Rolandai, noriu paklausti, ar pačiam kaip nuo žąsies vanduo kritiko Pukštos aštrūs komentarai apie jūsų rengiamus apdovanojimus, kad dabar dviese lyg vienų barikadų atstovai dalyvaujate šitoje sesijoje. Ar čia toks „piaras“ – vienas palos, kitas paplos? (Jonas)
Rolandas Skaisgirys: (Juokiasi) Kiekvieno žmogaus nuomonę gerbiu, kiek ji man bebūtų skaudi asmeniškai. Tai nėra „piaras“, pakviečiau Edviną sudalyvauti, manau, kad tai – natūralus žingsnis. Galėčiau nekreipti dėmesio į kritiką, bet aš kreipiu.
Edvinai, kodėl jūs sakote, kad gerai, jog yra Gervės, ir iš karto iškoneveikiate Gervių balsavimo sistemą? Kalbu apie paskutiniame „Veido“ numeryje pasirodžiusį straipsnį su jūsų pavarde. Aš niekaip nesusijusi su Gervėm – nesu laimėjusi nei auksines, nei varines, nei jokios kitos, bet kadangi rengiu vieną panašios struktūros menų festivalį, ir visada girdžiu tokias pačias kritikų nuomones, pasidarė pikta: ir patys nedaro, ir kitiems neleidžia daryti. Ar neturėtumėte elgtis atvirkščiai ir skatinti šito reiškinio, kurio dėka mes bent kažkiek sužinome apie lietuvių filmus? (Ariana)
Edvinas Pukšta: Aš sąžiningai pasakysiu, kad apdovanojimai yra reikalingi ir labai gerbiu Rolando iniciatyvą ir įdėtą darbą. Lietuvos kinui reikia apdovanojimų, kurių anksčiau nebuvo. Ką norėjau pasakyti – klaustukų ir abejonių daug yra nominacijų sudarymo tvarkoje. Kartais net pati komisija sau prieštarauja. Nėra ryšio. Kita problema šiose nominacijose – nepalikta alternatyva balsavimui Lietuvių kino akademijos nariams. Mano akimis komisija per daug susireikšmino ir padarė daugiau nei turėjo padaryti. Jie sukūrė nominacijas taip, kad liktų tik vienas balsavimo kandidatas, o juk apdovanojimai turi būti intriga. Šis dalykas yra pamirštas, šiuose apdovanojimuose nėra intrigos. Jei kalbame apie kino viešinimą, labai daug yra praleista.
Kam yra skirti „Sidabrinių gervių“ apdovanojimai – visiems Lietuvos žmonėms ar tik kino profesionalams? Jei visiems Lietuvos žmonėms, ar manote, kad teisinga nominuoti tose pačiose kategorijose filmus, kurie yra tokie skirtingi, t.y. kai tarp pilno metro vaidybinių filmų tose pačiose kategorijose atsiranda studentų darbai, dokumentiniai bei trumpo metro filmai, TV serialai ar filmai, kurie jei išvis bus pristatyti plačiam žiūrovų ratui, tai tik pusmetis ar metai po apdovanojimų (praėjusių kelių metų pavyzdžiai, kai nominuoti ar laimėję filmai „Artimos šviesos“, „Eurazijos aborigenas“ ir pan.). Kitaip sakant, ar teisinga nominuoti filmus, apie kuriuos dauguma Lietuvos žmonių niekada nesužinos ir kurie bus žinomi tik siauram kino bendruomenės ratui? (Filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ prodiuseris Žilvinas Naujokas)
R.Skaisgirys: Manau, kad visiems Lietuvos žmonėms. Idėją pats susigalvojau, įgyvendinau, radau pinigus ir mano mintis buvo ta, kad apdovanojimai būtų parodyti visiems Lietuvos kampeliams. Per penkerius metus padarėme didžiulę sklaidą. Žilvinai, aš didžiuojuosi tavimi, tave palaikau, tu padarei gerą filmą. Bet jūs manęs nekalkite prie kryžiaus, sklaida yra ne mano, o Kultūros ministerijos darbas. Jūs patys tarpusavyje Lietuvoje pykstatės. Man tai juokinga. Kai reikia filmus teikti nominacijoms, kai kurie nenori savo filmų siūlyti. Apie ką kalba – juk jūs, kino kūrėjai, gavote pinigus iš valstybės. Didžiausia problema ta, kad aš įsivaizdavau, jog pavyks suvienyti bendruomenę, turėjau tokį vidinį jausmą. Žinojau, kad jei nebus vienybės, nebus įtakos nei Kultūros ministerijai, nei finansams.
Tikriausiai ne viskas yra teisinga, nes nėra didžiulio pasirinkimo ir jo Lietuvoje turbūt niekuomet nebus. Klausimas Žilvinui – ar teisinga, kad komercinis filmas pasaulyje kuriamas 7-8 mėnesius, o Lietuvoje filmai pastaruoju metu buvo kuriami trejus ar ketverius metus? Kur tie pinigai išėjo? Tai – mokesčių mokėtojų pinigai. Kinas, muzika iš principo yra ne tik kultūra, bet ir ekonomika. Šiandien 6 proc. biudžeto surenkama, vadinkime, iš kultūros. Tačiau visi vis tiek kultūrininkai laikomi našlaičiais. O pažiūrėkime, kiek PVM surenkama iš kino, iš koncertų, ar tai būtų Marijonas Mikutavičius, ar Lady Gaga. Juk tai akivaizdžiausia galimybė ištraukti pinigus iš šešėlio. Tai – bendra problema. Ar čia esmė, kad skirtingi trumpo ir ilgo metro filmai yra sudėti kartu. Svarbiausia bendras tikslas. Mieli prodiuseriai, nusileiskite ant žemės, vienykitės, dirbkite kartu.
E.Pukšta: Buvo konkretus akibrokštas su operatorių nominacija, nėra Viktoro Radzevičiaus, kuris dirbo prie „Miegančių drugelių tvirtovės“, bet yra studentų...
R.Skaisgirys: Aš esu tik prodiuseris, o šiuos dalykus sprendžia komisija, profesionalai. Aš neturiu teisės net diskutuoti, ar profesionalai nusprendė geriau, ar blogiau. Aš esu atviras, galiu aiškiai kalbėti, turbūt yra klaidų, bet esmė – didesniuose dalykuose. Su kai kuo galima sutikti, su kai kuo ne. Galbūt atrodo, kad vienas operatorius ar antro plano aktorius turėtų būti nominuotas. Po šių apdovanojimų bus pateiktas pasiūlymų rinkinys, prie kurio visi galės prisidėti.
E.Pukšta: Kai kurie prodiuseriai nenori teikti paraiškų turbūt todėl, kad „Sidabrinė gervė“ kol kas neturi autoriteto. Turbūt mūsų tikslas turi būti, kad visi norėtų čia patekti.
R.Skaisgirys: Dabar tu mane asmeniškai įžeidinėji. Lygiai prieš 5-erius metus lietuviško kino sklaida buvo nulinė. Su kiekvienais apdovanojimais pasiekiame apie 350 tūkst. žiūrovų, su „Naktinėm gervėm“ kiek pasiekėme žiūrovų, buvo kai kur ir 4 tūkst. susirinkę, o kur dar veidų žinomumas. Kai kurių aktorių nebūtume sužinoję, pamatę, būtume vis dar turėję tik senąją kartą, tačiau turime matyti jaunus aktorius, Cicėną, Vaškevičiūtę... Šioje srityje, manau, daug pasiekėme.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Rolandas Skaisgirys ir Edvinas Pukšta |
Gal turite pavyzdžių, kokiose šalyse yra panašūs apdovanojimai, kuriuose nominuojami tokie skirtingi savo prigimtimi kūriniai bei kūriniai, kurie dar neturėję premjeros, galbūt netgi nepagaminti? (Žilvinas Naujokas)
R.Skaisgirys: Ne, neturiu pavyzdžių, nesu įsigilinęs į kitų apdovanojimų rengimo subtilybes, nes nieko nekopijuoju. Kūrėme lietuvišką produktą. Gal ir blogai, kad iš kitų nepasimokėme.
Faktai byloja, jog labiausiai pasaulyje žinomuose kino apdovanojimuose „Oskaruose“ tik vieną kartą nuo 1932-ųjų metų buvo atvejis, kai filmui, laimėjusiam geriausio filmo apdovanojimą, režisierius nebuvo nominuotas geriausio režisieriaus apdovanojimui gauti. Filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ geriausio filmo apdovanojimo nelaimėjo, bet žinant, kiek nedaug kino filmų sukuriama Lietuvoje bei žinant, jog tai buvo vienintelis pilno metro lietuviškas kino filmas, išleistas kino teatruose 2011 metais, klausiame, kokie kriterijai nominacijoms bei kas pagal apdovanojimų organizatorius filmo kūrime yra pagrindinis žmogus ir kuria filmą, nominuotą geriausio filmo apdovanojimui gauti? (Atmetus argumentą, jog filmo populiarumą lemia tik reklama, nes kaip rodo faktai, tik atsiliepimų dėka šis filmas kino teatrų salėse išsilaikė net 5 mėnesius, t.y ilgiau už rekordininkus filmus „Įsikūnijimas“ ar „Titanikas“. (Žilvinas Naujokas)
R.Skaisgirys: Nedarau įtakos komisijos darbui ir manau, to niekada neatidarysiu. Manau, į šį klausimą atsakiau anksčiau.
Edvinai, labai entuziastingai kalbėjote apie „Tadą Blindą“ dar jam nepasirodžius, bet po premjeros lyg ir pritilote. Ar nenuvylė Jūsų šis filmas?
E.Pukšta: Aš išvažiavau iš Lietuvos likus kelioms dienoms iki Europos krepšinio čempionato, nebuvau šalyje tris mėnesius. Pamačiau filmą tik lapkritį, tad iki to laiko negalėjau nieko parašyti, nebuvau premjeroje. Manau, kad „Tadas Blinda. Pradžia“ daugiau nei filmas, tai – reiškinys. Aš jį vertinu kaip reiškinį. Žilvinas Naujokas visiems Lietuvos kūrėjams įrodė, kad sukurti filmą negana, jį būtina viešinti, reklamuoti. Anksčiau tik „Zero II“ bandė ką nors panašaus. Kai kurie prodiuseriai kuria filmus tik sau.
R.Skaisgirys: Tik Žilvino pavyzdys toks geras, nuo 1992 metų nebuvo gerų prodiuserių, laimėjo režisieriai, įtakos zonos. Žmonės nesuprato, koks svarbus viešinimas.
E.Pukšta: „Tadas Blinda. Pradžia“ yra pirmasis filmas, susikūręs alternatyvią distribuciją užsienio šalyse, kai žmonės patys prašė filmo, norėjo jį pamatyt. Tai, kad pamatė filmą per 300 tūkst., skaičiai nerealūs Lietuvai, vadinasi, kai kurie žmonės ėjo net po keletą kartų žiūrėti filmą, vadinasi, jiems patiko.
R.Skaisgirys: „Sidabrinė gervė“ tam ir yra, kad padėtų viešinti, kad tuos filmus nuvežtų į tolimesnius šalies kampelius.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Rolandas Skaisgirys ir Edvinas Pukšta |
Laba diena. Kasmet stengiuosi pasižiūrėti „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus ir galiu pasakyti, kad man tas visai patinka. Su kuo ir sveikinu. Bet iš šalies vis pasigirsta replikų, neva, kol šalyje nesukuriama daugiau dviejų normalių filmų, tokias ceremonijas rengti juokinga, nes jos atrodo stipriai pritemptos. Ar jums – nuoširdžiai – neatrodo, kad tai, ką darote, yra beviltiška? Ar tai gera investicija į ateitį?
R.Skaisgirys: Aš turiu savo verslą, šiandien dirbu šešiose valstybėse. Šie apdovanojimai man tiesiog yra svarbūs, man patinka kovoti su vėjo malūnais. Yra visokių visokiausių apdovanojimų, visi visus sveikina, o ką – negi kinui nereikia? Reikia, kad ir du filmai. Apdovanojimai būtini kaip duona kasdieninė.
Ar yra vilties, kad artimiausiais metais kinas Lietuvoje atsigaus ir bus sukuriama bent jau 5-6 ilgametražiai filmai? Ar tikslinga kino apdovanojimus rengti kasmet, nors nėra iš ko rinktis? Gal užtektų juo rengti kas antrais metais? (Ina)
R.Skaisgirys: Apdovanojimai turėtų vykti kasmet. Tai – padėka, reiškiama filmų kūrėjams. Tikiuosi, kad po „Tado Blindos“ komandos padaryto didelio darbo atsiras ir komercinis rėmimas. Šiandien žinau vieną filmą, „Ekskursantė“, kuriam trūksta 100 tūkst. Lt, jei turėtų, jis jau būtų sukurtas. Tikriausiai aš padėsiu, svarstau, ką dabar daryti. Manote gausiu iš to naudos? Tikrai ne. Gyvenimas yra savo džiaugsmui. Aš kino ir televizinio kino situaciją prieš penkis metus radau tokią, kaip dabar atrodo Lietuvos futbolas.
E.Pukšta: Norint, kad būtų sukuriama daugiau filmų, turi būti didesnis valstybės, vyriausybės dėmesys. Lietuvos kino centras bus geras pavyzdys, jei bendruomenė nebus susiskaldžiusi ir sugebės susivienyti. Lietuva yra viena iš paskutinių šalių Europoje, kuri neturi mokestinio skatinimo schemų kinui.
Girdėjau, kad šiemet keičiasi laureatų rinkimo tvarka. Nominantus išrinko komisija, o kas rinks nugalėtojus?
R.Skaisgirys: Kino akademijoje yra 40 narių, jie visi jau balsavo, nežinau, ar laimėtojai jau aiškūs, turėtų būti skaičiuojami balsai. Bus paskelbta, kiek narių už kokį nominantą balsavo.
Šiemet nominuoti net keli neprofesionalai (Janina Lapinskaitė, Mantas Jankavičius, Asmik Grigorian). Kas yra profesionalas kine? Ar aktorinis išsilavinimas svarbus? Ar tikite „įgimtu“ talentu? Ar įmanoma „išmokti“ būti aktoriumi?
R.Skaisgirys: Turiu gerą pavyzdį – Jurgitą Jurkutę, kuri tapo „Mis Lietuva“. Ji pasirodė seriale, vėliau ji pasirinko aktorės specialybę, šiemet sėkmingai ją baigė. Yra visokių atvejų.
E.Pukšta: Mantas taip pat gavo vaidmenį teatre, trumpametražiuose filmuose, matyt, jam tai patiko. O renkantis Tadą Blindą, jis atitiko režisieriaus įsivaizduotą herojų.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Rolandas Skaisgirys ir Edvinas Pukšta |
Jūs esate sakęs, kad Janina Lapinskaitė yra lietuvių Mocika Bellucci. Ar jūs tikrai taip galvojate? Aš joje matau geriausiu atveju simpatišką moterį, kuri viso labo yra režisieriaus žmona. Žinoma, mes kiekvienas turime teisę į savo nuomonę, o J.Lapinskaite turi teisę vaidinti savo vyro filmuose, bet juk tai dar ne Bellucci, kaip ir Puipa, tiesa sakant, ne Fellinis... (Kino meno mylėtojas)
E.Pukšta: Tuo metu man atrodė, kad taip teisinga parašyti. Palyginimas dėl žaismingumo, smagumo. Filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ Janina atrodo žavinga, veža filmą ant savo pečių ir yra pagrindinė to filmo žvaigždė. Teisinga, kad ji buvo nominuota „gervei“, bet neteisinga, kad ji neturi konkurentų. Tatjana Liutajeva galėjo būti nominuota, o dabar ją kviečia tik kaip kviestinę viešnią.
Rolandai, kadangi nesate komisijoje, galite drąsiai pasakyti, kuris filmas paties požiūriu labiau vertas Sidabrinės gervės – „Blinda“ ar „Drugeliai“? (Liutauras)
R.Skaisgirys: Negaliu pasakyti, tai būtų nekorektiška.
Kodėl jūs pats niekuomet neteikiate gervės? (Zuzu)
R.Skaisgirys: Aš mėgstu garbę, bet ne tokią. Nenusipelniau nei gauti, nei teikti.
Edvinai, ar jums tenka Kanuose, San Sebastiane ar Berlyne sutikti kino industrijos atstovų, svarbių ryklių, kurie domėtųsi lietuvišku kinu ir žinotų ką nors daugiau nei Arvydą Sabonį? Kam įdomus tas lietuvių kinas, šiuolaikiškas jis ar prieškarinis, koks skirtumas. (Skeptikas)
E.Pukšta: Iš tiesų tai labai domimasi lietuviško kino naujienomis, ypač daug klausia kitų festivalių programų sudarytojai. Pažįstu Roterdamo programos atstovą mūsų regionui, ir Traibekos festivalio atstovą. Jie visada pasiteirauja, ką rekomenduotume pažiūrėti iš naujų filmų. Naujos šalys visuomet įdomios. Nėra ko slėpti, Lietuva kol kas nepatenka į pagrindinių festivalių radarus, tačiau visada skatinu Lietuvos kūrėjus ir net pats padedu užpildyti paraiškas, dalinuosi adresais. Vien Manto Kvedaravičiaus pavyzdys įrodo, kad lietuvių kūryba įdomi pasauliui. Kita vertus šaukšta deguto galiu įduoti prodiuseriams – jie nesistengia išeiti į platesnius vandenius.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Rolandas Skaisgirys ir Edvinas Pukšta |
Sveiki, kitų paskatinta rašau. :) Kur ir kada galėčiau atsistoti į eilę, norėdama nusifilmuoti kokiame nors lietuviškame seriale? Kur ir kaip galėčiau save pristatyti, ar jus vykdote kokias atrankas? (Tobula dviejų vaiku mama :))
R.Skaisgirys: Taip, kompanija, kuri kuria serialus vykdo atrankas, bet pats labai mažai su tuo turiu ką bendra. Ieškokite informacijos internete.
Patarkite, nuo ko pradėti pradedančiam scenaristui, kad įsitvirtinti Lietuvos kino ir TV rinkoje? (D.) Aš esu pradedantis scenaristas. Kur galėčiau nusiųsti savo scenarijų pavyzdžius? Ir šiaip, kokie yra jūsų kontaktai? (Dmitrijus)
R.Skaisgirys: Savo kontaktų juk neduosiu (juokiasi). Manau, kad galima „Facebook“ rasti mane, tai lengviausias būdas ką nors pasiūlyti.
E.Pukšta: Manau, kad reikėtų Lietuvoje dirbantiems prodiuseriams siūlyti scenarijus, jei jiems patiks, neatmetu šansų, kad pasiseks.
R.Skaisgirys: Turiu pavyzdžių, kai iš tokių pasiūlymų yra pavykę serialai.
Sveiki, klausimas abiems: Lietuvoje ne kartą nuogąstauta dėl scenaristų trūkumo, todėl klausimas būtų toks: Ar Lietuvoje apskritai yra ruošiami profesonalūs scenaristai? O gal yra tik mėgėjiško lygio kursai? Asmeniškai būtų įdomu save išbandyti scenaristo vaidmenyje, todėl busiu dėkingas už informacija :)
R.Skaisgirys: Esu daug susidūręs su scenaristų trūkumų, jų nebuvo ruošiama, scenarijaus rašyme yra tam tikros taisyklės. Visur yra taisyklės. Problema yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje su ruošimu, aišku, yra pasauliniai kursai, bet jie kainuoja daug pinigų, jau kurį laiką galvoju, kad jei atsirastų perspektyvių scenaristų, siųsčiau juos į apmokymus savo lėšomis.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Rolandas Skaisgirys ir Edvinas Pukšta |
Lietuvoje kuriama nemažai TV serialų, ir šaunu, bent savų aktorių pamatom. Bet kodėl TV neekranizuojami rimtesni lietuvių ar kitų šalių rašytojų kūriniai? Atrodytų, ir sąnaudos galėtų būti panašios, jei kūrinys be batalinių scenų. Ar manoma, kad kokie „Altorių šešėliai“ būtų mažiau populiarūs už „Drąsiaus kelią“? Juk gera literatūra ar filmas – įdomesni, ne nuobodesni! (Kvaiša)
R.Skaisgirys: „Altorių šešėly“ kol kas neleidžiamas ekranizuoti pagal autorines teises. Aš dabar dirbu Kazachstane, kur pinigai 25 kartus didesni nei Lietuvoje skiriami serialams. Lenkijoje pinigų skiriama 16 kartų daugiau. Patikėkite, jei Lietuvoje prastai dirbtume – „Moterys meluoja geriau“ šiandien yra rodomos 5-iose valstybėse – manęs gi niekur nepriimtų, važiuoja ir mūsų operatoriai, scenaristai. Aš darau verslą, esu suinteresuotas, kad daug metų su manimi dirbantys žmonės galėtų užsidirbti, o ne kentėtų nuo vis didinamų mokesčių. Serialas „Moterys meluoja geriau“, kuris eina jau šeštą sezoną ir sulaukė didelės sėkmės niekada nebuvo nominuotas „gervei“, bet mes dirbame ir neverkiame.
Man tai trūksta tokio tipo lietuviškų serialų kaip „Hausas“, „Mentalistas“ ar pan., kur viena serija – viena istorija, tik herojai sieja atskiras serijas. Kodėl TV kuriamas vien „muilas“?
R.Skaisgirys: Man irgi labai trūksta. Taip yra tik dėl finansų. Dabar kuriu savo lėšomis valandį 8 serijų serialą, pabandysime, gal turėsime ką nors panašaus.
Rolandai, jūsų kompanija greitai rodys naują serialą „Be namų“. Ar vaikų namų socialinis sluoksnis nebus pažeistas po jūsų filmo? Ar jų moraliai neprislėgs? (Auklėtoja Birutė)
R.Skaisgirys: Tai yra knygos „Trise prieš mafiją“ ekranizacija, manau, ekrane bus pratęsta knygos istorija. Manau, tai – gerai padarytas serialas turint omeny tas sąlygas, kurias turėjome. Kas skaitė knygą gali nebijoti, kad vaikų namuose augančių vaikų interesai bus pažeisti.
Edvinai, gal jau matėte trečią filmą iš Gervių nominantų su niekam nežinomu graiku priešakyje? Kokia nuomonė? Ačiū už atsakymą. (Rima)
E.Pukšta: Nenoriu įžeisti režisierės. Nereikėjo šito filmo kurti, jis beviltiškas. Liūdna, kai tokie filmai išeina. Reikėjo matyti žmonių, susirinkusių į „Narcizo“ premjerą veidus.
Rolando Skaisgirio kreipimasis į žiūrovus ir nominantus:
„Noriu priminti, kad visus „Sidabrinės gervės“ apdovanojimams nominuotus filmus žiūrovai gali šį savaitgalį pamatyti „Pasakos“ kino teatre. Noriu paprašyti visų nominantų, kad nekurtų intrigų, ateitų į šventę, juk tai darote ne sau ir ne Skaisgiriui. Visa tai yra žmonėms, kurie jus nori pamatyti. Žiauriai prašau kino pasaulį susiburti, o kad klaidų yra, nesiginčijame ir priimsime visus pasiūlymus kitiems apdovanojimams.“
