Išgirdęs klausimą, kaip įsiūlo, „parduoda“ žiūrovams savo filmą, C.Krausas aiškino nesąs geras pardavėjas.
„Man 53 metai. Aš daugiausia dirbu su savo šeimos patirtimi, su dalykais, kuriuos žinau, žmonės man už tai duoda pinigų. Aš stengiuosi parduoti ne savo ego, bet savo patyrimą, savo žinias apie Vokietijos istoriją“, – 15min sakė režisierius.
Kaip myli impotentai?
„Kino pavasaryje“ pristatyta juosta „Vakarykštės gėlės“ pasakoja apie SS žudiko ir holokausto aukos palikuonių santykius. Abu veikėjai yra itin spalvingi: SS budelio anūkas Totila Blumenas (Larsas Eidingeris) yra cholerikas ir impotentas, o Aušvico aukos anūkė Zazė (Adèle Haenel) – impulsyvi ir ekscentriška, pakartotinai nusižudyti vis bandanti prancūzų studentė, pas Totilą atvažiuojanti atlikti praktikos.
„Visi mano filmai prasideda nuo charakterių – tai yra bet kurios istorijos pradžia. Kai galvojau apie temą, kalbėjau su daug profesorių, holokausto mokytojų, žmonių, kurie kaip ir aš domėjosi savo šeimos istorija. Daug žmonių yra sugniuždyti, jie yra tarytum pamišę.
Man įdomūs žmonės, kurie turi didelių silpnybių, tačiau tuo pat metu yra labai stipraus charakterio. Tai yra įdomūs ambivalentiški personažai. Tyrinėdamas radau tokių charakterių. Romantinė komedija yra žanras, aš jį ironizavau, panaudodamas šiuos išprotėjusius personažus. Man jie yra normalūs“, – apie filmo personažus pasakojo C.Krausas.
Viskas sukurta ant minties, kaip įmanoma ką nors įsimylėti, jeigu tu netiki meile, – pasakojo režisierius.
Kodėl pagrindinio herojaus silpnybė yra impotencija?
„Galvojau, kaip galiu sukurti romantinę komediją su šiais pamišusiais žmonėmis. Norėjau rasti kuo sunkesnį būdą įsimylėti ir dėl to sugalvojau, kad pagrindinis personažas negali mylėtis, nes jis yra impotentas. Vertinga filmo herojams sukurti tikrai didelių kliūčių.
Filme viskas sukurta ant minties, kaip įmanoma ką nors įsimylėti, jeigu tu netiki meile. Tai ateina iš šeimos – jis prarado tikėjimą meile, nes prarado pasitikėjimą seneliu ir negali niekuo pasitikėti. Tokia buvo mano teorija, kuriant šį personažą“, – kalbėjo režisierius.
Totilos praktikantė Zazė, beje, užmezgusi romaną su jo viršininku, Totilą tiesiog persekioja, mat jai rūpi jo šeimos paslaptys. Daug laiko praleisdami kartu, keliaudami iš Hamburgo į Rygą, jiedu suartėja, nors pažinties pradžioje vos kentė vienas kitą.
Iki šiol pasakoti budelių istorijas buvo tabu
Režisierius pasakojo, kad Vokietijoje veikia specialios terapijos grupės, skirtos holokausto budelių artimiesiems. O režisieriaus terapija, kaip sako jis pats, yra filmų kūrimas. C.Krauso senelis buvo SS pareigūnas. Giliau domėtis jo likimu anūkas pradėjo 2002 metais – norėdamas sužinoti jo likimą, aplankė daug archyvų, kuriuose rado daug nusikaltėlių, taip pat ir aukų artimųjų istorijų.
Aš negalėjau susieti savo susikurto senelio įvaizdžio su tuo, ką jis padarė. Vokietijoje tokių žmonių yra daug – naciai buvo mūsų seneliai, – kalbėjo režisierius.
„Aš parašiau knygą apie savo šeimos istoriją. Taip tapau holokausto tyrinėtoju. Pajutau, kad negerai, kaip ši tema mūsų šalyje yra pasakojama. Mano vaikai kasmet turi mokytis apie tai, bet jų tema nejaudina. Jie mano, kad tai yra blogi žmonės, jie yra niekaip nesusiję su mumis. Tai yra blogai.
Man buvo panašiai, kol išsiaiškinau, kad mano senelis, labai mylimas vyras, darė siaubingus dalykus. Aš negalėjau susieti savo susikurto senelio įvaizdžio su tuo, ką jis padarė. Vokietijoje tokių žmonių yra daug – naciai buvo mūsų seneliai“, – kalbėjo režisierius.
Jis pripažino, kad holokausto tema yra dažna ir todėl rizikinga, tačiau būdas, kurį vokietis pasirenka temos atskleidimui, yra visiškai naujas.
„Iššūkis buvo sukurti romantinę komediją apie holokausto tyrinėtojus. To anksčiau niekas nedarė. Jeigu neri giliai į visuomenės skausmą, jos kultūrą, tada atsiranda diskusijos. Kai mes kuriame, norime rasti kažką naujo. Diskusija – geras ženklas“, – kalbėjo režisierius.
Pasak jo, pasakoti istoriją apie holokausto budelius taip, kaip tą padarė jis, anksčiau buvo tiesiog neįmanoma.
„Dabar tą galima padaryti. Galbūt dėl to, kad prabėgo daugiau laiko. Vaikams buvo sunku galvoti blogai apie savo tėvus ir jie kaltino sistemą, bet trečia, ketvirta karta jau gali tai padaryti, gali į tai pasižiūrėti su humoru, labiau asmeniškai. Blogiau būtų nekalbėti apie tai, nepriimti šio fakto“, – kalbėjo C.Krausas.
Režisieriaus teigimu, apie holokaustą kasmet yra sukuriama dešimtys filmų, tačiau jie paprastai nepasakoja šeimų istorijų.
„Nepriimtina rodyti žydą ne kaip didvyrį. Klišė, kad žydai nėra kaip normalūs žmonės. Tai nėra gerai. Aš parodau heroję žydę (seną arogantišką aktorę), kurios nesinori užjausti, ji yra nemandagi. Kai kuriems vokiečiams tai yra neįsivaizduojama“, – pasakojo C.Krausas.
Paklaustas, kokių atgarsių sulaukė juostai pasiekus žiūrovus, jis atsakė: „Didesnė problema buvo rodyti filmą vokiečiams, ne žydams.“
