– Kiekvienas režisierius turi svajonę apie savo pirmąjį pilno metro filmą. Ar „Čia buvo Saša“ yra būtent toks, kokio norėjote, įsivaizdavote?
– Sudėtinga įsivaizduoti filmą, koks jis bus – lengviau įsivaizduoti, kokia bus istorija. Norėjau, kad filmas jaudintų, paliestų žiūrovą, istorija įtrauktų, taip pat būtų juoko.
– Kodėl pasirinkote būtent šią temą – įsivaikinimą?
– Nes norisi kalbėti apie tuos, kurie patys dar per maži pasakyti, kad jiems skauda. Ir taip pat apie tuos, kurie, mano nuomone, yra tikrieji didvyriai – šeimas, kurios globoja ar yra įsivaikinusios vaikus. Norisi papasakoti, koks tai nelengvas sprendimas. Nėra lengva paimti dvi kaladėles iš skirtingų konstruktorių ir sujungti jas į vieną šeimą. Man toks sujungimas šiame pasaulyje atrodo tarsi mažas stebuklas.
Atsimenu, tik iš vaikystės, kad su mama eidavome pro vaikų globos namus ir ten esantys darželinio amžiaus vaikai pro grotas kišdavo rankas ir bandydami mano mamą paliesti, šaukdavo „mama, mama“. Tai sukrėtė.
Kiek vėliau, būdavo, kad ir mokykloje skirstydavo – čia vaikai iš normalių šeimų, o čia – iš vaikų namų, nenormalūs. Ta atskirtis labai jautėsi. Tuos vaikus iš karto priskirdavo prie žmonių su problemomis. Tik kad tų problemų spręsti niekas nenorėdavo. Man apskritai skirstymas į normalius ir nenormalius yra sunkiai suvokiamas, dar labiau gilinantis problemas.
– Kiek to, kas vyksta filme „Čia buvo Saša“, yra realiame gyvenime, o kiek yra išgalvota ar sustiprinta?
– Viskas yra išgalvota, bet dauguma detalių yra „pasiskolintos“ iš gyvenimo. Iš kitos pusės, prisiklausiau tiek baisių istorijų, ieškodamas filmui medžiagos, kad tikrai negalėčiau teigti, kad kažką sutirštinome. Tai gana reali istorija. Ir nuoširdi.
– Ar medžiagos ieškojimas buvo specifinis, kažkuo ypatingas?
– Su filmo pagrindine aktore, mano žmona Gabija Siurbyte ne tik lankėmės vaikų namuose, bet ir patys lankėme įsivaikinimo kursus.
– Ką sužinojote naujo? Kas nustebino?
– Mane nustebino specialistų noras padėti šeimoms. Su Gabija abu likome sužavėti paskaitomis ir patarimais, nuoširdžiu noru padėti, aukojant savo laiką. Tai visai ne taip, kaip buvome prisiskaitę.
Ir, aišku, smagu, kad buriasi įvaikintojų bendruomenė, kurie vienas kitam padeda ir pataria. Jų vienybė ir atvirumas žavi ir įkvepia.
– Aktoriai, kurdami vaidmenis, neretai naudoja vadinamąjį visišką susitapatinimą su kuriamu personažu (angliškai vadinamą „method acting“). Ar jūs tą darote kaip režisierius? Ar jums svarbu jausti, ką jaučia jūsų personažai?
– Man svarbu suvokti personažų logiką. Bet aš taip pat mėgstu būti nustebintas profesionalių aktorių, kurie įsijaučia į vaidmenį ir kartais randa netikėtų spalvų, kurios gyvina filmą. Jei pats būčiau per daug įsijautęs ir matyčiau tik per savo interpretacijos prizmę – netekčiau aktorių amato suteikiamų privalumų. Manau, kad kiekvienas turi daryti savo darbą, o maniškis yra visus tarpusavyje suderinti ir jiems netrukdyti (juokiasi).
– Kas filmavimo metu buvo sunkiausia?
– Lietuviška vasara. Mūsų filmas vyksta vieną dieną, o mums filmuojant oras pasikeisdavo tris kartus per dieną. Tekdavo improvizuoti, kad nereikėtų laukti. Tad žiūrovai filme ras ir keletą scenų, kurių nebuvo scenarijuje. Jas aktoriai improvizavo laukdami, kol nustos lyti.
Buvo ir tokių nutikimų, kad po didelių liūčių mūsų technika užstrigdavo purve ir tekdavo keisti visą filmavimo planą ir kadruotes. Bet tuo režisūra man ir patinka – niekada nežinai, kada, patekęs į nenumatytą sudėtingą situaciją, staiga atrasi kažką nuostabaus joje ir tai tik praturtins filmą.
– Ar turite mėgstamiausią sceną?
– Po išankstinės peržiūros žmonės sakė, kad scena, kurioje Jurga nuperka Sašai telefoną ir jis ją apkabina, buvo emociškai stipriausia.
Ją galima interpretuoti įvairiai. Bet ji ir mano mėgstamiausia. Ji ir yra, kaip sakiau anksčiau, apie tai, kaip dvi skirtingos detalės bando susijungti. Ir joms beveik pavyksta, bet tik pačioms reikia suprasti, kad jos gali tikti viena kitai.
Dar laipynių scena man brangi, kur Jurgai Saša padeda įveikti baimę. Tai jos išsilaisvinimas, suvokimas, kad ji gali daugiau nei galvojo anksčiau. Dauguma mūsų esame stipresni nei galvojame ir turime savyje daugiau meilės nei įsivaizduojame.
– Koks jausmas jums, kaip režisieriui, dirbti su aktore, kuri yra ir jūsų žmona. Kaip reaguojate į kritiką vienas kitam? Ar turite tarpusavyje sutarę taisykles darbui kartu?
– Esminė taisyklė – darome tai, ko reikia filmui, ko reikia istorijai. Diskutuojame, ginčijamės per repeticijas, o filmavimo metu jau žinome, kuria kryptimi judame. Stengiamės nesinešti darbo namo, nors tai, matyt, ne visada sklandžiai pavyksta, kai abu esame savo darbo fanatikai.
Vienas kitą palaikome, bet ir kritikuojame, nes ne visada mūsų interpretacijos sutampa. Bet iki šiol visada randame sprendimą.
– Du paskutiniai jūsų filmai nagrinėja socialines problemas. Ar manote, kad filmas kaip menas yra prasmingas tik tada, kai prisideda prie problemų sprendimo?
– Nežinau. Apie tai negalvoju. Kuriu temomis, kuriomis turiu, ką pasakyti, kurios paliečia. Bet būtų naivu tikėtis, kad vienas filmas kažką pakeis. Tam reikalinga virtinė veiksmų. Jei filmas palies ar privers susimąstyti ar galų gale netgi, jei istorija įtrauks, – tai jau bus daug.
Džiugina, kad gaunu daug komentarų, kad žmonės save filme atpažįsta, kad jie stebisi, kaip tiksliai jų pačių jausmai „pagauti“.
– Kalbant apskritai, koks turėtų būti filmas, kad jį laikytumėte geru?
– Toks, kurį žiūrint, nesinori pasižiūrėti į telefoną (juokiasi).
– Kas jūsų, kaip režisieriaus, kelyje laukia toliau? Koks bus kitas projektas?
– Tai bus komiška drama su fantazijos prieskoniu. Jis apie mokslininkę, kuri anksčiau laiko grįžta iš klinikos, kurioje gydėsi nuo nerimo sutrikimo, vien tam, kad pristatytų savo tyrimo išvadas ir gautų tolesnį finansavimą. Tai filmas apie asmeninę laisvę ir perfekcionizmą. Jau gyvenu juo. Pradėsime filmuoti rudenį.
Užsienio festivaliuose apdovanojimų pelnęs ir kritikų pozityvių vertinimų sulaukęs vaidybinis filmas Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo rugpjūčio 16 d. Pagrindinius vaidmenis filme atliko Valentinas Novopolskis, Gabija Siurbytė ir Markas Eimontas.
Kino juostoje „Čia buvo Saša“ nagrinėjama sudėtinga tema, tačiau kartu tai nuoširdus ir linksmas filmas. Jame pasakojama istorija apie tai, kad 30-mečiai Jurga ir Tomas negali susilaukti vaikų, tad nusprendžia įsivaikinti mažą mergaitę. Bet atvažiavusiai į globos namus jos pasiimti porai pranešama, kad įvyko klaida – vietoje būsimos globotinės nekantriai laukia 12-metis Saša. Direktorė potencialius įtėvius įkalba su berniuku drauge praleisti dieną. Kai Jurga pasiduoda jos spaudimui, prasideda trijulės gyvenimą pakeisiantys įvykiai. Įtemptai dienai baigiantis, kiekvienas privalės atsakyti į klausimą – kas gi yra tikroji šeima?
