Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2017 10 13

Režisieriai iš Sirijos ir Irako „Nepatogiame kine“ pasakos apie karo realybę

Ką darytumėt, jeigu vieną dieną nebegalėtumėt grįžti namo? Jeigu grėstų pavojus gyvybei vien miegant lovoj? Liktumėte gimtam mieste ar ieškotumėte saugesnio gyvenimo svetur? Šiuos klausimus svarsto trys 11-ojo Tarptautinio dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ filmai apie Sirijos ir Irako karų paveiktus gyventojus. Dviejų šių filmų režisieriai atvyksta susitikti su žiūrovais ir detaliau papasakoti apie savo patirtis.
Kadras iš filmo „Cemento skonis“
Kadras iš filmo „Cemento skonis“ / „Nepatogaus kino“ nuotr.

Cemento apsuptyje

Libano sostinėje Beirute kas rytą po žeme prabunda vyrai. Tvarkinga vorele jie keliauja į darbą – statyti tiesiai virš jų kylančio dangoraižio. Šie žmonės yra sirų pabėgėliai, gimtinėje netekę savo namų, tačiau juos kuriantys kitiems. Režisieriaus Ziado Kalthoumo filmas „Cemento skonis“ („Taste of Cement“, 2017 m.), pelnęs pagrindinį apdovanojimą Šveicarijos dokumentinio kino festivalyje „Visions du Réel“, kūrybiškai įamžina jų niūrią rutiną.

Sirų statybininkams Libane taikoma komendanto valanda. Baigę darbus jie negali išeiti į miestą, taigi saulei leidžiantis grįžta į apgyvendintą požeminę aikštelę, kurioje nėra nei langų, nei vėdinimo. Per žinias jie girdi pranešimus apie Libane augančią neapykantą sirų pabėgėliams, telefonuose mato sugriautų Sirijos miestų nuotraukas. Praradę viską, ką turėjo gimtinėje, naujame krašte jie tampa išnaudojama ir beteise darbo jėga.

VIDEO: Filmo „Cemento skonis“ anonsas:

Filmas originaliais montažo sprendimais sugretina žmonių gebėjimą kurti su galia griauti, išradingai pasitelkdamas garsus. Sunaikintame Sirijos mieste šaudantis tankas sugretinamas su dangoraižyje vykstančiais darbais. Netikėti tylos momentai statybų aikštelėje kontrastuoja su griuvėsiuose įstrigusių aukų šūksniais ir maldomis jiems padėti. Net Beirute aidintis griaustinis darbininkų požeminėje gyvenvietėje nuskamba lyg sprogimai – karas juos persekioja visur. Vienintelis filmo pasakotojas prisimena, kaip Sirijoje prasidėjus neramumams buvo palaidotas po savo namu. Cementas prislėgė kūną, užpildydamas visas jusles. Nors iš griuvėsių pavyko ištrūkti, tas pats slogus jausmas ir visur tvyrantis cemento kvapas jį lydi kiekvieną dieną. O statomo dangoraižio fone tviskanti Viduržemio jūra, kuria jo tautiečiai bando pasiekti Europą, primena apie laisvės ir geresnio gyvenimo paieškas.

Herojiški darbai beviltiškoje situacijoje

„Baltųjų šalmų“ organizacijos savanorių drąsa ir pastangos išgelbėti civilius nuolat bombarduojamame mieste atsiduria filmo „Paskutinis žmogus Alepe“ („Last Men in Aleppo“, 2017 m.) centre. Režisierius Feras Fayyadas panardina žiūrovą į šių žmonių katastrofišką rutiną paveikioje, „Sundance“ ir daug kitų kino festivalių apdovanotoje juostoje.

„Nepatogaus kino“ nuotr./Kadras iš filmo „Paskutinis žmogus Alepe“
„Nepatogaus kino“ nuotr./Kadras iš filmo „Paskutinis žmogus Alepe“

Prieš karą filmo herojai turėjo darbus, studijavo bei svajojo sukurti šeimas. Dabar jie kasdien neramiai dairosi į dangų, kuriuo skraido prezidento Basharo al Assado ir jį palaikančios Rusijos bombonešiai. Įvykus eilinei oro atakai, savanoriai skuba iš griuvėsių traukti žmonių, dažniausiai mažamečių vaikų. Išgyvenusiųjų nebūna daug, todėl sėkmingos gelbėjimo operacijos suteikia retas džiaugsmo akimirkas nevilties pilname filme.

Pagrindinis juostos savanoris Khaledas nenori palikti Sirijos, nes gyvenimas nepažįstamos šalies pabėgėlių stovykloje jam atrodo baisesnis negu tikimybė mirti nuo bado ar sprogimo. Kai negelbėja miestiečių, „baltieji šalmai“ bando į gyvenimus susigrąžinti nors kiek normalumo. Vieni švenčia draugų vestuves, kiti su vaikais apsilanko žaidimų aikštelėje. Net žinodami, kokie pavojingi yra masiniai susibūrimai, šie vyrai atrodo kaip laimingiausi žmonės pasaulyje galėdami trumpam sugrįžti į vaikystę. Khaledo ir jo draugų atsidavimas Alepui aiškus ne tik iš savanorystės bei nenoro išvykti, bet ir bandymų nors kiek atstatyti mylimą miestą. Viename kiemelyje jie pasodina vaismedžių, kurie, viliasi, liks ateities kartoms, o suremontuotame fontane paleidžia spalvingas namines žuveles. Sukūrę kažką gražaus griuvėsių apsuptyje jie nuoširdžiai apsidžiaugia, tačiau ir ši maža oazė turi praktinę priežastį – bado atveju žuvelės taps maisto šaltiniu.

„Nepatogaus kino“ nuotr./Kadras iš filmo „Paskutinis žmogus Alepe“
„Nepatogaus kino“ nuotr./Kadras iš filmo „Paskutinis žmogus Alepe“

Kamerai iš toli filmuojant krentančias bombas, jos atrodo beveik kaip fejerverkai, lėtai ir grakščiai besileidžiantys į žemę. Daugelis mūsų tik taip ir susidūrė su Sirijoje vykstančia katastrofa – iš toli, bandydami palaikyti atstumą tarp savęs ir kažkur ten patiriamo skausmo. Tačiau „Paskutinis žmogus Alepe“ parodo, kas nutinka sprogmenims palietus žemę. Šių vaizdų nebus įmanoma lengvai užmiršti.

Filmo pristatyti atvyksta režisierius Feras Fayyadas, su žiūrovais jis susitiks spalio 18 d. 19:00 val. kino teatre „Pasaka“ bei spalio 19 d. 18:15 kino teatre „Forum Cinemas Vingis“.

VIDEO: Filmo „Paskutinis žmogus Alepe“ anonsas:

Empatiškas žvilgsnis į karo aukas

„Nėra kur slėptis“ („Nowhere to Hide“, 2016 m.) suteikia retą betarpį žvilgsnį į paprastų žmonių pastangas išgyventi vienoje pavojingiausių Irako teritorijų. Išskirtinėje režisieriaus Zaradashto Ahmedo dokumentikoje kamerą į rankas paima pagrindinis juostos veikėjas, savo empatišku žvilgsniu įamžinęs eilinius karo paveiktus žmones. Filmas buvo apdovanotas Amsterdamo IDFA, viename svarbiausių dokumentinio kino festivalių pasaulyje.

„Nepatogaus kino“ nuotr./Kadras iš filmo „Nėra kur slėptis“
„Nepatogaus kino“ nuotr./Kadras iš filmo „Nėra kur slėptis“

Pirmą kartą pagrindinį filmo operatorių Norį Sharifą sutinkame dykumoje, ieškantį vandens. Kad sužinotume kaip jis ten atsidūrė, turime grįžti į 2011 m. pabaigą. Iš Irako pasitraukus JAV kariams, Noris gauna užduotį – nufilmuoti aplinkui vykstančius pokyčius. Kadangi jo paties gyvenimas geras – laiminga šeima, saugūs namai ir mylimas slaugo darbas ligoninėje – Noris nusprendžia kalbinti savo pacientus.

Viename iš pavojingiausių Irako regionų gyvenantys žmonės kasdien tapdavo karinių išpuolių aukomis. Praradę šeimos narius ar sveikatą, jie ir toliau bando pragyventi. Pats Noris, net ir matydamas tiek skausmo, išlieka optimistiškas ir džiaugiasi galėdamas padėti aplinkiniams. Tačiau metams bėgant jo šalyje kyla nauji neramumai, į ligoninės priimamąjį atkeliauja vis daugiau sužeistųjų, situacija pamažu tik blogėja. Kai jo gimtąjį miestą okupuoja vadinamoji „Islamo valstybė“, Noris su šeima leidžiasi ieškoti saugaus prieglobsčio.

VIDEO: Filmo „Nėra kur slėptis“ anonsas:

Dažnai per žinias girdint apie siaubingus išpuolius Sirijoje ir Irake būna sunku suvokti, kas iš tikrųjų vyksta tuose, atrodytų, tolimuose kraštuose ir ką jaučia ten esantys žmonės. „Nepatogaus kino“ filmai iš arti parodo karų aukas ir jų begalinį norą išgyventi sunkiausiomis įmanomomis sąlygomis. Dokumentika pasineria į jų laisvalaikį su šeimomis bei draugais, darbus ir kitus kiekvienam artimus užsiėmimus. Visi namų netekę žmonės nori grįžti į gimtuosius miestus ir juos atstatyti. Tik nežinia, ar šis jų siekis teliks vien svajone.

Filmo pristatyti atvyksta režisierius Zaradashtas Ahmedas, su žiūrovais Vilniuje jis susitiks spalio 16 d. 18:45 val. kino teatre „Skalvija“ bei spalio 18 d. 19:00 val. Kirtimų kultūros centre (Dariaus ir Girėno g. 69). Spalio 19 d. 19:00 val. laikinojoje kino teatro „Romuva“ salėje (Kęstučio g. 62) susitikti su režisieriumi galės ir Kauno žiūrovai.

Spalio 12 d. prasidėjęs festivalis „Nepatogus kinas“ visoje Lietuvoje tęsis iki lapkričio 5 d. Daugiau informacijos – čia. Įėjimas į visus festivalio seansus – nuo 1 cento.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas