Keletas Vilniuje vykusio pokalbio fragmentų.
– Antrą kartą Jūsų kine muziejus yra pagrindinis filmo objektas: „Rusų arkoje“ – Ermitažas, „Frankofonijoje“ – Luvras. Muziejus, atliekantis valstybės, kultūros saugotojo vaidmenį. Bet pats sakote, kad mes dažnai pavargstame nuo muziejų, retai juose lankomės. Gal Jūs, praleidęs daug laiko muziejuose, galite patarti, ką daryti, kad jie sulauktų daugiau lankytojų?
– Muziejams eksponuoti kūrinius yra net ne antra, o trečia užduotis. Visų pirma – tai meno sandėlys, vieta, kur saugomos, tyrinėjamos meno vertybės. Muziejininkai nelabi mėgsta rodyti tai, ką turi. Svarbiausia jiems tai išsaugoti ir perduoti kitoms kartoms. Kaip tai padaryti, ir yra didžiausia užduotis.
Lankytojas turi gauti visą informaciją apie eksponatą. Muziejus – ne cirkas, ne pramoga, o susikaupimas, tyrinėjimas, mąstymas. Muziejuose laukiami apsišvietę, išsilavinę žmonės, mąstyti mokantis jaunimas. Didžiajai daliai visuomenės to nereikia. Todėl muziejaus funkcija plėsti elitinę visuomenės dalį, kurią sudaro žingeidūs moksleiviai, studentai, vidutinio, vyresnio amžiaus intelektualai. Pati valstybė turi saugoti tą elitą ir rūpintis, kad daugėtų menu suinteresuotų jaunų žmonių. Jei pavyks, tauta gyvens. Jei jaunimas, nuo kurio priklauso ateitis, links į masinę kultūrą, tauta išnyks.
– 40 metų praleido nemasinėje kultūroje ir, nepaisant keliasdešimties sukurtų filmų, vis tiek labiau mėgstate literatūrą, o ne kiną. Kodėl vis dar kuriate filmus, o ne rašote knygas?
– Tai būtų per daug paprasta. Literatūra yra Olimpas, o aš per daug laiko skyriau kinui. Jis to nevertas. Literatūroje reikia gyventi, būti, plėsti savo žodyną. Tai – didžiulė forma, svarbiausia žmogaus, tautos egzistencijos prasmė. Galiausiai nuo to, ką įnešime į savo šalies literatūrą, priklausys humanitarinė jos padėtis. Jei šaliai per 60–70 metų nepavyko pasauliui duoti dydžio žmogaus, tai jau nelaimė. Ir tai visai nepriklauso nuo jos tautos dydžio.
– Ką, kaip dėstytojas, patariate kino studentams: žiūrėti filmus, skaityti knygas?..
– Pernai baigiau režisieriams skirtą kursą universitete Kaukaze. Pirma jiems skirta užduotis buvo užmiršti apie kiną ir galvoti tik apie literatūrą. Pradėti ją skaityti, tyrinėti, ieškoti joje kino. Būtent rašytojai buvo pirmieji geriausi režisieriai. Pavyzdžiui, Thomo Manno ar Williamo Faulknerio kiekviena replika, sakinys yra kadras. Galima iškadruoti ištisas pastraipas: veikėja jaudindamasi priartėja prie durų – bendras planas, ištiesia ranką link durų – stambus planas, atidaro duris – vidutinis planas, užsidengia ranka akis nuo to, ką pamatė – stambus planas.
Vienas iš mano, kaip dėstytojo, tikslų buvo grąžinti studentus prie literatūros, įdiegti įprotį skaityti. Į universitetą įstojo neskaitantys, neturintys supratimo apie žodžio ir siužeto evoliuciją. Vienintelis jų privalumas, kad jie jauni. Aš kalbu taip griežtai, nes kino kūrėjo atsakomybė yra labai didelė. Režisierius savo filmą parodo šimtams tūkstančių ar net milijonams žmonių. Dėl to moralinė atsakomybė prieš žiūrovą yra didžiausia šio amžiaus režisierių bėda. Svarbu atsakyti už sukurtą kiną. Jis juk gali iššaukti agresyvius žmogaus veiksmus. Liūdniausia, kad tai tampa pagrindiniu tikslu, nes agresija yra pinigai. O tų, kuriems reikia pinigų, yra daug daugiau nei tų, kurie kinui gali paaukoti savo gyvenimą.
Specialus „Frankofonijos“ seansas–susitikimas su režisieriumi A. Sokurovu Kaune vyks rugpjūčio 17 d. 18 val. kino centre „Romuva“. Režisierių kalbins žurnalistas Karolis Kaupinis.
Filmo „Frankofonija“ anonsas:
