Akademijos pirmininkas Filipas Iljenka savo feisbuko paskyroje sprendimą dėl S.Loznicos motyvavo ir tuo, kad vieša S.Loznicos pozicija kenkia Ukrainos kino akademijos reputacijai, verčia suabejoti Ukrainos kino bendruomenės vienybe ir iškreipia pasaulio visuomenės suvokimą apie akademijos požiūrį į rusų kultūrą agresyviame kare.
Kovo 19-ąją pats režisierius išplatino viešą pareiškimą, kuriame teigė, kad visada buvo ir bus Ukrainos kino kūrėjas, o kaltinimas kosmopolitizmu atėjęs iš vėlyvojo stalinizmo laikotarpio, kai pats terminas įgijo neigiamą atspalvį ir nieko bendra nebeturėjo su tikrąja žodžio reikšme, gyva dar nuo XVII amžiaus ir reiškiančią atvirumą naujoms idėjoms, laisvumą nuo kultūrinių, politinių ir religinių prietarų.
Pasak režisieriaus, visa ši istorija nėra jokia sensacija, o tiesiog prasta interpretacija, mat Nanto miesto universiteto filmų peržiūras, kurias kasmet rengia rusų kalbos dėstytojai, sunku būtų pavadinti Rusijos kino festivaliu, kurį finansuoja pati mokymo įstaiga. Maža to, pačios programos pavadinimą Ukrainos kino akademijos nariai išvertė neteisingai, S.Loznicos žodžiais tariant, yra skirtumas tarp „Nuo Lvivo iki Uralo“ ir tikrosios reikšmės – „Tarp Lvivo ir Uralo“. Pats režisierius teigia, kad apie savo filmų rodymą šioje programoje sužinojo tik iš Akademijos viešo pareiškimo.
Gerokai iki karo pradžios savo namais pasirinkęs Vilnių, pasaulyje garsus Ukrainos režisierius Sergejus Loznica 15min teigia, kad pastaruoju metu jo darbo diena daugiau prabėga ne dirbant su filmu, bet atsakinėjant į užklausas iš viso pasaulio apie dabartinę padėtį Ukrainoje.
„Aš visada pasisakiau už sveiką protą ir už tai, kad kultūroje nebūtų panaudotas masinio naikinimo ginklas“, – teigė S.Loznica.
– Režisieriau, kai skambinau jums praėjusią savaitę, minėjote, kad negalite kalbėti, nes dirbate. Ar tai bus naujas filmas?
– Taip. Šiuo metu baigiu kurti naują dokumentinį filmą „Natūrali naikinimo istorija“. Dabartiniame kontekste tai labai aktuali tema. Filme pasakojama istorija apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo metais buvo sąmoningai ir beatodairiškai naikinami Vokietijos, Didžiosios Britanijos bei kitų šalių miestai. Šis bombardavimas buvo nukreiptas ne tik į karinę infrastruktūrą, bet ir į civilius gyventojus ir tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai karas vyko ne mūšio lauke, bet bombos krito ant gyventojų – vaikų, moterų, senukų, bažnyčių, kultūros įstaigų ir gyvenamųjų namų. Iš esmės tai istorija idėjos, kaip civilių gyventojų naikinimas tampa karo dalimi.
Šiuo metu baigiu kurti naują dokumentinį filmą „Natūrali naikinimo istorija“. Dabartiniame kontekste tai labai aktuali tema.
Ši siaubinga idėja virto kūnu XX amžiuje, kai pažengus aviacijai bei karo pramonei, karo strategams mintis bombarduoti civilių gyvenamus miestus ir jų slėptuves tapo priimtinu dalyku. Baisiausia yra tai, kad iki šiol nei politikai, nei kariai neišreiškė aiškios pozicijos, jog šitokie veiksmai yra nusikaltimas žmogiškumui.
Štai kodėl po Antrojo pasaulinio karo ši siaubinga strategija jau ne kartą buvo pakartota Čečėnijoje ir visai neseniai Sirijoje, o dabar tas pats vyksta ir Ukrainoje. Žmonės Rusijoje, kurie šiandien laimina tokią karo strategiją ir ją visu pajėgumu naudoja, negali būti net vadinami žmonėmis. Jiems visiškai normalu yra masinis civilių žudymas.
Tad šiame filme keliu klausimą apie tai, kaip ši siaubinga idėja tapo įmanoma prieš šimtmetį. O dabartis ir siaubingi įvykiai Ukrainoje kelia klausimą – kaip tai vis dar įmanoma yra šiandien.
– Kaip jūs gyvenate dabar, kaip pats jaučiatės, štai jau beveik mėnesį vykstant karui Ukrainoje?
– Kaip ir daugelis išgyvenu gedulą. Tai siaubas, kuris mus ištiko. Deja, viso to galima buvo tikėtis.
Šioje situacijoje mane stebina du dalykai. Viena, tai Rusijos visuomenės reakcija, kurios, iš principo, nėra. Žinoma, esama drąsių pareiškimų ar išėjimų į gatvę su protestu, tačiau tai vienetai šimto keturiasdešimt milijonų visuomenėje. Ir šis abejingumas bei tyla karo akivaizdoje mane tiesiog šokiruoja. Supratu, kad tai ne vienus metus vykdytos propagandos ir bauginimo strategijos vaisiai. Tačiau tai jokiu būdu nepateisina konkretaus žmogaus nusisukimo nuo prieš jo akis vykstančio smurto.
Žmogui neužtenka turėti dvi rankas, dvi kojas ir galvą, kad galėtų vadintis žmogumi. To per maža. Būtina širdis ir gebėjimas naudotis savo galva, mąstyti.
Antra, tai yra žmonės, kurie gali vykdyti tokius protu nesuvokiamus ir nusikalstamus įsakymus. Ką jie sau galvoja užtaisydami naikinimo įrankius ir paleisdami juos į miestus, ligonines, muziejų, meno mokyklą ir žudydami žmones. Tai jau nežmogiška. Juk žmogui neužtenka turėti dvi rankas, dvi kojas ir galvą, kad galėtų vadintis žmogumi. To per maža. Būtina širdis ir gebėjimas naudotis savo galva, mąstyti.
Man nesuvokiama, iš kur randasi tokie sutvėrimai, gebantys daryti tokius dalykus, kas vyksta Ukrainoje šiandien. Kas jų tėvai, ką jie galvoja, jei išvis galvoja. Kas jie? Aš nesuprantu. Tačiau būtina išsiaiškinti ir įvardyti, kaip atsiranda antžmogiai, nes šis reiškinys yra pavojingas ir mes matome to rezultatus.
– Jus stebina Rusija ir jos žmonės, o Ukraina ir jūsų tauta, kuri didvyriškai kovoja jau beveik mėnesį už kiekvieną miestą ir savo žemės kilometrą?
– Tai manęs visiškai nenustebino. Jau iki Maidano įvykių, o ypač po, buvo akivaizdu, kad Ukraina ir Kyjivas yra visiškai kas kita nei Rusija tiek savo mentalitetu, tiek mąstymu, tiek ir perspektyvos matymu. Savigarba – tai vienas svarbiausių jausmų, kurį šiandien matome pasireiškiant ukrainiečių tautoje.
Kai vasario 24 dieną išgirdau apie prasidėjusį karą, pamačiau akivaizdžias istorines sąsajas su nacių Vokietijos veiksmais Antrojo pasaulinio karo metais. Skirtumas buvo tik tas, kad naciai pagal žemėlapį judėjo iš kairės į dešinę, o dabar Rusija bando veržtis iš dešinės į kairę.
Tie, kas davė įsakymą pradėti karą, jau pralaimėjo, nes jie susidurs su tokiu pasipriešinimu, kokio negalėjo net įsivaizduoti ir tikrai neprognozavo.
Tačiau man iškart tapo aišku, kad tie, kas davė įsakymą pradėti karą, jau pralaimėjo, nes jie susidurs su tokiu pasipriešinimu, kokio negalėjo nė įsivaizduoti ir tikrai neprognozavo. Ir tai akivaizdžiai vyksta štai jau kiek savaičių. Deja, aukų ir ypač civilių gyventojų aukų skaičius, šį didvyrišką pasipriešinimą nušviečia skausmingai ir tragiškai.
Šis karas, bene pirmasis, vykstantis online, tiesiogiai. Tuo jis skiriasi nuo Antrojo pasaulinio, nes tuomet žinios pasiekdavo vėliau, tik po kelių dienų ar net mėnesių apie tai galima buvo perskaityti laikraščiuose ar išgirsti per radiją. Todėl ir karo poveikis tiesiogiai nedalyvaujant mūšiuose ar nesant fronto lauke, buvo žymiai menkesnis. Šiandien visi tie vaizdai, istorijos, pasakojimai, karių bei civilių liudijimai veikia mus čia ir dabar. Todėl šis karas Ukrainoje traumuojančiai veikia visus.
Šis karas, bene pirmasis, vykstantis online, tiesiogiai.
Liūdniausia yra tai, kad esama šalių, kurios turi galimybę visa tai sustabdyti – išspręsti karo eigą ar bent jau nutraukti Ukrainos miestų bei civilių gyventojų naikinimą. Šios šalys, jų valdžia, turi tinkamus ginklus situacijai pakeisti, tačiau jie stebi. Tiesiog žiūri iš šalies, stebi, kas vyksta, kaip klostosi įvykiai. Tai amorali pozicija. Ir žvelgiant iš šio taško, mes visi dabar esame tik amoralūs stebėtojai, nes realiai galintys ką nors keisti, nieko nedaro tam, kad iš esmės pakeistų įvykius.
– Kaip jūs pats matote savo indėlį šioje kovoje? Ar ieškote būdų padėti savo tautiečiams?
– Kasdien sulaukiu penkių dešimties skambučių iš viso pasaulio. Netrukus man skambins iš Vokietijos. Aš pasakoju ir pasakoju apie tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, bandau nušviesti tikrąją padėtį. Padėjau ir kasdien padedu evakuotis ukrainiečių šeimoms. Už mano filmų rodymus visame pasaulyje surinktos lėšos pervedamos Ukrainai.
Tačiau svarbu suprasti, kad šis karas nėra tik Ukrainos karas su Rusija, ukrainiečių su Kremliaus diktatūra. Tai Europos karas su Rusija, civilizuoto pasaulio karas su Kremliaus barbarais. Ir tai nėra asmeninis ukrainiečių reikalas. Gaila, kad tokius akivaizdžius dalykus dar reikia kažkam aiškinti ir rodyti šiandien. Europos kino akademija net nesugebėjo šio karo įvardyti karu, todėl nedvejodamas išstojau iš jų gretų.
Svarbu suprasti, kad šis karas nėra tik Ukrainos karas su Rusija, ukrainiečių su Kremliaus diktatūra. Tai Europos karas su Rusija.
Mes matome globalią kovą prieš ideologiją, gyvenimo pasipriešinimą totalitarizmui, kuris, deja, po Sovietų Sąjungos griūties taip ir nebuvo pasmerktas. Neįvyko teismas, kuris būtų įvertinęs visus tos santvarkos nusikaltimus, visa tai, kas valstybės vardu buvo vykdoma septyniasdešimt metų.
Reikia pripažinti, kad dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Vakarai padarė didelę klaidą, kai Rusijos federaciją rėmė finansiškai, siekdami jos ekonominės gerovės, tačiau nepareikalavę realios dekomunizacijos, kaip tai buvo kažkada numatyta Maršalo plane. Žinoma, galima tai vadinti desovietizacija arba destalinizacija, jei kažkam dar patinka žodis komunizmas – esmės tai nekeičia. Juk visas dabartinis Kremliaus režimas laikosi ant stalinistinės ideologijos ir per visas jo siūles veržiasi šis nusikalstamas gaivalas.
Vakarai leido šiam pavojingam priešui iškilti. Tai už jų pinigus, gaunamus už Rusijos dujas, naftą bei kitus resursus, sukurta ši karo mašina.
Vakarai leido šiam pavojingam priešui iškilti. Tai už jų pinigus, gaunamus už Rusijos dujas, naftą bei kitus resursus, sukurta ši karo mašina. Nežinau, kokios sumos per šiuos tris dešimtmečius iš Rusijos buvo pervestos į Vakarus – milžiniškos sumos, kurios leido nebaudžiamam monstrui augti, puoselėti savo nesveikas ambicijas ir planuoti žudikiškus veiksmus. Ir dabar Vakarai net negali virš Ukrainos paskelbti neskraidymo zonos – tai pasibaisėtina.
Vakarų lyderiai žiūrėjo Putinui į akis ir matė jame gerą vaikiną. Ir jie nenorėjo girdėti akivaizdžios Kremliaus retorikos, kuris du dešimtmečius labai kryptingai dirbo puoselėdamas savo imperializmą.
– Kaip šioje situacijoje jūs matote savo paties, kaip kino režisieriaus, misiją? Ar kultūra karo akivaizdoje turi atsitraukti į nuošalę ir laukti ramesnių laikų?
– Kiekvienas turi dirbti savo darbą, kurį geriausiai išmano. Aš kuriu filmus ir, deja, mano filmai tampa pranašiški. Prieš du dešimtmečius sukūriau filmą „Mano laimė“, pasakojantį apie tai, kad ši erdvė sunaikins save pačią, nes joje slypinčios jėgos yra pragaištingos. Žinoma, Rusijoje buvau paskelbtas rusofobu. Štai jau dešimtmetį nešioju rusofobo etiketę.
Po Maidano įvykių į Rusiją negaliu įvažiuoti, o mano filmai „Donbasas“ ir „Maidanas“ taip pat nerodomi šioje šalyje. Dabar, matyt, bus uždrausta ir daugiau filmų, o gal ir visa kūryba.
– Daugelyje Europos ir kitų pasaulio šalių šiandien atšaukiama visa tai, kas turi bent kokį sąlytį su Rusijos kultūra – iš programų išbraukiami filmai, parodos, koncertai. Jūs pats viešai pasisakėte prieš rusų kino kūrėjų boikotą. Kodėl?
– Reikia atsiriboti nuo tų, kurie bendradarbiauja su režimu ir padėjo jam įgyvendinti savo vizijas. Tačiau kariauti su kultūra – tai kraštutinumas. Karas ir kultūra – nesuderinami. Todėl, mano galva, klaidinga ir net pavojinga užtrenkti duris prieš padorius žmones, kurie kalba rusų kalba, turi Rusijos piliečių pasą ir pasisako prieš režimą. Neįsileisdami jų, pastatę juos į vieną gretą su visais kitais, mes atimame iš jų galimybę kalbėti per kūrybą.
Reikia atsiriboti nuo tų, kurie bendradarbiauja su režimu ir padėjo jam įgyvendinti savo vizijas. Tačiau kariauti su kultūra – tai kraštutinumas.
Rusijos valdžia ir rusų kultūra nėra viena ir tas pats. Būtina atskirti šiuos dalykus. Juk Antrojo pasaulinio karo metais taip pat buvo iškilęs tas pats klausimas. Buvo Vokietijos kūrėjų, kurie nesitapatino su naciais, atvirai išsakė savo poziciją ir net emigravo iš šalies. Tai Erichas von Stroheimas, Thomas Mannas ar Marlene Dietrich, Fritzas Langas ir kiti. Jie nebuvo nacių dalis, išvyko iš šalies, nes negalėjo ten gyventi. Tad kodėl iš jų dar reikėtų atimti ir galimybę kurti? Ar dėl to, kad jų pasas vokiškas?
Lygiai tas pats yra šiandien su Rusijos kūrėjais, kurie yra prieš Putino režimą. Todėl šioje situacijoje, „ant karštųjų“ bandant išmesti visa, kas rusiška, aš raginu išsaugoti sveiką protą ir palaikyti tuos, kurie ir yra tikroji Rusijos kultūra, savo darbais liudijantys prieštaravimą Kremliaus ideologijai.
– Kaip šiandien vertinate Lietuvos visuomenės bei politikų paramą Ukrainai?
– Tai nuostabu ir kelia mano susižavėjimą. Lietuviai labai gerai supranta tai, kas vyksta Ukrainoje, todėl susidaro įspūdis, kad šį karą jūs išties priimate kaip savo karą ir dalinatės jo našta. Man kelia didelę pagarbą žmonės, kurie priima pabėgėlius iš Ukrainos savo namuose, remia finansiškai, savo darbais ar aukodami būtinųjų produktų. Esu asmeniškai už tai be galo dėkingas.
Lietuviai labai gerai supranta tai, kas vyksta Ukrainoje, todėl susidaro įspūdis, kad šį karą jūs išties priimate kaip savo karą ir dalinatės jo našta.
Išties, šis karas yra mūsų bendra nelaimė. Jei, neduok Dieve, Ukraina neatsilaikytų ir būtų sunaikinta, rusai ateis čia. Niekam ne paslaptis, kad kitas Kremliaus tikslas bus čia – Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija.
Kažkas dar bando Putino veiksmus paaiškinti racionaliai. Bet čia veikia imperinis mąstymas – sąmoningai ar nesąmoningai, nežinau. Jei mūsų dar nėra ten, vadinasi, tai tik laiko klausimas – šitoks mąstymas būdingas tiek Rusijos imperatoriams, tiek ir Stalinui ar Sovietų Sąjungos vadovams. Niekas nepasikeitė ir šiandien jų kryptis išliko ta pati.
Deja, tenka pripažinti, kad Vakarai leido tam įvykti ir jie niekaip neužbėgo tam už akių. Juk iš istorijos reikia mokytis, tiesa?
– Ne taip seniai pristatėte filmą „Mr.Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“, kuriame pasakojote Lietuvos išsilaisvinimo iš Sovietų Sąjungos kelią. Bet štai mes vėl esame priversti kalbėti apie blogio imperiją. Vadinasi, per tuos dešimtmečius niekas iš esmės nepasikeitė?
– Imperijos idėja visada buvo gyva, kaip ir idėja apie jos sugriovimą. Šis filmas kaip tik ir pasakoja apie laiką, kai šis pasipriešinimas imperiniam mąstymui pasibaigė sėkmingai. Tuomet pavyko įveikti Sovietų Sąjungą, ji griuvo. Ir aš tikiu, kad tas pats nutiks ir Rusijos Federacijai. Žinoma, dėl to nebus niekam saldu, bet tik taip imperijos gali žlugti. Kaip tik link to mes ir judame.
Imperijos idėja visada buvo gyva, tačiau ir idėja apie jos sugriovimą – taip pat.
Jūs klausėte, kokia menininko misija? Jis turi kurti darbus, kurie verstų mąstyti, svarstyti, keltų idėjas. Svarbiausia yra ta akimirka, kai jūs suprantate, kas vyksta, įvardijate galimas sprendimus ir randate išeitį. Kai jūs suprantate, ką reikia daryti, tada jūs galite ir veikti. Tačiau pradžiai reikia suprasti. Todėl šis filmas labai gerai atskleidžia veiksmo prigimtį, kuri prasideda nuo idėjos suvokimo. Tai, man rodos, labai gera praktinė paskaita, atskleidžianti būdus, kaip išsivaduoti iš blogio.
– Kaip pats regite karo eigą, perspektyvas? Ne vienas analitikas kalba apie įšaldytą konfliktą, kokį Kremlius sugebėjo padaryti ir Abchazijoje, Pietų Ostijoje ar Padniestrėje. Juk ir mes daugelis aštuonerius metus buvome pripratę prie to, kad Donbase kažkas vysta, bet tai mažai ką jaudino.
– Nemanau, kad žmonės pripras prie to, kas vyksta Ukrainoje dabar. Tai nebus „tylus konfliktas“, nes tai yra karas – tikras, žiaurus, siaubingas. Donbase buvo kiek kitaip: iš Ukrainos pusės nebuvo jėgų sutriuškinti priešą, o iš anos pusės – buvo rengiamasi dabartiniams veiksmams.
Šiame kare yra vienintelė išeitis – Rusijos Federacijos kapituliacija ir valdžios pasikeitimas. Kito kelio tiesiog nėra.
Akivaizdu, kad Kremliaus tikslas – užkariauti daugiau teritorijų. Tačiau ukrainiečiai priešinasi, visa tauta priešinasi – kariai, savanoriai ir net civiliai. Todėl šiame kare yra vienintelė išeitis – Rusijos Federacijos kapituliacija ir valdžios pasikeitimas. Kito kelio tiesiog nėra.
Kiek visa tai tęsis, jau priklauso ne tik nuo Ukrainos, tačiau ir nuo Vakarų pasaulio politikų, kurių rankose yra ištekliai, reikalingi karui.
Žinoma, visi baiminasi branduolinio mygtuko. Tačiau jis jau yra ant stalo ir tai reikia turėti omenyje, bet tik ne taip, kaip tai daro Vakarų politikai. Tai yra bailumas. Tuo tarpu pasipriešinti galima tik valia. Reikalingas Churchillis, kuris ir šiandien aiškiai pasakytų, kad pasirinkdami taiką, gausime ir gėdą.
