Į klausimus apie veikėjo Martino išgalvotą šeimą ir ribą tarp fikcijos bei realybės gyvenime atsako festivalyje besilankantis vienas filmo režisierių Christianas Jiménezas.
– Ar pagrindinis filmo veikėjas Martinas yra jūsų alter ego?
– Mano kolegė režisierė mėgsta taip sakyti, bet tai netiesa. Manau, kiekvieną kartą, kai kuri fikciją, net jei ta istorija nėra tavo sukurta, kaip ir šiuo atveju, kiekviename personaže atsiranda dalelė tavęs. Tam tikru atžvilgiu ši istorija atspindi visų mūsų patirtį. Mums buvo 40 metų, kai filmavome. Tai tas amžius, kai jau esi arba nesi pasirinkęs savo gyvenimo kelio ir sunku nesidairyti į kitas aplinkybes, kaip atsitinka ir šiame filme.
– Jūsų ankstesniame filme „Užkadrinis balsas“ pagrindinė tema buvo šeima. Šis filmas taip pat apie šeimą, nors ir išgalvotą. Kodėl šeimos tema jums yra svarbi?
– Man patinka filmai apie šeimą. Patinka Ozu, Woody Alleno filmai. Mano ankstesniuose filmuose šeima visada buvo antraeilė istorija. Bet aš vis norėjau sukurti filmą apie tris kartas. Šiuo atveju viskas yra apie fantazijas. Mes patys nusprendžiame, kas yra šeima, ką turime paaukoti, kad ją sukurtume. Šis filmas iš tiesų man yra apie perspektyvas, apie tai, kaip matome dalykus. Net ir visi daiktai, esantys name, pasakoja savo istoriją.
– Kartu bandote išsiaiškinti, koks yra šeimos apibrėžimas. Man pasirodė, kad kalbate apie šiuolaikinę visuomenę, kurioje visi yra labai individualūs.
– Beveik dvidešimt metų šalyje vyravo diktatūra, tik nuo 1999-ųjų viskas pradėjo keistis. Tai, žinoma, paveikė ir šeimas. Mano tėvų kartos žmonės tuokdavosi sulaukę 20–25 metų, apie tai net negalvodami. Man atrodo, mūsų karta buvo pirmoji, kuri pradėjo keistis, kai tapome individualesni ir pradėjome patys priimti sprendimus. Turėti pasirinkimo laisvę yra puiku, bet ir sudėtinga, nes daug neužtikrintumo. Mano nuomone, prieš 20–30 metų tai būtų buvę nesuvokiama Čilėje.
– Jūsų ankstesniuose filmuose „Bonsai“ ir „Užkadrinis balsas“ buvo daug melo. Šiame filme jo taip pat yra gana daug. Kodėl?
– Dėl to mes daug diskutavome su scenarijaus autoriumi Alejandru, nes melas svarbus ir jo kūryboje. Manau, mūsų gyvenime yra daug išgalvotų istorijų: mes vaidiname, sekame tam tikrus scenarijus ir aš nekalbu apie taip kaip apie neigiamą dalyką. Šiame filme veikėjas, pradėjęs meluoti, tam tikru būdu aplink save padeda kurti spektaklį, bet tai nereiškia, kad jame atsiradę jausmai arba tai, kas vyksta aplinkui, nėra tikri.
Iš tiesų neturiu tvirtos nuomonės apie tai. Galbūt dėl to, kad dabar Čilėje, kaip ir prieš kelerius metus, buvo keisti laikai. Tai susiję su mūsų susižavėjimu fikcija ir išgalvotomis istorijomis tikrame gyvenime. Kartais žmonės gyvena labiau išgalvotoje istorijoje nei tikrame gyvenime.
– Šeima, kuri išvyksta į Prancūziją, taip pat yra tarsi fikcija. Jie irgi atlieka tam tikrus vaidmenis. Ar taip nemanote?
– Taip. Bet manau, kad mes turime vaidinti. Gyvenime mums reikia pasakų, reikia apsimesti. Filmo veikėją kamuoja prieštaravimai. Prieštara veda prie dramos, komedijos. Kai pažvelgi į savo šeimą, šalį, politinę sistemą, viskas atrodo tragikomiška. Tame yra tiek daug nelogiškų dalykų, kurie kelia juoką.
– Jūsų filmai gana dramatiški, kartais liūdni ir tragiški, bet juose visada slypi humoras. Koks jo vaidmuo?
– Taip, to aš negaliu išvengti. Kai kūriau „Užkadrinį balsą“ („The Voice Over“), vienu metu galvojau pereiti prie melodramos, bet rašydamas scenarijų negalėjau neįterpti humoro. Manau, kai jo nėra, pasakojime nebelieka vilties. Realiame gyvenime esu didelis pesimistas, bet kurdamas filmus visada stengiuosi pažvelgti į šviesiąją pusę per juoką.
– Filmuose dažnai naudojate užkadrinį balsą. Kažkur skaičiau, kad tai sukuria tam tikrą atstumą, bet šiame filme jo nėra. Taigi nebelieka atstumo tarp pagrindinių veikėjų ir režisieriaus?
– Taip galima galvoti, bet aš taip nemanau. Kai kūrėme filmą, galvojome, kaip padaryti, kad jis pavyktų, todėl pasirinkome tokią pasakojimo struktūrą. Mes tikrai manėme, kad svarbiausias veiksnys yra istorija. Iš pat pradžių į viską žiūrime iš šeimos pusės, tada pereiname prie Martino. Jis pradeda elgtis kitaip, kai nebelieka šeimos. Pabaigoje žvelgiame į istoriją iš Pači pusės, kuri mano, kad jo žmona grįžo namo. Žinome, kad tai netiesa, bet, šių skirtingų žmonių požiūriu, viskas atrodo tarsi tikra. Skirtingi pasakojimo požiūriai sukuria daugiau sluoksnių, atsiranda dimensija. Viskas tampa labiau komplikuota.
– Esate sakęs, kad jūsų filmai yra labai čilietiški, kai kuriuos juokelius gali suprasti tik vietiniai gyventojai. Kas čilietiško yra šiame filme, ko lietuviai galėtų nesuprasti?
– Patirtys yra globalizuojamos ir su dauguma jų susiduriame panašiais būdais nei tai buvo anksčiau. Bet filme atsiranda tam tikri sluoksniai, pavyzdžiui, kartų skirtumas. Mūsų šalyje žmonės, užaugę 9-ajame dešimtmetyje, kaip jau minėjau, labai skyrėsi nuo ankstesnės kartos. Filme yra veikėja Pači, kuri dešimt metų jaunesnė. Net dešimties metų skirtumas turi didelės įtakos, kaip žmonės susidoroja su problemomis. Filme atsiranda ir klasių skirtumas, kai nauja šeima įžengia į namą. Bet manau ir tikiuosi, kad humorą supranta visi, nors jame ir slypi mažų detalių, kurios labiau būdingos Čilei.
– Festivalyje taip pat rodome Pablo Larraino filmą „Neruda“. Jis teigė, kad, norint suprasti čiliečius, būtina skaityti Nerudą. Ar sutinkate?
– Sunku pasakyti. Poezija yra labai svarbi mūsų kultūrai. Neruda yra tipinis Čilės poetas. Jo kūrinius privalome skaityti mokyklose. Manau, kad jis nebeatspindi šiuolaikinės Čilės. Nicanoras Parra, labiau siejamas su gatvės poezija, yra šiuolaikiškesnis ir artimesnis. Neruda – labai kontroversiška asmenybė. Nemanau, kad visiškai sutinku su šia fraze. Mes turime daug gerų poetų, o Neruda – tik vienas jų.
