„Pilis“ pasakoja apie tris į Airiją emigravusias moteris – paauglę Moniką (akt. Barbora Bareikytė), jos mamą Jolantą (akt. Gabija Jaraminaitė) ir senatvine demencija sergančią močiutę (akt. Jūratė Onaitytė). Žuvų fabrike įsidarbinusi Jolanta metė profesionalios pianistės karjerą ir savo muzikines ambicijas, regis, jau palaidojo, tačiau nuostabų balsą turinti Monika pasiduoti neketina. Netikėtai sulaukus pasiūlymo koncertuoti ištaigingoje pilyje, ji padarys viską, kad tai įgyvendintų.
Interviu 15min režisierė Lina Lužytė pasakoja, kaip pradėjo kurti vaikystėje, kas kine ją labiausiai vargina ir kodėl klausimas „kurti ar nekurti?“ tarp eilučių vis suskamba ir „Pilyje“.
„Vaikystėje prikurdavau tai, ko man trūkdavo gyvenime“
– Pastaruoju metu daug kalbama apie kūrybiškumą ir kūrybą, o šis procesas neretai piešiamas išimtinai šviesiom spalvom. Koks yra jūsų santykis su kūryba? Ar būna, jog kūryba vargina, erzina, kelia frustraciją?
– Visų pirma, kūryba man yra kaip neišvengiamybė. Pradėjus kurti, kartais iš tiesų pavargsti, norisi sustoti, kyla mintys, jog gal reiktų imtis kažko kito, bet kūryba yra kaip virusas, kurio negalima išsigydyti. Nors su juo gali būti ir labai sunku.
Tik vakar vakarop grįžau iš Graikijos, kur filmavau dokumentinį filmą apie pabėgėlius iš Afganistano, kurie gyvena siaubingoj, kalėjimą primenančioj stovykloj.
Reikia dar daug laiko, gal net poros metų, kad suprasčiau, kas ten vyko, ką ten patyriau, ko išmokau ir supratau. Tačiau kiekvieną dieną keldavausi per prievartą ir per prievartą važiuodavau filmuoti. Sunku buvo ir dėl to, kad pačios stovyklos realijos yra sudėtingos. Labai sunku atvažiuoti iš patogaus viešbučio ant jūros kranto ir eiti filmuoti žmonių, kurie gyvena iš plastiko suręstose stovyklose, sakyčiau, pirmykštėmis sąlygomis. Bet sunkiausias vis dėlto buvo kūrybinis kampas. Ką tu nori pasakyti, apie ką tu nori ir apie ką yra svarbu kalbėti?
Todėl taip, kai kūryba „eina“, yra labai smagu ir labai lengva, bet kai būna priešingai, atsiranda begalinė frustracija.
– Kas padeda pareiti tuos tarpsnius, kai, atrodo, užstringi? Ar tokiais atvejais nelieka nieko kito, tik išlaukti?
– Aš manau, kad reikia išlaukti, bet tuo pačiu labai padeda kiti kūrėjai: gali padėti kitų sukurtas kinas, kitų parašytos knygos, kartais net ir pokalbiai su kitais kūrėjais. Nes kartais, būna, bekuriant nulendi į savas kertes, nebesupranti, ar tai svarbu tik tau, ar bus svarbu ir kitiems. Tas tiesioginis ir netiesioginis dialogas su kitais kūrėjais man yra svarbi pagalba, padedanti praplėsti kūrybinį lauką.
– Ar prisimenat, kada ir kaip pati pajautėt poreikį kurti?
– Labai gerai atsimenu vaikystę, kai paskutiniais sovietmečio ir pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo žaislų badas, knygų badas, apskritai visko badas. Esi vaikas, tiek daug norisi daryti, todėl labai daug dalykų tiesiog prisigalvoji, susikonstruoji netikėčiausių žaislų ir žaidimų. Kažkokie paprasti akmenukai galėdavo tapti atskirais pasauliais.
Visada labai mėgau istorijas. Nuo pat vaikystės tas istorijas kurdavau, pasakodavau, rašydavau, labai daug skaičiau. Pamenu keistą įvykį mokykloje, gal kokioje penktoje klasėje – namų darbams gavome užduotį parašyti detektyvinę istoriją. Tuo metu buvau įklimpusi į detektyvus, kuriuos rodydavo televizija. Po pamokų sėdau rašyti ir rašiau gal iki pusės pirmos nakties, prirašiau visą sąsiuvinį. Mokykloje, aišku, niekas nepatikėjo, kad ta istorija yra mano, nes prisirankiojau visokių tarptautinių žodžių kaip „fiakras“ – prabangi karieta, tempiama arklių. Tuomet ir mokykloje tęsėsi detektyvas – čia aš parašiau, ar ne aš... Man atrodo, net mama dėl to buvo iškviesta į mokyklą.
Istorijos ir jų kūrimas mane visada traukė. Labai daug meluodavau vaikystėje, bet meluodavau ne norėdama kažką nuslėpti, o tiesiog norėdama, kad būtų įdomiau. Prikurdavau tai, ko man trūkdavo gyvenime.
Labai daug meluodavau vaikystėje, bet meluodavau ne norėdama kažką nuslėpti, o tiesiog norėdama, kad būtų įdomiau.
Man atrodo, Gabrielis Garcia Marquezas duodamas interviu į jam užduodamus asmeninius klausimus vieną kartą atsakydavo vienaip, kitą kartą visai kitaip. Ir kažkas prirėmė jį prie sienos, klausdamas, kuri istorija yra teisinga. Marquezas atsakė, kad tai visai nesvarbu. Istorija yra istorija. Dėl to, kad istorija egzistuoja, ji jau yra teisinga.
– Ar vaikystėje ir supratot, kad kūryba bus jūsų gyvenimo kelias?
– Iš tikrųjų, neturėjau įsivaizdavimo, ką gyvenime veiksiu. Dalį vaikystės ir jaunystės praleidau lošdama tenisą, tada lyg norėjau stoti į dailės mokyklą, bet tėvai sulaikė nuo tos minties… Nebuvo tikslingo ėjimo į meną. Gal net nelabai daug kino žiūrėjau, nors keli pamatyti filmai buvo padarę neišdildomą įspūdį.
Bet kai jau įstojau mokytis kino, atsirado labai stiprus jausmas, kad tai yra mano vieta ir čia jaučiuosi kaip žuvis vandeny. Prieš tai dar bandžiau studijuoti psichologiją, bet tai man visiškai nelipo.
– Kas kine iš jūsų pareikalauja daugiausia jėgų?
– Sakoma, kad kiekvienas režisierius visą gyvenimą kuria vieną ir tą patį filmą. Bet kai žiūriu į savo kūrybinį kelią, man jis atrodo ganėtinai stichiškas.
Pradėjau nuo trumpo metro, kuris buvo satyra apie 91-ųjų Lietuvą, tada atsidūriau Baltarusijoje ir filmavau žaislų gamintojus, persekiojamus milicijos, tuomet buvo vaidybinis filmas, kuris labai koncentravosi į šeimą kaip mikrokosmosą, atspindintį visuomenę. Ir galiausiai – „Pilis“ bei emigracija.
Ne veltui sakoma, jog parašyti scenarijų yra labai lengva, sunku sugalvoti apie ką tą scenarijų rašyti. Nesijaučiu, jog esu atradusi savo temą. Man visada sunkiausia yra pajusti užtikrintumą, kad ta tema, ta istorija yra būtent tai, kam aš noriu pasišvęsti ketveriems ateinantiems metams. Nes kiekvieną dieną pamatai, perskaitai, sužinai tiek dalykų, kad, atrodo, jeigu būtų laiko ir galimybių, galėtum kasdien po naują filmą kurti.
Sakoma, kad kiekvienas režisierius visą gyvenimą kuria vieną ir tą patį filmą. Bet kai žiūriu į savo kūrybinį kelią, man jis atrodo ganėtinai stichiškas.
– O kiek pats filmo kūrybos procesas keičiasi įgyjant patirties? „Pilis“ yra ketvirtas jūsų režisuotas filmas, antrasis ilgametražis vaidybinis filmas – ar jaučiat, kad tampa lengviau?
– Kino kūrimas man atrodo labai lakus procesas. Atrodo, kad sukūrus filmą jau lyg daug išmokai ir kitą kartą bus lengviau, bet nauja istorija, naujos aplinkybės visada atneša ir naujų iššūkių, problemų. Tuo kino kūrimas man ir yra žavus, kad kiekvieną kartą viską pradedi nuo nulio.
„Pilies“ statybos
– Santykio su kūryba klausimas, nuo kurio pradėjom pokalbį, man regis, yra svarbus ir „Pilyje“. Štai Monikos personažei labai svarbi savirealizacija per muziką. Jos mama, Jolanta, priešingai, aukoja muziką tam, kad savo šeimai galėtų užtikrinti geresnio gyvenimo galimybę. Nuo muzikos ji traukiasi. Ir Jolantos mamą, Monikos močiutę, sergančią senatvine demencija, nuramina, atrodo, irgi tik muzika.
Ar šis trijų kartų moterų ryšys, o kartu ir konfliktas per muziką buvo vienas iš jūsų atspirties taškų, ar jis išsikristalizavo ilgainiui rašant scenarijų?
– Man nuo pat pradžių buvo labai aktualios kelios temos – pirma, emigracija, nes užmerkti akių ir ją ignoruoti buvo neįmanoma, antra, kūrybinis pradas. Tai yra ir asmeninis klausimas: ar kūryba man pačiai reikalinga, ar galiu gyventi be jos? Lyg ir ką tik sakiau, kad nėra kito kelio, tik kūryba, bet klausimas – kurti ar nekurti? – visada yra. Bandžiau ir filme paliesti šį klausimą.
– Iš tiesų, išgirdus apie profesionalią pianistę, dirbančią žuvies fabrike, negali nesuklusti – tai labai ryškus, aštrus įvaizdis. Ar jums, ruošiantis filmui, teko atrasti panašių istorijų?
– Aš manau, kad tokių istorijų teko išgirsti visiems. Emigravo labai daug įvairiausių žmonių, skirtingų profesijų ir skirtingų charakterių, bet nemažai istorijų buvo ganėtinai panašios – daug žmonių, turėjusių gerus darbus ir gerą išsilavinimą, atsidūrė fabrikuose ir dirbo darbus, kurių iki tol Lietuvoje nebuvo dirbę.
Kalbant apie Jolantą, pianistę, kuri nusprendžia dirbti žuvies fabrike, norėjau kelti klausimą, ar ją gyvenimas privertė mesti savo karjerą, ar vis dėlto tai buvo pabėgimas nuo savo ankstesnio darbo.
Klausimas – kurti ar nekurti? – visada yra.
Kažkada, berods duodama interviu apie filmą „Amžinai kartu“, sulaukiau klausimo – ar kartais pagalvojate, kad galėtumėte nebekurti kino, ir ką tuomet darytumėte? Galvojau, čia jau dėsiu atsakymą: pasakiau, kad norėčiau būti kokioj nors saloj ir ant kranto virti kavą ar maišyti kokteilius. Žurnalistė pradėjo juoktis ir pasakė, kad praktiškai visi kino žmonės į šį klausimą atsako beveik taip pat – kad norėtų kažkokio per daug protinių pastangų nereikalaujančio darbo, nes kinas, matyt, labai sekina.
Žinoma, tapatinuosi su visom trim „Pilies“ personažėm, kurios man simbolizuoja tris skirtingus požiūrius į gyvenimą. Bet Jolanta man yra labai artima, kaip ir klausimas – kurti ar nekurti?
– Filmų apie emigraciją ir emigrantus Europos kine netrūksta. Ar stengėtės nutolti nuo šios temos standarto, jei manote tokį esant? Kaip apskritai ieškojote tono, kalbant apie emigracijos situaciją?
– Norėjau, kad emigracija netaptų istorijos subjektu, kad ji būtų daugiau kontekstinės aplinkybės. Tuo pačiu, žinant, kad gyvenimas emigracijoje daugeliui žmonių, bent jau pirmaisiais metais, nėra lengvas, kupinas sunkumų ir abejonių, ar vertėjo emigruoti, ar ne, man kaip tik norėjosi koncentruotis ne į vargą, o ieškoti paralelinės istorijos apie žmogų, kuris bando kabintis į gyvenimą.
– Kodėl iš visų lietuvių emigracijos taškų pasirinkote būtent Airiją?
– Visų pirma, buvo padarytas didelis researchas. Airija ir airiai dažnai lietuvių yra apibūdinami kaip panašūs į mus. Tai atlapaširdė, geranoriška, draugiška tauta. Lietuviai, kiek su jais bendravau, Airijoj jautėsi visai gerai ir pritapo.
Bet buvo ir kitų aspektų. Pavyzdžiui, Lietuvai daryti koprodukciją su Anglija yra labai sudėtinga dėl finansinių dalykų. Skandinavijos šalys atkrito dėl kalbos.
Airija buvo ta šalis, su kuria mums pavyko sukurti koprodukciją ir dėl to labai džiaugiuosi. Nes airiai iš tiesų pasirodė neįtikėtinai pozityvūs, darbštūs, draugiški žmonės, kažkuo iš tiesų primenantys lietuvius.
– Filmas pasakoja apie tris skirtingų kartų moteris. Kiekviena jų, atrodo, galėtų griežti pirmuoju smuiku, bet daugiausia dėmesio filme yra skiriama Monikos personažei. Kodėl?
– Taip, Monika griežia pirmuoju smuiku. Matyt ir aš pati su ja labiausiai identifikuojuosi kaip su tuo žmogumi, kuris eina kiaurai sienas, ir galvoja, kad turi teisę gauti tai, ko nori.
Kartu Monika man geriausiai atspindi laiką, kuriame gyvename, ir šiuolaikinę visuomenę. Ji yra globalaus pasaulio pilietė, kuri nebelabai turi saitų su savo gimtąja šalimi, kuriai kartais pritrūksta saitų ir su morale bei etika… Tai modernus, konfliktiškas žmogus, susikoncentravęs į save, iš dalies gana egocentriškas, bet tuo pačiu kupinas energijos, galintis pritapti bet kurioje šalyje bet kokiomis aplinkybėmis.
Monika man geriausiai atspindi laiką, kuriame gyvename, ir šiuolaikinę visuomenę.
– Kai prieš kelis metus jus kalbinau filmavimo aikštelėje, sakėte, jog rašydama scenarijų jau žinojote, kurioms aktorėms bus skirtos pagrindinės rolės. Tačiau noriu jūsų paklausti apie antraplanius, ypatingai kaimynų personažus. Kaip juos kūrėte? Ir kaip apskritai kurti antraplanius personažus, kad jie būtų ryškūs ir savarankiški, ne tik papildantys pagrindinę dramaturginę liniją?
– Antraplanius personažus kūrėme kartu su labai talentingais aktoriais. Ir nors jie teoriškai antraplaniai, jiems buvo skirta tiek pat dėmesio, kaip ir pagrindiniams personažams, nes kiekvienas elementas kine yra vienodai svarbus. Kiekvienam elementui skyrėme absoliutų dėmesį, meilę ir rūpestį. Ilgai repetavome, daug kalbėjomės, aktoriai patys labai daug atnešė savo vadmenims.
– Ar bendraujant su aktoriais, repetuojant įvyko ryškesnių pokyčių scenarijuje?
– Stipriausią pokytį atnešė Barbora Bareikytė. Kai rašiau filmą, jis atrodė gerokai lengvesnio krūvio. Bet kai atėjo Barbora, iškart supratau, kad ji į gyvenimą ir viską, ką daro, žiūri labai rimtai – taip ji pasižiūrėjo ir į savo personažę. Turbūt jos dėka reiktų sakyti, kad „Pilis“ dabar tikrai yra drama.
– Filmo premjera, palyginus su jūsų pirminiais planais, užtruko. Kokios buvo to priežastys?
– Filmą labai ilgai montavome, ištisus metus, gal net kiek ilgiau. Sumontavus filmas buvo ganėtinai ilgas, teko daug ko atsisakyti ir, kaip dažnai nutinka, nufilmuota istorija pareikalavo būti kitokia, nei scenarijuje.
– Ar kai filmas išsitęsia laike, pradeda keistis ir jūsų santykis su juo? Ar šiandien į jį žiūrite kitaip, nei tik baigus filmavimus?
– Tik baigus filmavimus, man atrodo, esi tiesiog šoko ir nesvarumo būsenoje (juokiasi). Ne tik aktoriai vaidindami, bet ir aš režisuodama išgyvenu scenas. Sėdus montuoti tai jau atrodo visai kitokia medžiaga, nei tada, kai filmavai.
Esu kažkada su vienu draugu kalbėjusi, kad montuojant filmą jau esi nuo jo nutolęs – dirbi su kitais projektais, pats jautiesi pasikeitęs. Man tai yra viena sunkiausių kino kūrimo proceso dalių. Filmą sukurti trunka taip ilgai, kad praėjus dviem, trim metam nuo sprendimo, jog nori jį kurti, tau jau rūpi visai kas kita, o ir požiūris į tuos pačius dalykus keičiasi. Visada jautiesi žingsniu priekyje ir tai yra iššūkis.
Ne tik aktoriai vaidindami, bet ir aš režisuodama išgyvenu scenas.
Naujas projektas apie „Europos gėdą Europos pakrašty“
– Pokalbio pradžioje užsiminėte apie savo naują dokumentinį projektą – kaip ir kodėl jo ėmėtės?
– Ši vasara visom prasmėm buvo velniškai karšta – ir fiziškai, ir emociškai.
Kaip ir sakiau kalbėdama apie „Pilį“ – nors kontekstas yra emigracija, tačiau nenorėjau filme kalbėti apie pačią emigraciją ir jos sunkumus, ieškojau paralelinės istorijos, kur personažas eitų šviesos link. Taip nutiko ir „Moria“ stovykloje. Atrodytų, ten neįmanoma atrasti nė krislo pozityvumo, nes ta stovykla yra absoliutus kalėjimas – viduramžių tipo gyvenvietė be vandens, be elementarių patogumų. Tačiau tokiose aplinkybėse man pavyko rasti afganistanietį kino režisierių, aktorių, politinį aktyvistą. Filmas bus apie tai, kaip jis filmuoja savo filmą apie gyvenimą stovykloje, kur praleido jau devynis mėnesius.
„Moria“ iš pradžių buvo tranzitinis centras, kur žmonės turėjo praleisti nuo dienos iki savaitės – ne ilgiau. Bet realybėje žmonių akumuliacija yra siaubingai didelė. Centras yra įsteigtas 3000 žmonių, o jame gyvena apie 20 000 žmonių. Kai kurie jų čia jau praleido metus ar net dvejus.
Tai humanitarinė katastrofa, apie kurią visa Europa žino, bet kurios nenori matyti.
Kalbant labai paprastai – tai humanitarinė katastrofa, apie kurią visa Europa žino, bet kurios nenori matyti. Man šis filmas atrodo būtinas, kad dar kartą apie tai kalbėtume. Labai įdomu, kaip greitai žmonės pamiršta temas. 2015–2017 m. tai buvo tema, apie kurią kalbėjo visas pasaulis, bet po kiek laiko temos elementariai atsibosta, žmonės juda prie kitų aktualijų.
Tačiau toje stovykloje yra tūkstančiai žmonių, kurie vegetuoja, kurie žudosi, serga depresija ir kitomis ligomis. Tai Europos gėda Europos pakrašty.
