Tai filmas apie seksą, narkotikus ir rokenrolą, apie du mylinčius brolius, tuo pat metu norinčius perplėšti vienas kitą pusiau, apie barą, kurį jie įkūrė – „Belgica“.
– Kaip atsirado ši istorija?
– Mano tėvas turėjo barą Gente nuo 1989-ųjų iki pat 2000-ųjų pavadinimu „Šarlatanas“, o visi įvykiai, parodyti filme, yra daugiau mažiau mano paties patirti. Stebėjau, kaip nedidelis draugiškas baras augo dėl darbuotojų entuziazmo ir ambicijų.
Taip pat mačiau, kaip neįprastai tai gali tapti paleistuvystės vieta. Patyriau, kaip pasaulis keičiasi žiūrint pro baro prizmę, ir galiausiai kartu išgyvenau su darbuotojais, privalėjusiais daryti sprendimus, neatitinkančius jų pirminės svajonės. Tačiau tai nėra autobiografinė istorija. 2000-aisiais tėvas pardavė barą dviems broliams, kurie ir yra mano istorijos pagrindas.
Porą kartų buvau susitikęs tiek su jais, tiek su visa baro komanda, uždaviau nemažai klausimų. Man tai pasirodė įdomi tema – mikrovisata, parodanti vykstančius pokyčius visuomenėje. Be to, norėjau filmo su trupučiu rokenrolo!
– Ar filmo „Belgica“ pagrindinis veikėjas yra tam tikras baisūnas, kurio prisibijo net patys kūrėjai?
– Toks buvo mūsų tikslas, tačiau tai nėra lengva pavaizduoti. Scenarijuje galime rasti brolių santykių disbalansą, jų vystymąsi ir augimą kartu su „Belgica“. Labiausiai tai atsispindi visos baro komandos susitikimų scenose.
Iš pradžių viskas taip pat, o vėliau broliai keičia kainas, įėjimo reikalavimus. Kitas „Belgicos“ „varikliukas“ – muzika. Ji sukuria dialogą, keičia veiksmo ritmą. Galiausiai „Belgicos“ siela niekur nedingusi, bet reikia daug tvarkos viskam sudėlioti į vietas. Broliai yra tiek visko pridarę, kad kelio atgal nebėra. „Belgicą“ jie paverčia didžiuliu monstru. Ieškant pusiausvyros tenka aukotis.
– Kaip sekėsi fiksuoti nakties ūžesį ir vakarėlio atmosferą?
– Turėjome vieną taisyklę – jokių taisyklių. Stengėmės skirtingai pažvelgti į visą šį reikalą – kiekviena scena buvo lyg nauja pradžia. Mūsų tikslas buvo padaryti kaip įmanoma daugiau. Nufilmavome tikrai pašėlusių scenų, kurios ne visos pateko į galutinį variantą.
Norėjome skirtingos atmosferos kiekvienam vakarėliui – kai kurie buvo labai stilingi, kiti natūralesni. Dar vienas svarbus akcentas – visos grupės privalėjo groti gyvai.
Su garsu buvo daugiausiai darbo. „Soulwax“ (viso filmo garso takelio kūrėjai, „įkūrę“ apie tuziną „Belgicoje“ pasirodžiusių grupių), garso inžinierius ir garsistas dirbo taip, kad žiūrėdamas filmą jaustumeisi lyg koncertų salėje. Turėjome apie dvidešimt mikrofonų, kas buvo kiek sudėtinga.
Pasirinkome filmuoti mažomis kameromis, kurias lengva sumaniai valdyti. Didesnėms scenoms naudojome brangią, profesionalią aparatūrą. Kadangi filmavome gyvus pasirodymus, stengėmės viską pagauti pirmu kadru ir neperfilmuoti. Galų gale per 45 dienas su dviem kameromis nufilmavome viską. Kartais grojant grupei, žmonės atsipalaiduodavo, imdavo šokti; tai mums geriausiai padėjo pavaizduoti nakties atmosferą.
– Filmas buvo išleistas daugelyje šalių, įskaitant Prancūziją ir Belgiją, tačiau „Netflix“ neseniai nusipirko teisę rodyti šį filmą visame pasaulyje. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas?
– Gavęs pasiūlymą aš labai nudžiugau. Pasaulis keičiasi, todėl dabar puikus metas tai išbandyti. Galbūt po metų to pasigailėsime, supratę, kad filmas buvo per anksti parodytas kai kuriuose festivaliuose ar šalyse, tačiau „Netflix“ ir „Amazon“ nugaros atsukti negalime!
Palyginus su komerciniais projektais, jie rizikuoja. Šalyse, tokiose kaip Prancūzija ir Belgija, šis filmas išleidžiamas kino teatruose, galbūt galiausiai taip atsitiks ir mažesnėse šalyse. Filmą „Lūžęs gyvenimo ratas“ buvo svarbu išleisti JAV, jei norėjome, kad jis būtų nominuotas „Oskarui“, tačiau iš esmės filmas nebuvo labai pasisekęs. Šįkart filmas išleidžiamas per „Netflix“, o tai pritrauks daugiau jaunos auditorijos dėka muzikos, skambančios filme.
„Belgicą“ didžiąjame ekrane pamatykite „Kine po žvaigždėmis“ liepos 9 d., Valdovų rūmų kieme.
