„Dalia ir aš labai didžiuojamės savo ryšiais su Lietuva. Jaučiuosi labai pagerbtas ir laimingas, kad visai neseniai man buvo suteikta šalies pilietybė. Dabar kartu su Dalia reprezentuojame Lietuvą pasaulyje, kas mums yra didžiulis pasididžiavimas, – dalinosi D.Fletcheris. – Manau, nėra nieko nuostabiau nei pamatyti Dalios vardą titruose, kuriuose ji įvardijama kaip prodiuserė. Be to, maestro Gintaras Rinkevičius ir jo vadovaujamas orkestras naujajame filme atliko specialiai „Ghosted“ sukurtą muziką! Taigi, kiekvieno lietuvio, grojusio šiame filme, vardas yra titruose.“
„Viliuosi, kad Lietuvoje žmonėms šis filmas taip pat patiks ir jie jaus tą patį pasididžiavimą kaip ir mes“, – tęsė pašnekovas.
Naująjį D.Fletcherio filmą jau galima pamatyti „Apple TV“.
Pagrindiniai biografiniai faktai
- gimė 1966 sausio 31 d. Enfilde, Jungtinėje Karalystėje;
- 1997 metais vedė lietuvių režisierę Dalią Ibelhauptaitę;
- Savo karjerą pradėjo kaip aktorius ir suvaidino daugiau nei 40 filmų bei televizijos šou, tarp kurių – „Lok, stok arba šauk“, „Kick-Ass“, bei „Band of Brothers“;
- Yra daugelio sėkmingų filmų, kaip antai biografinio filmo apie Eltoną Johną „Rocketman“ arba grupę „Queen“ „Bohemian Rhapsody“, režisierius;
- 2021 metais Gitanas Nausėda D.Fletcheriui suteikė Lietuvos pilietybę.
– Savo karjerą kaip režisierius pradėjote su labai asmeniška istorija „Pašėlęs Bilas“ („Wild Bill“), kurioje pasakojama apie pernelyg greitai užaugusį berniuką ir niekaip subręsti negalintį vyrą. Ar jūsų naujasis filmas „Ghosted“ taip pat turi autobiografinių elementų?
– Itin detaliai apie tai nemąsčiau, bet naujasis filmas tikrai nėra toks autobiografiškas kaip „Pašėlęs Bilas“. Visgi visas mano kuriamas kinas tam tikra prasme yra susijęs su gyvenimu. Įprastai asmeninės detalės istorijoje ir yra tai, kas motyvuoja įgyvendinti projektą. Pavyzdžiui, „Ghosted“ pasakojama apie vyrą, kuris ištraukia save iš komforto zonos, iš patogaus ir lengvo gyvenimo. Panašiai jaučiuosi ir dabar, kurdamas kaip režisierius, nes pastebėjau, kad renkuosi daug sudėtingesnius siužetus. Jie man be galo įdomūs, bet ir šiek tiek gąsdina.
– Kalbant apie iššūkius, „Ghosted“ yra pirmasis jūsų veiksmo filmas. Ar jame yra sąsajų su garsiuoju Guy Ritchie filmu „Lok, stok arba šauk“, kuriame jūs darbavotės kaip aktorius?
– Nepaisant to, kad pastarasis filmas yra veiksmo, sąsajų nėra. „Ghosted“ buvo supintas iš žymiai daugiau veiksmo, be to, turėjo ryškiai didesnį biudžetą.
– Kas jums kaip muzikinių filmų kūrėjui buvo sudėtingiausia kuriant „Ghosted“?
– Vienas iš didžiausių iššūkių – išlikti originaliam. Tiek didelio pastatymo muzikiniuose, tiek tokio tipo veiksmo filmuose nemažą dalį užima darbas su choreografija: pasiruošimas bei pastangos sujungti scenas, kad jos veiktų kartu, nebūtų nuobodžios, varginančios ar per ilgos. Auditorija jau yra pripratusi prie veiksmo filmų, todėl ypač svarbu interpretuoti veiksmą taip, kad jis išliktų įdomus žmonėms, būtų šviežias ir netikėtas.
– Kiek naujajame filme jums buvo svarbi muzika?
– Man ji visada svarbi, juk tai labai universali priemonė padėti žmonėms įsijausti į filmą. Garso takelis ir vaizdai – tai labai galinga kombinacija. Kadangi šis filmas buvo įkvėptas devintojo dešimtmečio veiksmo filmų „Romanas su brangakmeniu“ (rež. Robertas Zemeckis), „Indiana Džounsas“ (rež. Stevenas Spielbergas) bei „Melas vardan tiesos“ (rež. Jamesas Cameronas), „Ghosted“ taip pat esama to laikotarpio muzikos. Klasikinių „The Beatles“, roko, funk‘o. Kita vertus, naujajame filme taip pat galima išgirsti ir „Dua Lipa“.
– Jūsų žmona D.Ibelhauptaitė šiame filme dirbo koprodiusere. Kaip jums sekėsi kartu dirbti? Ar būdami dvi didelės asmenybės daug pykotės?
– Ko gero, tikrai esame didelės asmenybės (juokiasi). Tarp mūsų tikrai buvo nemažai diskusijų ir savotiškų susirėmimų, tačiau iki didelių pykčių tai neišsivystė. Juk vienas pagrindinių mūsų tikslų buvo sukurti geriausia, ką galime.
Todėl labai džiaugiuosi, kad veikiame kaip komanda: dirbame su didžiuliais projektais ir pasitikime vienas kitu besąlygiškai. Turėti tokią prodiuserę, kuri iš tiesų visada mane palaikys, yra tikra dovana, ir visai nesvarbu, kad ji kartais išsako tai, ką kartais nemalonu išgirsti. Režisūra – tai sudėtingas darbas, todėl objektyvi nuomonė, paskata neiti lengviausiu keliu, buvo ypač vertinga. Geriausia idėja laimi, nuolatos kartojame vienas kitam.
– Iš aprašymo filmas atrodo ganėtinai feministiškas. Ar Sadie Rhodes (akt. Ana de Armas) personažas yra panašus į Dalią?
– Taip! Jos abi yra ypač dėmesingos bei turi vitališkumo, troškimo judėti pirmyn, motyvacijos. Dalia visada buvo žmogus, siekiantis aukščiausių rezultatų, todėl natūraliai ji tapo savotišku barometru kuriant stiprios filmo veikėjos autentiškumą. Apskritai Dalia yra sektinas pavyzdys visiems – ji gali pasiekti nuostabių dalykų, tačiau viduje visada buvo ir bus neįtikėtinai gražus žmogus. Tai yra ypač retos savybės.
– Esate sakęs, kad šio filmo širdis visada buvo dviejų skirtingų žmonių, ieškančių, kaip būti kartu, santykiuose. Kaip jūs apskritai apibūdintumėte Cole'o Turnerio (akt. Chris Evans) bei Sadie Rhodes dinamiką?
– Jų santykiai yra sudėtingi. Sadie visą save atiduoda darbui, todėl jai sudėtinga sukurti emocinį ryšį. Taip ji vis labiau izoliuojasi nuo žmonių ir vienišėja. Cole‘as taip pat jaučiasi vienišas, tačiau jis pernelyg reiklus, neturi užtektinai drąsos palikti tėvų namų, kad galėtų būti tokiu žmogumi, kokiu turėtų. Susitikę jiedu kelia iššūkius vienas kitam ir ilgainiui tampa laimingesni, tačiau šis jausmas neateina taip paprastai. Už tai jiedu sumoka.
– Jūsų filme taip pat nemaža humoro. Ar čia pagelbėjo jūsų britiška kilmė?
– Manau, kad taip! (juokiasi) Filme taip pat esama ir lietuviško humoro, nes Dalia yra labai juokinga! Tad jeigu sugebu prajuokinti ją, vadinasi, viskas veikia.
– Šiandien esate žymus Holivudo režisierius, bet ar viduje puoselėjate ambiciją sukurti kažką nišinio?
– Šis troškimas yra visada su manimi, jis tyko iš nugaros. Tokio tipo kinas teoriškai suteikia labai daug kūrybinės laisvės, pats režisierius turi daugiau kontrolės, kas yra ypač patrauklu.
Kitaip nei darbuojantis su Holivudo studijomis, kuriose turi klausytis labai daug skirtingų nuomonių. Visgi vieną dieną tikrai imsiuosi nepriklausomo kino, kuriame kalbėsiu apie tai, kas man iš tiesų rūpi. Galbūt tai patiks žmonėms, o galbūt liks didžiai išprotėjusiu eksperimentu.
– Sakote, kad Holivude reikia ieškoti kompromisų. Kas yra sudėtingiausia dirbant ten?
– Labai sunku išlikti autentiškam, laikytis savo pasirinktos siužeto linijos ir pirminės idėjos, nes Holivude dirba labai daug stiprių asmenybių su savo nuomonėmis.
Be to, jeigu projektas įtraukia didžiules pinigų sumas, spaudimas dar labiau didėja ir atsiranda rizika, kad filmas bus vidutiniškas. Kuriant kiną labai svarbu turėti aiškią idėją, originalų požiūrio tašką, bet Holivudui kartais tai būna pernelyg nepatogu. O nepatogios mintys nebūtinai reiškia gerą pelną.
Reikia turėti omeny, kad tai yra kino verslas, o ne hobis, kuriuo užsiimi savaitgaliais, todėl svarbu, kad sukurtą filmą pamatytų kaip įmanoma daugiau žiūrovų, bet ir nenukentėtų jo kokybė.
– Komercinis kinas nebūtinai reiškia, kad jis nėra meniškas.
– Būtent, tai yra dalykas, kuriuo abu su Dalia tikime. Mums svarbu išlikti autentiškiems – sąžiningai surinkti medžiagą, patiems tikėti istorija, kurią kuriam.
– Viename interviu D.Ibelhauptaitė juokaudama sakė, kad teatre ji yra savotiška diktatorė. Ar ir jūs dirbate panašiai? Kaip sekėsi dirbti su Chrisu Evansu ir Ana de Armas?
– Su šiais aktoriais visai nebuvo sudėtinga, nes jiedu labai manimi pasitikėjo. Visgi visi režisieriai, mano požiūriu, iki tam tikro laipsnio turi būti diktatoriais (vis stengiuosi to mokytis).
Viena iš priežasčių, kodėl tai svarbu, yra ta, kad režisuojantis žmogus turi turėti aiškią viziją. O komanda turi ja tikėti, nes kitu atveju atsiranda konfliktai ir sumaištys. Tad kai Dalia sako, kad ji yra diktatorė, aš su tuo sutinku, tačiau reikia turėti omeny – visa tai tikrai ne iš piktavalystės. Ji turi gebėjimą būti labai aiški, tuo metu aš kartais vis dar būnu truputį miglotas, nors filmavimo aikštelėje įgaunu antrą kvėpavimą. Juk joje ir užaugau!
