš bijau? Kai pradėsime laisvėti savo viduje, galėsime padėti ir kitiems praplėsti jų sienas. Tik nereikėtų baksnoti pirštais į tuos teisiančiuosius ar nepriimančius, nes tokiu būdu tiesiog imame elgtis taip pat kaip ir jie. Priimti nepriimantį – štai kur paslaptis.

„Kino Pavasario“ nuotr./„Tapytoja ir vagis“
„Kino Pavasario“ nuotr./„Tapytoja ir vagis“

– Iš „Kino pavasaryje“ pristatomų filmų bei tavo kūrybinės patirties galime pastebėti, kad menas gali tapti galingu įrankiu užmegzti dialogą ne tik su marginalais, bet ir su pačia visuomene. Kodėl svarbu, kad menas apskritai imtųsi tokių temų? Kodėl svarbu apie tai kalbėti per teatrą, kiną, kitas meno formas?

– Menas gali sukurti dialogą vaizduotėje, o tai jau pati pradžia jam vykti ir realybėje. Jis tarsi įrankis, metodas, kuris gali apjungti nesusikalbančias visuomenės grupes ir sukurti areną, savotišką žaidimų aikštelę, kurioje galima kalbėtis, arba bent jau mėginti tą daryti. Gebėjimas kalbėtis reiškia sveikai funkcionuojančią visuomenę, priimančią pačią save, o būtent menas, padedantis suvokti kitą, gali kažkuria prasme socialiai ir politiškai transformuoti patį visuomenės gyvenimą.

– Kokias didžiausias asmenines pamokas išsinešei iš bendravimo su įkalintaisiais? Kaip pasikeitė tavo santykis su šia tema?

– Supratau, kad niekuo nesiskiriu nuo nuteistųjų. Mus skiria tik aplinkybių visuma, kuri susiklostė ir formavo gyvenimą. Pajutau, kaip arti manęs yra skausmas. Nužudyti žmogų yra skausmas. Netekti artimo – irgi. Jie nepalyginami, nematuojami, gal net neišmatuojami. Dar supratau, kad ne visada aišku, ką visuomenėje daryti su tuo skausmu: kur jį padėti? Kaip jį pakelti? Lengviausia – pamiršti. Ir tą mes nuolat sėkmingai darome.

Sudėtingas istorijas jautriai ir subtiliai perteikiantys „Kino pavasario“ filmai prieinami iki balandžio 5 dienos, „Kino pavasario“ virtualiajame kino teatre, naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje ir namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų