Beveik pusantrų metų garsių žurnalistų kabinete 15min redakcijoje praleidusi režisierė teigė: „Filmavimo pradžioje jie kaip tik pradėjo rašyti „Kabinetą 339“, galvojau, kad filmas bus apie tyrimą, bet ilgainiui nuo jo atitolau. Supratau, kad kuriu istoriją apie du žurnalistus.“
Kokie iš tiesų yra D.Pancerovas ir B.Davidonytė, ką ji suprato apie tiriamąją žurnalistiką, kuo dokumentika panaši į tyrimą – apie tai kalbamės su filmo „Kabinetas“ kūrėja.
– Kodėl tau buvo svarbu užfiksuoti šiuos du žurnalistus?
– Mane nuo seno žavėjo žurnalistika, o ypač tiriamoji. Ji atrodė tokia paslaptinga, nepažinta sritis, tad buvo įdomu pamatyti šio darbo virtuvę. Kaip tik tuo metu valdančioji daugumos politikai pažėrė įvairių siūlymų, kuriais buvo bandoma varžyti žiniasklaidos laisvę, todėl jaučiau poreikį pažvelgti į pačių žurnalistų pastangas su tuo kovoti.
Be to, anuomet studijuodama kino režisūros doktorantūrą nagrinėjau post-tiesos fenomeną kine ir teatre, kuris pasireiškia visuomenės tikėjimu emocingais pranešimais, bet ne faktais.
Kokybiška žiniasklaida yra viena pirmųjų fronto linijų, padedanti apsaugoti žmones nuo post-tiesos sukeltų pasekmių bei bandanti apginti faktus.
Antai 2016 metais pastebėtas šio reiškinio pakilimas: vyko „Brexit“, netrukus prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trumpas. Tiek „Brexit“, tiek 2016 metų D.Trumpo rinkiminės kampanijos pasižymėjo dideliu kiekiu melagingų faktų, kurie, nepaisant neteisybės, emociškai paveikė visuomenę. Mano supratimu, kokybiška žiniasklaida yra viena pirmųjų fronto linijų, padedanti apsaugoti žmones nuo post-tiesos sukeltų pasekmių bei bandanti apginti faktus.
– Vienoje scenoje herojai diskutuoja, ar vienas įvykis yra skandalas, ar ne. Kaip skandalų kūrimas/atsiradimas gali būti siejamas su post-tiesos teorija?
– Šiame filme žodžiai užima svarbią vietą. Žurnalistai galėjo visą dieną ginčytis dėl kiekvienos tezės, kas rodo ypatingą įsigilinimą. Ilgus metus stebiu žiniasklaidą, politikus ir pastebėjau, kaip neatsakingai, o galbūt net sąmoningai kartais svaidomasi žodžiais. Ir štai yra toji kita pusė, kuriai vieno sakinio parašymas užtrunka ilgą laiką.
– Kaip apskritai vertini šiandienos lietuvišką žiniasklaidą?
– Oho koks klausimas!.. Galiu atsakyti ne kaip žiniasklaidos ekspertė, o kaip režisierė, kuri skaito naujienas. Šiaip labai džiaugiuosi, kaip sparčiai lietuviai kopia žiniasklaidos laisvės indekso laiptais. Mano įsitikinimu, tai yra tikrai objektyvus įvertinimas. Vis dėlto, Lietuvoje tikrai neskaitau visko, atsirenku tiek portalus, tiek pačius autorius ir esu jais patenkinta. Nors esama argumentuotos kritikos lietuviams žurnalistams, man kartais suspaudžia širdį, kai išgirstu tokias frazes kaip „visa žiniasklaida meluoja“ ir t.t.
– Esi minėjusi, kad bijojai, jog tavęs neįsileis. Kiek iš tiesų B.Davidonytė ir D.Pancerovas leido tau pamatyti?
– Iš tiesų negalėjau pamatyti vienos įdomiausių dalių – susitikimų su slaptais šaltiniais. Visgi prieš tai nesitikėjau, kad jie mane apskritai įsileis, bet pamačiau daug, jų kabinete galėjau sėdėti, kiek reikėjo, žurnalistai elgėsi labai laisvai. Nesijaučiau, kad nuo manęs būtų kažkas slepiama.
– Panašu, kad teko susidurti su dokumentikos kūrimo ribomis. Visko objektyviai užfiksuoti nepavyks.
– Suprantu, kad yra tam tikri dalykai, į kuriuos manęs nebuvo galima įsileisti. Bet medžiagos kiekis nebūtinai reiškia objektyvesnę dokumentiką. Vienaip ar kitaip, nematyta informacija straipsnių pavidalu buvo paskelbta viešai. Galiausiai mane nustebino, kad tų išvažiavimų nebuvo jau tiek ir daug, todėl apsiribojimas vien žurnalistų kabinetu buvo logiška mintis. Čia ir vyko darbas, esminės diskusijos.
Tiriamoji žurnalistika yra žiauriai emociškai varginantis, reikalaujantis storos odos ir ilgas darbas, o jos efektas ne visada toks, kokio norima.
– Pasak D.Pancerovo, žurnalistika tai „nesibaigiantis šūdvabalio šūdų ridenimas“. Ką pati supratai apie tiriamąją žurnalistiką?
– Ši citata labai tiksli. Filmuodama įsisąmoninau, kad tiriamoji žurnalistika yra žiauriai emociškai varginantis, reikalaujantis storos odos ir ilgas darbas, o jos efektas ne visada toks, kokio norima. Straipsnyje pateikiama šokiruojanti informacija, o visuomenei šis pasikeitimas per menkas arba į jį, atrodytų, neįsigilinama, nekreipiama dėmesio. Bet kaip jie patys ir sakė, žurnalistų tikslas yra atskleisti informaciją, bet kas su ja daroma yra kitų žmonių, institucijų reikalas.
– Tipiškai apie žurnalistus galvojame, kad jie vaikšto pakampiais su skrybėlėmis ir užrašinėmis.
– Užrašinių tikrai yra! (juokiasi) Skrybėlės ir pypkės tikrai nėra, bet pati profesija išties yra paslaptinga, nepažinta. Prieš filmuodama ir pati buvau susikūrusi daug įvaizdžių, paremtų detektyviniais, veiksmo filmais.
– Filmas prasidėjo su pradine 15min tyrimų komanda, kada jai dar vadovavo Šarūnas Černiauskas, kuris dėl etikos pažeidimų buvo atleistas iš portalo. Ar sąmoningai palikai Š.Černiausko žodžius „viskas, ką turi žurnalistas yra reputacija“? Kaip apskritai matei aną situaciją?
– Labai neilgai filmavome su juo pačiu, maždaug, mėnesį ar pusantro, todėl ir filme jis pasirodo tik pačioje pradžioje, o likęs laikas buvo su B.Davidonyte ir D.Pancerovu. Jų darbą stebėjau iš šono, su operatoriumi stengėmės būti nematomais, todėl ir šią situaciją stengėmės užfiksuoti nedramatiškai, per atstumą. Turime Š.Černiausko pasisakymą ir prieš atleidimą, ir po to.
– Filme vaizdas gana statiškas, tačiau įvykiai turimi omeny. Atleidžiamas Š.Černiauskas, likę žurnalistai stebi S.Skvernelio, apie kurį ir buvo tyrimas, reakcijų, už lango sugriūva pastatas ir galiausiai D.Pancerovas ir B.Davidonytė patys išeina iš 15min. Kokių sprendimų ėmeisi, kad filmas nebūtų pernelyg vienodas?
– Labai daug stebėjome, leidome dalykams eiti sava eiga. Labiausiai norėjau suprasti, kaip veikia šitas darbas, žmonės, bet ne imtis filmuoti su išankstiniu nusistatymu. Todėl kūrybinis procesas užtruko gana ilgai. Galbūt pradžioje ir norėjosi viską kažkaip „suįdominti“, bet supratau, kad tame statiškume esama labai daug žavesio, tikrumo ir prasmės. Montuojant iškilo tam tikros temos. Žurnalistų nesutarimai dėl žodžių, pašnekovų ar įvairių institucijų nesutikimas duoti informacijos, mintys apie anoniminius šaltinius, kabineto temperatūra ir kvapas. Nepaisant tam tikro chronologinio rėmo, kai kuriuos herojų scenas dėliojome pagal temas.
– Tai kokie gi žmonės yra B.Davidonytė ir D.Pancerovas?
– Labai skirtingi! Galbūt todėl jie taip gerai kartu susidirbo. Tiesa, dabar jie kartu nebedirba, tačiau tikiuosi, kad ateityje vėl susieis. Norėtųsi, kad žiūrovas pats susidarytų vaizdą, todėl pernelyg daug ties šiuo klausimu nesiplėsiu (šypsosi).
– Kuo panašus dokumentikos ir žurnalistinio tyrimo kūrimas? Ar esame tame bendrų ašių?
– Manau, yra, bet tiek dokumentikų, tiek pačių tyrimų esama labai skirtingų. Abu žanrus sieja susidūrimas su problematiška, įdomia realybės situacija. Tiek dokumentika, tiek tyrimai yra vertingi, nes režisierius ar žurnalistas įsigilina ir pamato ją iš įvairių pusių. Todėl abu žanrai – labai imlūs laikui. Būti su savo herojais, įsigilinti į savo ir jų jausmus yra ypač svarbu. Dokumentikoje, kitaip nei į faktus ir įrodymus besikoncentruojančioje žurnalistikoje, daug duoda emocinis pažinimas, todėl joje, pavyzdžiui, atsiranda minutę trunkančių kadrų, kuriame vaizduojamas personažo veidas.
– Kiek laiko buvai kartu?
– Maždaug pusantrų metų. Pradėjome 2019-ųjų kovą ir baigėme 2020 spalį, maždaug tada, kai jie paliko portalą. Dažnai užduodu sau klausimą, kada gi baigti filmą, bet štai pabaiga buvo natūrali.
