– Kas jus įkvepia kurti filmus?
– Dažniausiai tai būna pradinė idėja, kuri patraukia mano dėmesį: kažkas man papasakoja apie kažką, aš ką nors paskaitau ar atrandu pats. Tada pradedu tyrimą.
– Kaip sugalvojote sukurti filmą apie „Davido bokštą“?
Perskaičiau straipsnį apie nusikalstamumą ir miesto irimą Karakase. Tekstas buvo labai negatyvus, kaip ir dauguma tų, kurie apie Venesuelą yra perteikiami Vakarams. Ten buvo tik vienas gandais apipintas sakinys apie šį bokštą – žurnalistai bandė į jį patekti, tačiau jiems nebuvo leista. Tai patraukė mano dėmesį.
– Kiek laiko filmavote filmą?
Aš galėjau filmuoti tik 17 dienų, todėl laikas buvo labai ribotas. Tyrimas iki filmavimo užtruko kelias savaites – gauti informacijos buvo išties sunku.
– Aš galėjau filmuoti tik 17 dienų, todėl laikas buvo labai ribotas. Tyrimas iki filmavimo užtruko kelias savaites – gauti informacijos buvo išties sunku. Tuo laiku nebuvo jokių straipsnių apie šį pastatą. Po filmavimo, filmo baigiamieji darbai užtruko daugiau nei metus.
– Jūs esate šio filmo režisierius, prodiuseris, scenarijaus autorius, vienas iš operatorių… Kaip Jūs sugebėjote tiek visko atlikti per tiek nedaug laiko?
– Karakase buvau kartu su savo draugu ir kolega Leonardo Acevedo iš Kolumbijos. Ten mes dalinomės filmavimu ir garso įrašymu. Taigi mes nemažai dirbome dviese. Grįžęs į Vokietiją, buvau jau vienas, bet buvo žmonių, kurie man padėjo. Dirbau kartu su dramos konsultantu ir kitais profesionalais, tačiau didžiąją dalį filmo dariau vienas ir buvo tai buvo labai sunku. Man reikėjo dieną ir naktį galvoti apie filmą, netgi tada, kada nebuvau montažo kambaryje.
– Filme kalbėjęs architektas pastatą lygina su vėžiu, nes jo teigimu – bokštas sukuria milžiniškas problemas miesto gyventojams ir plėtrai. Ką į tai jam atsakytų bokšto gyventojai?
– Jie pakviestų jį apsilankyti bokšte ir pamatyti, kokia yra tikroji situacija. Pastatas ir jo gyventojai labai kenčia nuo visų gandų, kurie sklinda, nors niekas iš tų gandų skleidėjų iš tikrųjų nebuvo viduje, kad susidarytų tikrą nuomonę. Kai kalbėjau su aplinkiniais žmonėmis, kaimynais, jie sakė: „Neik į vidų. Tu niekada iš ten nebeišeisi”. Taigi atmosferoje vyrauja nepasitikėjimas, ignoravimas ir baimė.
– „Griuvėsiuose” matome, kad žmonės „vertikaliajame lūšnyne” gyvena kaip viena bendruomenė: sprendžia savo problemas kartu, atrodo, kad nei vienas ten nėra atstumtas. Kokia jų „Davido bokšto“ ateities vizija?
– Deja, tiek pastatas, tiek bendruomenė, neturi jokios ateities. Prieš kelias savaites valdžia pradėjo gyventojų išgyvendinimą. Planas – perkelti juos į socialinių būstų kompleksą apie 30 kilometrų nuo Karakaso centro.
– Bokšte nėra evakuacijos plano, atrodo, kad jis nėra saugi vieta gyventi žemės drebėjimų metu. Kodėl valdžia nesiėmė jokių priemonių, kad išspręstų šias problemas?
– Manau, kad ilgą laiką valdžia nežinojo, kas vyksta pastate. Bendruomenė bandė susisiekti su valdžia. Jie norėjo pasidalinti su ja dalį pastato, įkuriant, pavyzdžiui, institucijų biurų, tačiau jie ilgą laiką nesulaukė jokio atsakymo.
– Kokios yra pagrindinės Karakaso miesto problemos?
– Kaip beveik visi lotynų Amerikos miestai, Karakasas – ne pati saugiausia vieta žemėje. Ginklus turinčių žmonių mieste yra ryškiai per daug, todėl žmogžudysčių skaičius čia – didžiausias žemyne, nors daugiausiai jų įvyksta priemiestyje, kalnuose. Mieste trūksta socialinių būstų, bet turėčiau paminėti, kad filmavimo metu, 2012 metais, valdžia pastatė jų pastatė nemažai.
Filmą „Griuvėsiai“ galima pamatyti spalio 26 d. 16.45 val. Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir 27 d. 17.45 val. kino teatre „Pasaka“. Į visus festivalio seansus žiūrovai gali patekti patys nusprendę, kiek verta mokėti už bilietą (įėjimas – bent vienas centas). Daugiau informacijos festivalio svetainėje www.nepatoguskinas.lt.
