Į neįvykusio Kanų kino festivalio programą įtrauktas ir Toronte premjerą šventęs filmas, su kuriuo netrukus galės susipažinti „Scanoramos“ ir Lietuvos kino teatrų žiūrovai, pasakoja apie keturis savo gyvenimais nusivylusius mokytojus, kurie nutaria patikrinti norvegų filosofo Finno Skårderudo teoriją, jog žmonės gimsta su 0,05 proc. per maža alkoholio koncentracija kraujyje. Todėl gerti ir gerti nuolat – naudinga.
Apskritojo stalo interviu režisierius Th.Vinterbergas pasakoja, kaip ieškojo pusiausvyros tarp komedijos ir dramos, kodėl į filmą įtraukė ir nuo alkoholio apsvaigusius politikus bei kodėl taip svarbu turėti bent lopinėlį savo gyvenimo, kuris nėra pavaldus kontrolei.
– Šis filmas kalba apie gyvenimą ir tai, jog jame kartais jaučiamės užstrigę – kartais tai vadinama vidurio amžiaus krize. Jums pačiam 51-eri. Ar tokia būsena jums pažįstama?
– Šis filmas yra apie keturis vyrus, pasiekusius etapą, kuriame pritrūksta smalsumo, energijos, apetito gyventi. Tai nėra paremta mano asmenine patirtimi. Dar visai neseniai, kai rašiau šį scenarijų, gyvenau puikų ir džiaugsmingą gyvenimą. Dabar, po dukros netekties, nebeliko erdvės jokiai vidurio amžiaus krizei. Nejaučiu ilgesio gyvenimo smalsumui, ilgiuosi tik savo dukros.
Ji žuvo autoavarijoje, keturios dienos po to, kai pradėjome filmuoti. Ji ir pati turėjo vaidinti filme. Vienintelė priežastis, dėl kurios galėjau tęsti filmavimus, buvo ta, jog prieš kelis mėnesius, būdama Afrikoje, ji perskaičiusi scenarijų parašė man laišką, kuriame teigė, jog besąlygiškai pamilo šį projektą. Kartais ji man buvo labai griežta, brutaliai nuoširdi. Tačiau su šiuo scenarijumi, man regis, ji jautėsi matoma. Galiausiai, filmą dedikavome jai. Buvo sunku judėti toliau, tačiau sukurti šį filmą jai atrodė prasminga.
– „Dar po vieną“ yra tragikomiškas filmas apie gyvenimo tuštumą, tuo pat metu jis yra ir apie alkoholį bei priklausomybę nuo jo. Kaip ieškojote pusiausvyros, kuriant humoro prisodrintą filmą, kuris tuo pat metu nežiūri į alkoholizmo problemą pro pirštus?
– Manėme, jog labai svarbu, kad filmas neužimtų moralinės pozicijos. Tai turėjo būti atviras tyrimas, kuriame neturėtumėte rasti mano atsakymų, tik klausimus.
Tikiuosi, kad tą pusiausvyrą atrasti mums pavyko – ilgai prie to dirbome. Pusiausvyra tarp humoro ir dramos yra tai, ko nuolat ieškau savo filmuose. Humoras padeda atsiverti aktoriams filmavimo aikštelėje, suteikia galimybę atviresniam dialogui su auditorija. Tačiau tai reikalauja daug darbo ir nuolatinio peržiūrėjimo – iki pat montažo stadijos.
Tačiau šiuo atveju norėjome papasakoti visą istoriją. Buvome sužavėti abiejomis alkoholio kreivės pusėmis. Alkoholis gali padėti mums užmegzti įdomų pokalbį, o gali ir pražudyti.
– Kaip nusprendėte, jog filmo personažai turėtų būti mokytojai?
– Šią istorija bandžiau papasakoti jau kurį laiką, bet man vis nepavykdavo – kol nesupratau, kad galėčiau kalbėti apie mokytojus. Nuo to laiko viskas staiga stojo į savo vėžes. Mokykloje mes susiduriame su jaunyste, o mokytojai yra tarsi medžiojami gyvūnai, kurie kasdien turi stoti prieš kitus laukinius gyvūnus. Šis sprendimas kartu mums suteikė šansą žvilgtelėti ir į akademinį pasaulį, kas man taip pat buvo svarbu.
– Apie keturių veikėjų praeitį, gal tik išskyrus Madso Mikkelseno personažą, sužinome labai nedaug. Kodėl?
– Su aktoriais puikiai žinome jų personažų praeitį. Tikiuosi, žiūrint filmą justi, kad jie tą praeitį turi – pavieniui ir drauge. Nejaučiau poreikio visko atskleisti žiūrovui. Kaskart kuriant filmą žiūrovas mato tik ledkalnio viršūnę. Tačiau visada yra personažo praeitis, yra jo ateities svajonės, yra tai, ką jis slepia nuo kitų. Visa tai nėra išsakoma, tačiau egzistuoja.
– Kaip nusprendėte į filmą įtraukti dokumentinius fragmentus, kuriuose užfiksuoti galimai girti politikai?
– Darant tyrimą supratome, kiek daug žmonių, priėmusių svarbius sprendimus, buvo girti. Maniau, svarbu parodyti, kad tai nėra tik Danijos fenomenas – tai galioja visam pasauliui. Norėjau priminti žmonėms, kad alkoholis yra visur.
Be to, maniau, kad šie klipai labai juokingi. Juokinga ir žavu stebėti politinius lyderius, griuvinėjančius prieš kamerą.
– Filme daug dėmesio sulaukia Winstonas Churchillis. Kaip jo asmenybė paveikė scenarijaus rašymo procesą?
– Mus labai domino alkoholis pasaulio istorijoje ir keli pasaulio lyderiai, tačiau visų pirma – jis. Svarstėme, kaip žmogus gali priimti sprendimą išsiųsti 200 000 civilių į karą žvejų valtimis. Tikriausiai jis buvo girtas, nes gerdavo praktiškai kasdien. Ar jis būtų priėmęs tokį patį sprendimą ir būdamas blaivus?..
Churchillis mums buvo svarbus, tačiau jis buvo pavyzdys to, ką galime atpažinti mūsų visų kasdieniuose gyvenimuose.
– Kaip apibūdintumėte savo paties santykį su alkoholiu?
– Sakyčiau, jis ganėtinai civilizuotas. Kai rašiau „Medžioklę“, buvo akimirkų, kai dirbdamas gėriau konjaką. Nebuvau girtas, bet nebuvau ir blaivus.
Bet namie turiu mažų vaikų ir ganėtinai sureguliuotą gyvenimą. Neturiu pakankamai laiko, kad gerčiau.
Geriant yra kelios fazės. Pirma fazė leidžia mums virsti geresne savo versija. Antroje fazėje reikia gerti, kad vėl taptum savimi. Trečioje fazėje geri dėl fizinių priežasčių – stengdamasis išvengti drebulio ir pykinimo. Aš rekomenduoju likti pirmojoje fazėje, o vos įžengus į antrą fazę – baigti gerti, palaukti ir taip vėl sugrįžti į pirmą fazę.
Bet šis filmas yra ne tik apie gėrimą. Jaučiu, kad mūsų gyvenimuose nebėra vietos tam, ko negalime sukontroliuoti. Ypač kai esi jaunas. Visi turi „iPhone’us“, sekančius, kur jie eina, visi turi nuolat rodytis socialinėse medijose, visi turi atskleisti savo išsilavinimo ir ateities planus. Viskas suplanuota. O kur tai, ko negalime sukontroliuoti? Tai užima vis mažiau ir mažiau vietos.
Ko negalime sukontroliuoti? Pavyzdžiui, įsimylėjimo. Tai didinga. Tu krenti, suklumpi, prarandi kontrolę ir staiga priešais tave atsiranda kai kas didesnio už gyvenimą. Sugalvoti idėją, kas taip pat yra mano darbo dalis, irgi yra tai, ko nesuplanuosi. Tai aplanko iš nežinia kur.
Kai butelį alkoholio priglaudi prie lūpų, sudarai kontraktą su savimi, su savo aplinka, sakydamas: dabar įžengiu į naują erdvę ir nesu tikras, kas joje nutiks. Apie tai ir yra mūsų filmas. Ne tik apie gėrimą, bet apie naudojimąsi galimybėmis, rizikavimą.
Tai, kad nekontroliuojamų elementų mūsų gyvenimuose mąžta, manau, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl jauni žmonės geria. Danija muša Europos rekordus pagal jaunuolių alkoholio vartojimą. Man atrodo, kad jie taip bando pareikšti savo teisę į tą mažą gyvenimo lopinėlį, kuris nėra pavaldus kontrolei.
– Tačiau tikriausiai taip pat nežiūrėtume į personažus, kurie, norėdami išsivaduoti iš kontrolės, vartoja heroiną. Alkoholis dažnai romantizuojamas, ypač kine.
– Tiesa, alkoholis senamadiškesnis nei visi narkotikai, kuriuos jaunimas taip pat vartoja. Bet nutariau kalbėti apie labiausiai klasikinį narkotiką. Kartu man atrodė įdomu rinktis alkoholį, nes jis taip plačiai priimamas mūsų visuomenėje.
Klausiate, kodėl būti drąsiam, kai esi girtas, o ne drąsiam, kai esi blaivus? Tai įdomus klausimas. Prisiliečiame prie jo scenoje, kai šeima išvyksta plaukioti kanojomis. Ten mūsų personažas nėra girtas, bet jis vis dar elgiasi taip, tarsi būtų. Jis atrado geresnę savo versiją, kuri veikia ir tuomet, kai nieko nevartoji. Man tai primena eksperimentą su 30 jaunuolių, kurie visi bare geria kokteilius, tačiau pusė jų, to nežinodami, vietoje alkoholio kokteiliuose gauna vandenį. Nepaisant to, „prisigeria“ visi vienodai. Gali tapti girtas ir nuo gyvenimo, nuo savo aplinkos.
Sutinku, kad yra būdas, kaip gyventi drąsiai ir su įkvėpimu nevartojant alkoholio – žinoma, kad jis yra. Bet alkoholį mes pradėjome naudoti kaip duris į šią būseną. Tai tapo mūsų kultūros dalimi.
– Filmą pradeda Søreno Kierkegaardo citata apie jaunystę ir meilę. Kodėl ją pasirinkote? Kuo šie žodžiai reikšmingi jums?
– Kierkegaardo citatą aš pats laikau eilėraščiu – ji tokia sodri ir neišmatuojama. Man ji atliepia buvimą jaunu ir buvimą gyvenimo pusiaukelėje.
Atsimenu save 16-os. 4-a ryto, aš įsimylėjęs, šiek tiek girtas stebiu gėles mūsų komunos sode ir jaučiuosi taip, lyg išgyvenčiau nesvarumo būseną. Man tai lemtinga akimirka. Akimirka, kurios ilgiuosi ir kurios ilgisi mano filmo personažai.