– Ar yra buvęs nors vienas interviu, kuriame jūs nebūtumėte paklaustas apie Rytų Vokietiją?
– Labai įmanoma, kad ne.
– Tikriausiai tuos pačius klausimus užduosiu ir aš, bet visų pirma noriu sužinoti, ar jūsų tai neerzina – kad po šitiek metų, net kai nesukuriate filmo apie VDR, jūsų vis tiek klausinėja apie ją?
– Prisipažinsiu, truputį keista – kiekvieną kartą, kai vyksta mano filmo premjera, vokiečių kino kritikai rašo „Rytų Vokietijos režisierius Andreasas Dresenas“. Aš nepykstu, nes tai tiesa – esu kilęs iš VDR, ten užaugau, bet, kita vertus, keista, jog vis dar vartodami terminą „Rytų Vokietijos režisierius“, Vakarų Vokietijos režisierių neturime – juk, pavyzdžiui, niekas taip nevadina Christiano Petzoldo.
Man tai iš dalies juokinga – iš šios situacijos galime nemažai suprasti apie tai, kokia yra ir kokia nėra suvienyta Vokietija, kaip vis dar mąsto vokiečiai. Tačiau manęs paties tai nejaudina – nesigėdiju, iš kur esu kilęs.
Mano paties filmai man ėmė atrodyti nuobodūs, todėl ėmiausi ieškoti naujų darbo su aktoriais metodų.
– Nebandote bėgti nuo praeities, o apie savo patirtis Rytų Vokietijoje kalbate be nostalgijos, bet ir be pagiežos. Ar kartais neatrodo, jog kino kritikai iš jūsų tikisi radikalesnės, aštresnės pozicijos?
– Man svarbiausias yra pats kūrinys, o kai tik jis būna baigtas, aš pasitraukiu. Filmų apžvalgas skaitau, sužinau, kas paliečia žmones, ko jie tikėjosi, kas juos nuvylė – kartais jiems trūksta jėgos, o kartais filmas apšaukiamas pernelyg smurtiniu, kaip kad nutiko paskutiniajam mano darbui.
Kiekvienas į kiną žengia su savo patirtimis ir įsivaizdavimu, koks turėtų būti kinas ar kokia turėtų būti režisieriaus asmenybė. Ir tai gerai, žvelgiant iš jų perspektyvos. Tačiau aš, kurdamas filmą, visų pirma turiu kalbėti apie tai, kas svarbu man.
– Pirmasis jūsų prisilietimas prie kino buvo kuriant mėgėjiškus filmus.
– Taip, „Super 8“ kamera! Filmavau drauge su savo bendraklasiais, pasakodavom istorijas apie kasdienį gyvenimą ir problemas Rytų Vokietijoje. Bandėm kurti satyras, bet jos buvo labai naivios.
– Ar ši patirtis turėjo įtakos sprendimams, kuriuos priėmėte jau būdamas profesionalus režisierius – neretai rinktis improvizaciją ir darbą su neprofesionaliais aktoriais?
– Tuo metu negalvojau apie tai, kaip kuriamas filmas, mano supratimas apie filmo formą ir struktūrą susiformavo jau studijuojant.
Nusprendžiau imtis improvizacijos po 6–7 metų režisūroje, nes manęs neapleido jausmas, kad įklimpau į industrijos rutiną, o mano darbai buvo pernelyg nuspėjami. Mano paties filmai man ėmė atrodyti nuobodūs, todėl ėmiausi ieškoti naujų darbo su aktoriais metodų ir pan.
Ne visi mano filmai sukurti naudojant improvizaciją, nes ji ne visad veikia – tai priklauso nuo istorijos, kurią nori papasakoti. „Improvizuoti“ filmai, kuriuos aš sukūriau, yra garsesni, tačiau jie yra tik dalis mano filmografijos – dažniausiai improvizuoju nedaug.
Realizmas man reiškia tiesos sakymą. Filmas gali atliepti žiūrovo vidinę realybę ir taip žmogus kine gali reflektuoti save tarsi veidrodyje.
– Jūsų filmai dažnai apibūdinami kaip realistiški. Ar jūs pats siekiate realistiškumo kine?
– Noriu, kad žiūrovas patikėtų tuo, ką jam pasakoju, tačiau tai neturi nieko bendra su realistiškumu, nes kine nėra nei realistiškumo, nei autentiškumo. Kinas yra manipuliacija – žiūrovas nežino, kas buvo už kameros ar kas liko jos kairėje, kas nutiko iki ją įjungiant ar ją išjungus. Net ir dokumentikoje realizmas yra režisieriaus pasaulėžiūros atspindys.
Tačiau net nebūdami autentiški, filmai gali reflektuoti tiesą. Realizmas man reiškia tiesos sakymą. Filmas gali atliepti žiūrovo vidinę realybę ir taip žmogus kine gali reflektuoti save tarsi veidrodyje.
Kai žiūrovas, sėdėdamas kino teatre, ima galvoti apie puikiai atliktą kameros darbą ar gerai parinktą garso takelį, man tai reiškia, jog kažką padariau blogai. Žiūrovas turėtų pamiršti, kur yra, leisti sau per pusantros valandos nugrimzti į kitą pasaulį.
Juoktis ir verkti – juk todėl mes einam į kino teatrus. Norime būti sujaudinti. To siekiu ir būdamas režisieriumi.
Kai žiūrovas, sėdėdamas kino teatre, ima galvoti apie puikiai atliktą kameros darbą ar gerai parinktą garso takelį, man tai reiškia, jog kažką padariau blogai.
– Jūsų filmuose pagrindiniais personažais tampa labai paprasti žmonės. Kodėl šiuolaikiniame kine svarbu kalbėti apie jų problemas?
– Ant šių žmonių laikosi mūsų visuomenė, tačiau jie dažnai lieka pamiršti. Vokiečių kine dažniausiai matome turtingus žmones, gyvenančius dideliuose namuose, dirbančius reklamos agentūrose ar redakcijose. Arba, priešingai, benamius, nešančius praeities naštą ant savo pečių.
Tačiau viduriniosios klasės, kuri yra ir didžiausia, ir svarbiausia mūsų visuomenės dalis, kine beveik nėra. Tų, vadinamųjų, „normalių“ žmonių. Šie žmonės išgyvena daugybę dramų, jiems nutinka įvairiausių istorijų. Jei tik nori, jei tau iš tiesų įdomu, įdomią istoriją galima papasakoti apie kiekvieną žmogų.
– Naujausias jūsų filmas „Kai mes svajojom“ skiriasi nuo ankstesnių darbų – filme pasakojama apie draugų kompaniją Leipcigo pakraštyje ką tik sugriuvus Berlyno sienai. Kiek jums buvo svarbus istorinis tikslumas? Ar didesnį dėmesį skyrėte jam, ar laikmečio dvasios atkūrimui?
Atmosfera mane domino labiau nei istorinė rekonstrukcija, nes ji būtų beveik neįmanoma su mūsų turėtu biudžetu, o ir, mano manymu, tai būtų ne taip įdomu. Norėjau atkurti vidinį jaunuolių pasaulį, tuo metu visuomenėje išsiveržusią jėgą ir energiją. Tikiu, kad tai gali būti įdomu ir šiuolaikiniam jaunimui.
Visa tai nutiko labai ypatingu laiku – tai, žinoma, taip pat filmo dalis. Tačiau istorijos centre yra personažai.
Tokių istorinių lūžių metu labai svarbu, kokio esi amžiaus. Senasis pasaulis griūna, jo taisyklės nebegalioja, tačiau naujų taisyklių taip pat nėra.
– Ar šis filmas yra artimas jūsų patirtimis po Berlyno sienos griuvimo?
– Iš dalies taip, iš dalies ne. Buvau Vokietijoje, kai griuvo Berlyno siena, tačiau priklausiau kitai, vyresnei kartai. Tuo metu buvau kamuojamas klausimų apie tai, kaip perorganizuoti savo gyvenimą, kaip įsijungti į naują visuomenę ir kaip ji veiks.
Atsigręždamas atgal jaučiu savotišką liūdesį – suprantu, kad tuo metu praleidau kai ką svarbaus. Praleidau momentą, kuomet galėjau būti vedamas tuo metu gimusios energijos, laisvės sūkurio. Jis, žinoma, pavojingas, tačiau kartu yra ir didelė dovana.
Tokių istorinių lūžių metu labai svarbu, kokio esi amžiaus. Senasis pasaulis griūna, jo taisyklės nebegalioja, tačiau naujų taisyklių taip pat nėra. Anarchistinė jaunų žmonių jėga, jų laisvė yra be galo įdomus reiškinys besikeičiant visuomenės sandarai, nes būtent šie žmonės sukurs naują visuomenę, naują valstybę, kurioje gyvens.
– Paminėjote laisvę, labai svarbią jūsų filmo kategoriją. Kalbant apie lietuvišką kiną, neretai nuskamba frazė, jog nuo tos akimirkos, kuomet buvo galima sakyti viską, sakyti paprasčiausiai nebebuvo ką. Jūs taip pat kalbate apie vokiečių kine pasikartojančius siužetus ir personažus. Ką reiškia laisvė šiuolaikiniame kine?
– Manau, kad laisvė savaime neegzistuoja. Laisvės, net ir asmeninės, negali būti be visuomenės taisyklių.
Aš, kaip ir visi režisieriai visais laikais, turiu priimti tam tikras žaidimo taisykles ir bandyti dirbti taip gerai, kaip tik galiu.
Laisvė kine yra neatsiejama nuo pagarbos, nes tai yra komandinis darbas. Kur kas lengviau, kai esi rašytojas ar dailininkas, o kai esi režisierius, dar prieš pradėdamas kurti filmą turi suprasti, kad jo rezultatas priklausys ne tik nuo kitų žmonių darbo, bet ir nuo jų pinigų.
Aš turiu priimti faktą, jog kiti žmonės įžengs į mano viziją, įžengs su savo idėjomis, savo kūrybiškumu ir norais. Tačiau tai normalu, tai reiškia, kad aš, kaip ir visi režisieriai visais laikais, turiu priimti tam tikras žaidimo taisykles ir bandyti dirbti taip gerai, kaip tik galiu.
Manau, kad tai nuostabu – grupės žmonių vaizduotė yra kur kas didesnė ir įdomesnė už vieno žmogaus viziją. Džiaugiuosi, galėdamas visa tai suburti – juk tai ir yra režisieriaus darbas.
