Juodo humoro persmelktoje juostoje modeliai Karlas ir Jaja yra pakviečiami į prabangų kruizą, skirtą itin turtingiems asmenims, kuriam vadovauja nepriekaištingos reputacijos laivo kapitonas. Kruizo dalyviai, iš pradžių manydami, kad visa avantiūra tėra tinkama medžiaga istorijoms „Instagrame“, staiga atsiduria nemalonioje padėtyje, kai prabangi jachta nuskęsta, o daliai išlepusios kompanijos išsigelbėjus negyvenamoje saloje, tenka kovoti dėl išgyvenimo. Tai pirmoji režisieriaus juosta anglų kalba, kurioje vaidina amerikiečių aktorius Woodis Harrelsonas, kylanti žvaigždė kino industrijoje Harris Dickinsonas ir neseniai mirusi aktorė ir moderlis Charlbi Dean.
Filmą „Liūdesio trikampis“ septyniuose Lietuvos miestuose spalio 4–9 d. parodys kino programa „Lokys, liūtas ir šakelė“. Filmo prodiuserių parengtame interviu R.Östlundas kalba apie asmenines patirtis, atsidūrusias filme, grožio ir mados industriją bei ultraturtuolius.
– Pradėkime nuo filmo pavadinimo. Ką reiškia „Liūdesio trikampis“?
– Tai terminas, vartojamas grožio industrijoje. Mano draugė per vieną vakarėlį atsisėdo šalia plastikos chirurgo, kuris pažiūrėjęs į jos veidą, pasakė: „turi gan gilų liūdesio trikampį, bet botokso pagalba galiu jį panaikinti per 15 min.“ Jis omenyje turėjo raukšles tarp antakių. Švedų kalboje mes ją vadiname „bėdų raukšle“. Ji tarsi suponuoja, kad žmogus gyvenime turėjo daug vargų. Manau, tai daug ką pasako apie mūsų eros apsėdimą dėl grožio, kuomet vidinė gerovė daugeliu atveju tampa antraeile.
– Jūsų ankstesnio filmo „Force Majeure“ veiksmas vyko slidinėjimo kurorte, „Kvadratas“ – šiuolaikinio meno pasaulyje. Kodėl „Liūdesio trikampyje“ nusprendėte rodyti mados pasaulį?
– 2018 metais atlikau mažą tyrimą mados industrijoje. Kartu su draugu Peru Annderssonu sukūrėme mažą rūbų kolekciją jo mados ženklui „Velour“. Taip pat daug vidinių dalykų sužinojau dėka savo partnerės Sinos, kuri yra mados fotografė. Kai mes susipažinome, ji daug papasakojo apie marketingo strategijas ir modelių darbo sąlygas. Pavyzdžiui, vyras modelis vidutiniškai uždirba trečdalį to, ką gauna moteris. Pagalvojau, kad būtų įdomu į šiuos skirtumus pažvelgti per du pagrindinius veikėjus – modelius Karlą ir Jają.
Kai pradėjau ruoštis filmui, daug vyrų modelių man papasakojo, kaip jie turėjo apeiti svarbius homoseksualius vyrus, kurie norėjo su jais permiegoti, žadėdami jiems sėkmingesnę karjerą. Kai kuriais atžvilgiais, vyrų modelių darbas atspindi tai, ką moterys patiria patriarchalinėje visuomenėje.
– Tad jus domina, kokią ekonominę vertę turi grožis, nesvarbu, ar tai būtų mados ar „norrmalus“ pasaulis?
– Taip! Tai buvo pradinė filmo idėja. Vienas iš esminių dalykų, su kuriais kaip žmonės susiduriame, yra mūsų išvaizda. Tai, kaip atrodome, turi įtakos visose socialinėse situacijose. Pats faktas, kad išvaizda vaidina tokį svarbų vaidmenį visuomenėje, yra visuotinė nelygybė. Kita vertus, galite gimti gražiu, kad ir kur būtumėte, ir to pagalba kopti socialiniais ir ekonominiais laiptais, klasėmis pagrįstoje visuomenėje.
Moterys modeliai pastoviai juokauja, kad jai jų karjera baigsis, jos visada gali ištekėti už turtingų vyrų. Tai vyrams modeliams yra neįmanoma.
– Jūs taip pat atkreipiate dėmesį į lyčių vaidmenis ir elgesio lūkesčius. Pirmiausia su Karlu ir Jaja, kuomet jie filmo pradžioje ginčijasi, kas turėtų mokėti už vakarienę.
– Scena restorane yra įkvėpta mano paties patirties su Sina. Pačioje mūsų santykių pradžioje norėjau jai padaryti įspūdį ir pakviečiau ją į Kanus. Pirmus tris vakarus mokėjau už vakarienę ir tada pagalvojau: „šūdas, turiu griebti jautį už ragų ir apie tai pasikalbėti. Man ji per daug patinka, kad pradėtume elgtis pagal lyčių stereotipus, kur vyras visuomet apmoka sąskaitą.“ Tai, ką pamatysite filme, nutiko tarp mūsų. Konfliktas įvyko „Martinez“ lifte. Ji man kišo 50 eurų banknotą į marškinių kišenę, aš išsigandau ir pradėjau šaukti. Po to vienas sėdėjau viešbučio kambaryje, galvodamas, kad viską sugadinau. Kai ji sugrįžo, nuoširdžiai pasikalbėjome. Pagaliau buvome pasiruošę parodyti savo silpnąsias puses ir taip tapti artimesni.
– Ką norėjote pasakyti, išsiųsdamas Karlą ir Jają į kelionę prabangia jachta?
– Žinojau, jog noriu, kad paskutinė filmo dalis vyktų apleistoje saloje. Tad jachta buvo būdas į ją patekti, taip pat į filmą įvesti įdomius veikėjus: milijardierius ir valytoją. Saloje, kai sužinome, kad pastaroji moka pagauti žuvį ir užkurti ugnį, senoji hierarchija apsiverčia aukštyn kojomis.
– Ką pats manote apie ultraturtuolius?
– Mane domina, kaip mes elgiamės, būdami išlepinti. Pavyzdžiui, kai skrendu verslo klase, elgiuosi kitaip negu keliaudamas ekonomine. Aš sėdžiu, lėčiau skaitau ir geriu, žvelgdamas kaip žmonės pro mane eina į ekonominę klasę. Beveik neįmanoma būti nepaveiktam privilegijų.
– Pabaigoje norėčiau paklausti, ar „Force Majeure“, „Kvadratą“ ir „Liūdesio trikampį“ galėtume laikyti trilogija, nagrinėjančia vyriškumą moderniais laikais?
– Taip. Apie tai pradėjau mąstyti rašydamas „Liūdesio trikampio“ scenarijų. Visi šie vyrai filmuose bando dorotis su tuo, kas jie turėtų būti ir, ko iš jų tikimasi. Tada jie patenka į spąstus, kuriuose pamato savo elgesį. Man šios trys juostos buvo būdas iškelti sau dilemą, įsprausti save į kampą. Ką aš pats daryčiau tokioje situacijoje? Kuomet atsakymas yra labai aiškus, man pasidaro nebeįdomu. Tačiau, kai jo lengvai nerandu, tai mane iškart patraukia.
Režisieriaus Rubeno Östlundo filmą „Liūdesio trikampis“ rodys kino programa „Lokys, liūtas ir šakelė“ spalio 4–9 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Marijampolėje.
