Kai prieš seksualinės prievartos tinklą ėmęs kovoti samdomas žudikas Džo (akt. Joaquinas Phoenixas, Kanų apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį) atvyksta į prabangų namą ieškoti pagrobtos trylikametės Ninos (akt. Ekaterina Samsonsov), prieš pat įžengdamas į pliušiniais gyvūnais ir rausvomis detalėmis nusėtą kambarį, jis praeina paveikslą – jaunos, švelnių veido bruožų merginos portretą. Jos akyse – nuostaba, gal net išgąstis. Viena jos krūtis apnuoginta.
Netikėtai po seanso sąmonėje išnyrantis paveikslas, rodos, leistų klausti, ar L.Ramsey kritikuoja vyrišką žvilgsnį, seksualizuojantį ir sudaiktinantį moters kūną. Ar savotiškai dekonstruoja savo pačios filmą, kuriame lolitiškas Ninos grožis, traukiantis pusamžius, politinio elito viršūnėje tarpstančius vyrus, pasirodo besąs jaukas žiūrovui, pasimaunančiam ant tų pačių kultūrinių ir socialinių klišių?..
Jokiu būdu nenoriu sakyti, jog kelias sekundes ekrane matomas paveikslas yra raktas į L.Ramsey filmą ir jo prasmių lauką. Greičiau priešingai – „Tavęs niekada čia nebuvo“ yra vienas tų filmų, kuriuose tiek intertekstų, tiek užuominų, tiek fragmentiškai dėliojamų ir akligatvius pasiekiančių dramaturginių linijų, jog kas antroje scenoje gali pradėti atrodyti, jog galų gale radai atsakymą į L.Ramsey rebusą. Tik ilgainiui supranti, kad naujausia teorija, kaip ir kelios prieš tai buvusios, nebūtinai teisinga ir nebūtinai pagrįsta. Tiesiog nori ja tikėti, paklydęs punktyriško siužeto ir sinkopinio ritmo labirinte, kuriame turi būti kas nors daugiau, ne tik siaubu ir smurtu persunkta vieno nelaimingo žmogaus istorija.
Iš tiesų, nors „Tavęs niekada čia nebuvo“ praėjusių metų Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas už geriausią scenarijų, filmas nėra grįstas tradicine dramaturgija ir veikiau primena personažo studiją, o ne klasikinį trilerį. Mūsų dėmesio centre atsiduriantis personažas – Džo. Pavargęs, su praeities šmėklomis ir vidiniais demonais kovojantis vyras, vaikystėje kentęs smurtą, įžengus į suaugusiųjų pasaulį išgyvenęs karo siaubą, o šiandien už pinigus žudantis žmones.
Sukrauti tiek traumų ant vieno personažo pečių patogu. Tuomet jį nuolat gali persekioti prisiminimai, tuomet jis gali raudoti, plėšdamasis marškinius, tuomet gali tapti brutalia žudymo mašina, plaktuku patiesiančia savo aukas.
Įkyriai, nors ir mažomis porcijomis dozuojami Džo traumų atgarsiai, ilgainiui tampa sunkiu dūzgesiu – nuolat tankinamas psichologinis siaubas kažkuriuo metu perpildo empatijos taurę. Nesakau, kad sulig ta akimirka Džo išgyvenimai neberūpi, tačiau, vėlgi, atrodo, kad tiek jo likimas, tiek sąmoningai supainiotas ir fragmentuotas filmo pasakojimas rūpėti turėtų bent truputį daugiau…
Tačiau tai, ko pritrūksta filmo kūnui, L.Ramsey kompensuoja forma. Ir jei ankstesniame savo filme „Pasikalbėkime apie Keviną“ (We Need to Talk About Kevin, 2011) režisierė kaustė žiūrovų dėmesį preciziškomis kompozicijomis ir spalvine darna, tai „Tavęs niekada čia nebuvo“, nors ir yra vizualiai įspūdingas kūrinys, paperka garsu. Minkštu povandeniniu gausmu, kurį staiga pakeičia visa nustelbiantis svirplių čirškimas. Kurtinančiu mašinų triukšmu, trukdančiu išgirsti praeivio klausimą. Kaip visad meistrišku Jonny Greenwoodo garso takeliu.
Galiausiai, scena, kai per stebėjimo kameras matome į pastatą įeinantį, žudymo režimą įjungusį Džo. Kaskart nukreipus žvilgsnį į kitą monitorių, daina, skambanti ilguose namo koridoriuose, trumpam pertraukiama trakšteli. Trūkinėja ir skeldėja, palikdama keistą, truputį erzinantį, bet intriguojantį nejaukumo jausmą.
Netgi atrodo, jog turėčiau rašyti: visai kaip pats filmas.
