Tai buvo „serpantino šokis“, kurį sukūrė originalioji menininkė Loïe Fuller, šiuolaikinio šokio pradininkė, eksperimentavusi scenoje tiek su kūnu ir judesiu, tiek su šviesomis ir specialiaisiais efektais. Jos susitikimas su kita eksperimentuojančia šokėja Isadora Duncan pakeitė šokį visiems laikams.
Šių dviejų išskirtinių menininkių istorija pasakojama filme „Šokėja“, kurį galima išvysti „Kino pavasaryje“. Pagrindinį šokėjos Loïe Fuller vaidmenį juostoje atliko prancūzų garsenybė, muzikantė, aktorė Soko, o Isadorą Duncan vaidina žvaigždžių poros Johnny Deppo ir Vanessos Paradis duktė Lily-Rose Depp.
Kritikas Edvinas Pukšta Paryžiuje kalbino filmo „Šokėja“ režisierę Stéphanie Di Giusto apie kiną ir šokį.
– Tai jūsų debiutinis filmas. Kas jus įkvėpė ir kodėl pasirinkote istoriją apie dvi išskirtines šokėjas?
– Mane visada žavėjo kinas, bet neturėjau drąsos. Kartą knygoje pamačiau Isadoros Duncan nuotrauką. Buvo sunku įžiūrėti jos bruožus, nes ji buvo apgaubta paslaptingo šydo, bet ši nuotrauka prikaustė mano dėmesį, tad pradėjau ieškoti daugiau informacijos apie šią moterį. Tai, ką sužinojau, mane tiesiog pribloškė. Nepaprastas gyvenimas ir likimas! Pradėjau galvoti, koks įdomus tai būtų filmas. Tai tapo mano tikslu. Galima sakyti, ši išskirtinė asmenybė suteikė man drąsos sukurti filmą.
– Ar iki šio filmo domėjotės šokiu ir ką jis jums reiškė?
– Ne, tiesą pasakius, mane labiau domino ne jos šokis, bet jos asmenybė. Ji buvo ypatinga. Ji neturėjo šokiui tinkamo kūno, augo neturtingoje šeimoje. Bet didžiulė aistra, didžiulis darbas atvedė ją į Paryžiaus operos teatro sceną. Ji pati atrado ir sukūrė savo, kaip šokėjos, kūną.
– Kaip surinkote medžiagą filmui? Ieškojote archyvuose, peržiūrėjote dokumentinius kadrus?
– Nėra jokios filmuotos medžiagos. Ji niekada nesifilmavo, nors bičiuliavosi su Thomasu Edisonu (mokslininkas, prisidėjęs prie kino meno sklaidos Jungtinėse Valstijose, – red. past.), visuomet atsisakydavo būti įkalinta toje mažytėje dėžutėje, kaip ji sakydavo, nes taip tuo metu atrodė kameros. Bet radau daug rašytinės dokumentinės medžiagos, perskaičiau visas biografijas. Sunkiausia buvo vėliau atrinkti tai, kas svarbu filmui.
– Jūs atsisakėte tikslaus autentiško pasakojimo, filme yra jūsų išgalvotų faktų.
– Taip, pasilikau sau tokią laisvę. Mano tikslas buvo atskleisti jos kūrybą, asmenybę, parodyti, kokia ji buvo. Tarkim, aš palikau jos motiną Jungtinėse Valstijose, nors tikrame gyvenime motina keliavo į Europą kartu su ja, taip pat išgalvojau porą veikėjų, kurie padėjo papasakoti istoriją.
– O žymusis vienos herojų Loïe Fuller „serpantino šokis“? Kiek jis yra autentiškas ir kiek – jūsų vaizduotės kūrinys?
– Kurdama šį filmą dirbau su amerikiečių choreografe Jody Sperling, kuri dvidešimt metų kūrė Loïe Fuller įkvėptą šokį. Šis bendradarbiavimas buvo labai svarbus. Ji mokė šokti ir pagrindinio vaidmens atlikėją Soko. Tad mes kiek įmanoma tiksliau stengėmės atkartoti Loïe Fuller šokius, atkurti jos scenines instaliacijas. Tai vyko 1900-aisiais, ankstyvais elektros išradimo metais. Tai, ką ji darė scenoje su apšvietimu, buvo magija. Ji – viena pirmųjų, pradėjusių dirbti su apšvietimo efektais, todėl jos indėlis į scenos meną yra neįkainojamas.
Mane labiau domino ne jos šokis, bet jos asmenybė. Ji buvo ypatinga.
– Pakalbėkime apie aktorių atranką ir pagrindinio vaidmens atlikėją Soko. Ar bandėte kelias skirtingas aktores Loïe vaidmeniui?
– Ji buvo mano vienintelis pasirinkimas. Ji unikali ir labai skiriasi nuo tų „žurnalų viršelių“ aktorių. Be to, ji turėjo tą „pankišką“ savybę, kurios reikėjo šiam personažui. Ji ne tik aktorė, ji – menininkė, ji dainuoja, kuria, todėl supratau, kad ras ryšį su personažu. Žinojau, kad ji labai aistringa ir atsidavusi, niekada nesukčiauja – repetavo aštuonias valandas per dieną du mėnesius iš eilės. Tai jos atliekami šokiai, ne dublerės, suprantate? Manau, tai vienintelis ir tikras kelias atskleisti šokio teikiamą tiek malonumą, tiek kančią.
– Tačiau Isadoros Duncan vaidmens atlikėja Lily-Rose Depp turėjo šokių dublerę...
– Taip, Lily turėjo šokių dublerę, nes jos šokių scenos yra tiesiog neįmanomos. Turėtum šokti penkiolika metų, kad atliktum tą šokį, kokį matote filme. Tačiau man rūpėjo jos aktoriniai gabumai. Po pirmojo bandymo likau sužavėta – ji aktorė iš prigimties ir nieko nebijo. Ji mokėsi šokio judesių, kad jie sutaptų su dublerės, bet, žinoma, ji nerepetavo šokių kaip Soko.
– Kaip filmavimo metu sekėsi Lily ir Soko duetui?
– Jos nedaug žinojo viena apie kitą, bet abi yra nuoširdžios asmenybės, tad išsyk rado bendrą kalbą.
Lily-Rose Depp pasirinkau ne dėl jos vardo. Žinote, Prancūzijoje ne visada į naudą, kad tavo filme vaidina įžymybė ar kylanti žvaigždė
– Šis vaidmuo yra pirmas rimtas septyniolikmetės Lily darbas kine, jei neskaičiuosime poros mažų vaidmenų. Žinoma, dar yra Rebeccos Zlotowski juosta „Planetariumas“, bet jūsų filmas anksčiau pasiekė kino teatrų ekranus – Kanų festivalyje.
– Rebecca Zlotowski ją pasirinko pirmoji, bet mano filmas pasirodė anksčiau, Kanų festivalyje. Aš žaviuosi Rebeccos filmais ir tai, kad Lily buvo jos filmo aktorių sąraše, reiškia, jog ji iš tiesų turi gabumų, nors turėjau atlikti aktorinį bandymą, kad įsitikinčiau.
– Ar dabar, žiūrėdama jau sukurtą filmą, esate patenkinta pagrindinių dviejų aktorių pasirinkimu?
– Jos labai tikros. Įtikinamos.
– Taip, mano nuomone, jų ryšys ekrane atrodo gyvas. Šiandien galima teigti, kad Lily žvaigždė suspindėjo jūsų dėka, nes jūs pristatė ją publikai.
– Aš ją pasirinkau ne dėl jos vardo. Žinote, Prancūzijoje ne visada į naudą, kad tavo filme vaidina įžymybė ar kylanti žvaigždė. Tai buvo sunkus pasirinkimas, nes ji neturėjo patirties.
– Kokie jūsų tolesni planai?
– Norėčiau sukurti sudėtingą, aistringą filmą. Turiu kelias idėjas, šiuo metu rašau, o tai užtrunka. Tikiuosi, šįsyk tai nebebus šešeri, septyneri metai kaip kuriant filmą „Šokėja“.
