„Kino pavasarį“ aplankys dailininko sūnų suvaidinęs garsus lenkų aktorius Dawidas Ogrodnikas. Šiuo metu festivalyje vieši režisierius Janas P. Matuszyńskis, kuris atsakė į žiūrovų klausimus.
– Scenarijus buvo parašytas ir net devynerius metus niekas nesiėmė pagal jį kurti filmo, nors ši menininkų šeima gerai žinoma Lenkijoje. Kaip atradote šį scenarijų?
– Viena vertus, istorija banali, antra vertus – romantiška. Kai man buvo 10 metų, pirmą kartą pamačiau Beksińskio paveikslus. Jie mane paveikė, jie nė vieno negali palikti abejingo. Natūralu, kad tai tapo mano kūrybos elementu, daug kartų ėjau link to. Prieš porą metų jau bandžiau kurti apie tai, bet neradau tam tinkamos formos. Banalu tai, kad prieš kelerius metus pastebėjau, jog netrukus bus Beksińskio mirties metinės, ir dabar tinkama proga tai padaryti. Pradėjau ieškoti teksto, nes pats nerašau scenarijų.
Dvejus metus ieškojau scenarijaus, vėliau tiesiog užėjęs į „Wikipedia“ aptikau, kad Robertas Bolesto jau yra parašęs tekstą. Tai taip paprastai įkrito man į rankas. Keisčiausia, kad anksčiau niekas nesiėmė šio teksto. Robertas pradėjo rašyti scenarijų, kai Beksińskis dar buvo gyvas, jis buvo vis padedamas į stalčių ir vėl paimamas. Tuo metu Robertas sukūrė ir kitų filmų scenarijų. Scenarijaus autorius apie Beksińskį pradėjo rašyti labai jaunas – tai buvo jo kūrybos pradžia. Kai buvo parašęs du filmų scenarijus, grįžęs prie šio teksto visai kitaip į jį pažvelgė.
– Ar filmo pabaiga reali ir tikrai tokia žiauri?
– Na, dėl nužudymų viskas taip ir buvo, tik kėdutę perkėlėme prie kitos sienos. 18 dūrių savo namuose.
Iki šiol nežinau atsakymo, kodėl jis buvo nužudytas. Yra trys teorijos. Viena, kuria pats netikiu, kad tas jaunas vaikinas, sūnus to žmogaus, kuris padėdavo Beksińskiui tvarkytis, buvo skolingas nusikalstamai grupuotei ir atėjo prašyti pinigų, Beksińskis jam nedavė ir dėl to jį nudūrė.
Aš perskaičiau visus teismo išrašus, dokumentus. Tas nusikaltėlis kiekvieną kartą keitė parodymus. Matyt, taip jam patarė kalėjimo draugai, kad pavyktų lengviau išsisukti. Kita versija, kad jis iš tiesų veikė kažkokioje grupuotėje, bet tai buvo ne skola, bet galimybė pakilti pagal rangą, įvertinimas. Trečia versija, kuri man įtikimiausia, kad tai buvo didžiulis nepasitenkinimas, jog jo šeima turi rūpintis kažkokiu turtingu ir nieko nedarančiu vyru. Ta scena labai reikalinga, nes tam tikru būdu ji realizuoja tai, ką jis kalbėjo pradžioje apie savo svajonę.
– Po šio filmo nieko nesinori klausti, norisi gerai apmąstyti, ką matei, nes jis labai daugialypis, turi daug briaunų. Džiaugiuosi, kad ėmėtės šios temos.
– Dėkoju už gerus žodžius. Turiu pasakyti, kad pats susitapatinu su savo filmu ir išėjęs kalbėti prieš auditoriją jaučiuosi kiek nejaukiai. Prisimenu, dokumentinių filmų festivalyje Varšuvoje žiūrėjau filmą „Mumijos užrašai“. Šis filmas mane ir montažo režisierių, su kuriuo kūrėme filmą „Paskutinė šeima“, taip paveikė, kad išėję iš jo pusantros valandos nepratarėme nė žodžio, nuėjome į „McDonald‘s“ ir suvalgėme po bjaurų mėsainį. Visada prisimenu pirmąjį išėjimą iš filmo, dar prieš premjerinius seansus Varšuvoje. Aktorius Andrzejus Sewerynas, kažko paklaustas, atsakė, kad norėtų kalbėti po savaitės. Taigi puikiai jus suprantu.
– Kaip debiutuojančiam režisieriui pasisekė surinkti tokį gerą aktorių ansamblį?
– Buvo labai paprasta, nes žinojau, kad mano rankose – puikus scenarijus, puiki istorija. Visi domėjosi ta neišspręsta menininkų šeimos istorija. Puikūs trys vaidmenys, kuriuos buvo galima atlikti. Džiaugiuosi, kad prodiuseriai man suteikė daug laiko, jog būtų galima išsamiau viską išnagrinėti ir pasiruošti filmui. Po atrankų turėjome pakankamai laiko patikrinti, ar tie aktoriai galės sukurti tikrą šeimą. Be to, naudojomės itin turtingu archyvu, kurį labai gerai išnagrinėjome, kad viskas atrodytų įtikimiau. Tai buvo ir užrašai, ir dienoraščiai, ir garso, ir vaizdo įrašai, ir 1958 m., dar prieš gimstant Tomekui, Beksińskis pradėjo filmuoti savo šeimą, o tai unikalu.
Ta gausa medžiagos, kuria buvo galima remtis, ir galimybė būti bute labai padėjo. Be to, daviau aktoriams įrašytą į kompaktinį diską medžiagą. Kiekvienas su ja dirbo atskirai ir kiekvieną dieną sulaukdavau kurio nors skambučio, kad jis kažką pastebėjo. Tai mane įkvėpdavo. Kartais visko buvo gana, per sunku, bet buvo unikalu, kad ruošdamiesi filmui galėjome naudotis tiek daug medžiagos. Stovėdamas prieš jus galiu pasakyti, kad viskas puikiai pavyko.
– Kur yra Beksińskio paveikslai ir kur juos galima pamatyti?
– Vienintelis visos medžiagos paveldėtojas, taip pat ir paveikslų, yra istorijos muziejus Sanoke. Piotremas Dmochowskimas taip pat atidarė muziejų šalia Krokuvos, „Nowohuckiemu“ kultūros centre.
