Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti
2015 04 01

Režisierius J. Oppenheimeris apie rungtynes pasakojant įvykdytas žmogžudystes

Į jubiliejinį 20-ąjį festivalį „Kino pavasaris“ atvyko unikalių dokumentinių filmų „Žudymo aktas“ („The Act Of Killing“) ir „Tylos žvilgsnis“ („The Look Of Silence“), atvėrusių kelią debatams apie ilgą laiką nutylėtą siaubingą Indonezijos istorijos dalį – 1965–1966 m. įvykusias masines žudynes, režisierius Joshua Oppenheimeris. Festivalio lankytojai kviečiami nepraleisti filmų seansų, kuriuose išskirtinis režisierius pristatys savo filmus ir bendraus su žiūrovais.
Režisierius Joshua Oppenheimer
Režisierius Joshua Oppenheimer / Vilijos Buivydės nuotr.

„Oskaro“ premijai nominuota, BAFTA premiją iškovojusi, Europos kino meno akademijos prizu apdovanota šokiruojanti dokumentinė juosta „Žudymo aktas“ atsuka kamerą į iki šiol nenubaustus, didvyriais laikomus ir valdžioje esančius mirties būrio karininkus dalyvavusius masinėse žudynėse. Filme jie pagyrūniškai pasakoja apie savo nusikaltimus ir suvaidindami atkuria nužudymų scenas. Mėgdžiodami mėgiamą Holivudo gangsterių filmų stilistiką, nusikaltėliai veda savo fantazijų labirintais, kuriuose paklysti tarp tikrų įvykių, ir siurrealistinio vaidinimo scenų. „Kino pavasaryje“ bus parodyta keturiasdešimt minučių ilgesnė „Žudymo akto“ režisieriaus versija.

VIDEO: Filmo „Tylos žvilgsnis“ anonsas

Filmas „Tylos žvilgsnis“ iš kitos perspektyvos tęsia kruvinų nusikaltimų temą, tik šį kartą kamera atsukama į nukentėjusiuosius. Intymus filmas seka masinių žudynių metu brolio netekusį Adį, kuris tikrina regėjimą nusikaltėliams, kartu tikrindamas kaip jie „mato“ nepamirštus praeities įvykius. Adžio siekis yra nutraukti tiek metų šalyje trukusią tylą, kad būtų galima kurti taikią ateitį.  

Papasakokite kada ir kaip atradote savo filmų temą?  

Pirmiausia noriu pasakyti, kas esu labai sujaudintas buvimo Lietuvoje. Mano senelių šeimos iš mamos pusės kilusios iš Vilniaus, todėl šis vizitas festivalyje man ypatingas. Pirmą kartą į Indoneziją nuvykau 2000 metais tarptautinės maisto ir žemės ūkio darbuotojų draugijos paprašytas padėti sukurti filmą apie plantacijos darbuotojų sunkumus bandant suburti profsąjungą. Sutikau. Man buvo 27 metai. Apie Indoneziją nežinojau nieko. Atvažiavus susidūriau su siaubinga realybe. Moterys dirbančios plantacijoje turėjo purkšti nuodingus pesticidus nuo piktžolių. Šį darbą jos atlikdavo be jokių apsauginių rūbų, pirštinių ar akinių. Taigi nuodų dulksna patekdavo į jų plaučius, tada į kraują, į kepenis ir nužudydavo jas būnant tik keturiasdešimties metų.

VIDEO: Filmo „Žudymo aktas“ anonsas

Kai mano minėta draugija pabandė keisti šią siaubingą situaciją, kompanija, kuriai priklauso plantacija, pasamdė sukarintą organizaciją „Pancasila Youth“ juos įbauginti. Per daug išsigandę darbuotojai sustabdė savo kovą. Organizacija „Pancasila Youth“ dalyvavo 1965–1966 m. įvykiuose, per kuriuos buvo nužudyti daugelio plantacijos darbuotojų šeimos nariai, dėl to, kad priklausė tuo metu uždraustoms profsąjungos. Taigi darbuotojai bijojo, kad jiems gali atsitikti tas pats. Supratau, kad mano draugus žudo ne vien nuodai, bet ir baimė. Nusprendžiau skirti tiek laiko, kiek reikės, bandant perprasti ir perteikti šią sudėtingą situaciją. Sukūrus filmą apie plantacijos darbuotojų sunkumus, žudynių metu nukentėjusiųjų šeimos mane pakvietė dar kartą atvykti į Indoneziją ir sukurti filmą apie tai, kodėl jie vis dar bijo. Grįžau labai greitai – 2003 metais ir, galima sakyti, iš karto buvau supažindintas su filme „Tylos žvilgsnis“ pasirodančia Rukun šeima – mama, tėčiu ir sūnumi Adi. Dar vienas sūnus Ramli buvo nužudytas per 1965 metų žudynes. Susipažinau su dar daugiau nukentėjusiųjų, kurie man papasakojo skaudžiais savo šeimų istorijas.

Gana greitai armija sužinojo apie mano pokalbius ir grasinančiai uždraudė žmonėms dalyvauti filme. Nukentėjusieji prašė nepasiduoti, neišvažiuoti iš Indonezijos ir skatino pabandyti nufilmuoti nusikaltėlius. Bijojau su jais susitikti, bet tuo pačiu supratau, kaip tai svarbu. Pirmieji susitikimai parodė, jog skirtingai nei aš tikėjausi, nusikaltėliai noriai kalbėjo apie siaubingus įvykius. Jie netgi buvo netikėtai atviri ir pagyrūniški. Šią filmuotą medžiagą rodydavau nukentėjusiesiems, kurie mane visą laiką palaikė ir skatino nesustoti. Jie sakydavo, kad jei iš šios medžiagos padarysi filmą, tuomet kiekvienas žmogus, kuris jį pamatys, bus priverstas suprasti, jog kažkas labai baisaus vis dar vyksta šiandien. Kažkokiu baisiu būdu genocidas dar nesibaigė.

Nenubausti nusikaltėliai vis dar laisvėje, todėl žmonės nenustojo bijoti. Praleidau dvejus metus filmuodamas visus nusikaltėlius, kuriuos pavyko rasti regione. Nufilmavau 40 nusikaltėlių, o 41 mano sutiktas nusikaltėlis Anwar Kongo tapo filmo „Žudymo aktas“ pagrindiniu personažu. Jį sutikau 2005 ir po to penkerius metus praleidau filmuodamas minėtą filmą. Visą tą laiką kito filmo „Tylos žvilgsnis“ pagrindinis personažas Adis Rukun žiūrėjo visą mano nufilmuotą medžiagą. Jis ateidavo kiekvieną naktį ir žiūrėdavo viską, ką mes jam galėjome parodyti. Žiūrėdavo smalsiai ir kantrai, bet kartu sielvartingai ir su didžiuliu pykčiu. 2012 metais jau sumontavus filmą „Žudymo aktas“, bet dar prieš filmo premjerą, po kurios jau žinojau, kad nebegalėsiu saugiai grįžti į Indoneziją, grįžau filmuoti filmo „Tylos žvilgsnis“.

Ar nuo pat pradžių turėjote idėją sukurti du filmus?

Vieną 2004-ųjų metų sausio mėnesio dieną, supratau, kad noriu sukurti du filmus. Taigi idėja kilo jau pradėjus filmuoti nusikaltėlius, bet dar likus metams iki Anwar Kongo sutikimo ir filmo „Žudymo aktas“ medžiagos filmavimo pradžios. Tą dieną taip pat nufilmavau jau minėtą sceną, kuri atsidūrė filme „Tylos žvilgsnis“, kur du vyrai, Mirties būrių lyderiai iš kaimyninių kaimų, vedasi mane prie upės, kad pademonstruotų, kaip jie nužudė žmogų. Vienas iš jų vaidina save, o kitas – nusikaltimo auką. Tai buvo pirmas kartas, kai nusikaltėliai prieš mane suvaidino nužudymo aktą ir pirmas kartas, kada filmavau du nusikaltėlius kartu. Iki tol labai bijojau tai daryti dėl to, kad galime patekti į bėdą, ir, kad jie gali vienas kitą įspėti nekalbėti apie tam tikrus dalykus.

Vis atidėliojau tokį susitikimą, bet man būtinai reikėjo sužinoti, ar šie vyrai giriasi ir didžiuojasi savo veiksmais tik prieš mane ir mano kamerą, ar jie apie savo nusikaltimus taip šneka visada. Norėjau sužinoti ar jų pagyrūniškos kalbos yra sistemiškos. Nesitikėjau to, kas atsitiko. Pasirodo, jiems susitikus, viskas dar blogiau, nei man būnant su jais vienam. Atrodė, jog jie nori vienas kitą nurungti pasakodami baisiausius dalykus, kuriuos yra padarę. Pasijutau lyg patekęs į Vokietiją 40 metų po Holokausto, kur naciai vis dar valdžioje. Taigi tą dieną, po šio filmavimo, nusprendžiau sukurti du filmus. Vieną apie melą ir fantazijas, kurių nusikaltėliai laikosi, kad galėtų gyventi patys su savimi ir nusikaltimais, kuriuos įvykdė. Kitą filmą apie tai, kas atsitinka kai 50 metų turi gyventi baimėje ir tyloje.

Ar filmo „Tylos žvilgsnis“ herojus Adis iš tiesų tikrina regėjimą ir pardavinėja akinius ar tai Jūsų sugalvota graži metafora – eiti pas nusikaltėlius ir tikrinti, kaip jie mato praeitį?

Adis iš tiesų yra optometristas, tai jo darbas. Jis tikrina žmonių regėjimą ir parenka tinkamus akinių stiklus. Filmuodamas „Žudymo aktą“ pamačiau kaip Adis vaikšto po kaimus nuo vienų durų prie kitų, tikrindamas žmonių regėjimą ir supratau, kad tai potencialiai galinga metafora. Jo darbas yra padėti pamatyti žmonėms, kurie apgalvotai yra akli praeičiai. Adis labai norėjo susitikti su nusikaltėliais ir pakalbėti apie tai, kas įvyko, nes ši situacija be jokio sprendimo tęsėsi daugelį metų.

Adis norėjo išgirsti atsiprašymą ar bent padėti suprasti įvykių baisumą. Nusikaltėliai, pas kuriuos mes lankėmės, nėra nuolatiniai Adžio klientai, tai žmonės, pas kuriuos aš jį atsivedžiau. Jie žinojo, kad prieš tai filmavau filmą, bet „Žudymo aktas“ dar nebuvo pasirodęs, niekas jo dar nebuvo matęs ir nežinojo jo turinio. Tačiau gandas, kad Indonezijos viceprezidentas, armijos vadai ir karininkai dalyvavo filmavimuose, buvo plačiai pasklidęs. Žmonės, pas kuriuos lankėmės, žinojo, kad aš praleidau septynerius metus filmuodamas jų viršininkus, mielai mane priėmė ir įsileido Adį, kurį pristačiau kaip savo draugą, kuriam asmeniškai svarbūs įvykiai, apie kuriuos kalbėsime. Pasakiau, kad šį kartą noriu filmuoti pokalbį, apie tai kas įvyko, ką jums ir jūsų šeimai tai reiškia šiandien. Aš pokalbyje nedalyvausiu, noriu filmuoti jūsų ir Adžio diskusiją. Norėdamas atsidėkoti už sugaištą laiką, Adis patikrins jūsų akis“.

Jis labai kruopščiai nagrinėjo filmuotą medžiagą, atidžiai galvojo klausimus, kurių galėtų paklausti. Pati susitikimų pradžia buvo nesėkminga, mes vis atsimušdavome į sieną, pokalbis užstrigdavo. Bet Adis buvo pasiryžęs kantriai kalbėtis ir laukti jei ne atsiprašymo, tai naudingos informacijos, kuri vėliau padėtų tiriant nusikaltimus. Aš taip pat maniau, kad svarbu, jog jie pradėtų kalbėtis ir atsivertų būtent Adžiui. Ir mums pavyko.

Filmas „Tylos žvilgsnis“ bus rodomas balandžio 1 d. 19 val. „Forum Cinemas Vingis“, S05.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos