Filme „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ yra trys herojai. Profesorius Vytautas Landsbergis pasakoja, prisimena, komentuoja, sakytum – moderuoja kelionę į konkretų istorijos tarpsnį. Lietuvos žmonės veikia – mitingų minios, pavieniai būreliai, atskiri veidai. Dar vienas personažas įsiveržia į filmą grėsmingai – jį atskraidinantis lėktuvas įriaumoja į kadrą kaip jo paties vėliau atsiųsti tankai: tai Michailas Gorbačiovas atvyksta į Lietuvą ir elgiasi čia kaip šeimininkas savo ūkyje, kuriame jis nenori būti vadinamas „gospodin“ (t. y. ponas, o iš tiesų kaip tik šeimininkas), nes jis yra „tovarišč“ (suprask, draugas). Sergejus Loznica su scenarijaus bendraautoriumi Vytautu V. Landsbergiu vysto pasakojimą tarp šitų trijų veikėjų, nes jų veiksmai susiję, jie visi turi įtakos vieni kitų gyvenimams.
Netikėtas filme Vytauto Landsbergio portretas. Ironiškas šyptelėjimas, tylus juokas pradeda imperijos griovimo istoriją. Tai nėra baisių ar graudinančių įvykių seka apie tai, kaip sovietai mus skriaudė ir kaip mes kentėjom. Atvirkščiai: 88-metis profesorius, sėdėdamas šeimos vasarnamio ir žydinčių krūmų fone, pasakoja, kaip absurdiškai, netgi komiškai elgėsi tie, kuriuos vadinome okupantais, kokias demagogijas jie raitė ir kaip nuosekliai, ramiai, bet ryžtingai reikėjo jais atsikratyti, o tai jau nebebuvo juokinga. Landsbergio kalbos neskamba kaip daugkart drožtos legendos „iš anų laikų“ – rankose dokumentai su faktais, datomis ir pavardėmis. Statiški operatoriaus Povilo Baltino filmuoti kadrai leidžia jaustis profesoriaus svečiu ir įsiklausyti į jo interpretacijas.
Kitas netikėtumas: Landsbergis filme kalba rusiškai. Jis juk pasakoja Loznicai, režisieriui iš Ukrainos. Gal ir galėtų jie prieš kino kameras pabendrauti angliškai, abu moka, abu pasaulio piliečiai, bet kam maivytis? Galėjo profesorius kalbėti lietuviškai, o vertėjas režisieriui sinchroniškai versti? Tada nebūtų tokio kontakto, tokio bendravimo, koks jaučiamas filme, kur žmonės susišneka ne tik kalba, bet ir sąmojumi, pauzėmis, kažkiek bendra patirtimi. Loznicos nėra kadre, pasirodo vien jo klausimai, užrašyti angliškai – tarytum kryptys pasakojimo eigai. Tik paskutinėje filmo dalyje girdisi režisieriaus balsas, jo finaliniai tikslinantys klausimai herojui. Taigi – Landsbergis filme atsakinėja rusiškai, jo kalba sodri, turtinga niuansų, o nesuprantantiems sukurti subtitrai.
Vaizdo dinamika atsiranda drauge su istoriniais kadrais, kuriuos filmavimo grupė surado ne vien įvairių šalių archyvuose. Neįkainojamus vaizdus Sergejui Loznicai sunešė ir anuomet mėgėjiškai filmavę Lietuvos žmonės, tiesioginiai įvykių dalyviai. Į šiandieninius Vytauto Landsbergio komentarus periodiškai įsiterpia anas laikas. Ekranas susiaurėja (tą diktuoja video formatas) ir prasideda: mitingai, „Lietuva brangi“, vėliavos, susirėmimai su milicija, Kremliaus komunistų demagogija suvažiavimų rūmuose Maskvoje, taikus masinis permainos laukimas Vilniuje ties Aukščiausiąja Taryba, istorinis posėdis, sovietų herbo nukrapštymas… Spalvotą kadrą keičia to paties momento vaizdas nespalvotame kadre, tačiau spalvos keitimo iškart nė nepastebi, nes esmė – patys įvykiai, veidai, nuotaikos, įtampa, pavojus, džiaugsmas, viltis. Gera žinoti, kad Amsterdamo festivalyje specialiu prizu apdovanotas ir filmo montažo režisierius Danielius Kokanauskis.
Sergejaus Loznicos filmas nėra nei pirmas, nei vienintelis, rodantis ano laiko procesus Lietuvoje. Galima išvardyti daug lietuvių režisierių filmų, sukurtų po Nepriklausomybės atkūrimo ir dokumentuojančių tą patį laiką, tuos pačius mitingus, tą pačią dainuojančių žmonių jūrą su dar nelegaliomis trispalvėmis ir šūkiais apie laisvą Lietuvą: Edmundo Zubavičiaus, Rimtauto Šilinio, Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio, Domanto Vildžiūno, Sauliaus Beržinio darbai, net „ekrano poeto“ Arūno Žebriūno „Lietuvos prisikėlimas“. Ano šimtmečio pabaigoje atrodė, jog kone kiekvienas mūsų šalies dokumentininkas tiesiog negali neturėti savo filmografijoje kūrinio su Sąjūdžio įkvėptais vaizdais. Nes pagaliau tai vyksta! Žinoma, dauguma jų buvo kuriami dar neatvėsus permainų aistroms ir jau prasidėjus kartėliui, kad laisvė nėra tolygi laimei, kad tenka susidurti su staiga ištikusiu skurdu, kasdieniu sunkiu darbu ir kad kažkaip reikia išmokti gyventi naujoje realybėje (kur būtent kinas buvo tarp daug ko, kas atsidūrė finansavimo ir dėmesio nuošalėje). Gal todėl dešimto dešimtmečio lietuvių dokumentikoje apie Sąjūdžio laiką justi liūdesys, nes ne visos viltys pasiteisino, būta ir nostalgijos minios vieningumui, tikėjimui, jog bus daug geriau, nei yra. Kodėl tie filmai pamiršti? Jie turbūt net nebuvo normaliai parodyti publikai – jų premjerų laiku kino teatrams lietuviškas kinas nerūpėjo. O parodyti yra ką.
Loznica regi Lietuvos būklę ne tik iš šalies, bet ir iš laiko atstumo. Jis montuoja laisvės siekimo įvykius neskubėdamas, leisdamas įsižiūrėti ir būti tuose mitinguose, dainavimuose. Jam pačiam patinka tame būti. Jis tiria ir žiūrovą skatina tirti, jausti, suvokti. Juk kažkas vienija tą gausybę žmonių, pritariamai skanduojančių „Lie-tu-va“ – arba, susidūrus su ginkluotų pajėgų agresija – „O-ku-pan-tai“, „Fa-šis-tai“. Žmonės ne pašūkauti susirinkę. Juos jungia bendras rūpestis savo šalies ateitimi. Kas būtų buvę iš politikų sprendimų, iš laisvės ir nepriklausomybės siekių, jei ne šitie žmonės ir jų kasdienės pastangos, rizika, tikėjimas? Filmas yra ir apie tai, kad politika – ne vien politikų darbas.
Ukrainiečių režisieriaus filmas atkreipia dėmesį ir į tai, kad, tarkime, Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo metu delegatai taip audringai reaguoja į visas kalbas iš tribūnų, jog ištisai stojasi, ploja ir skanduoja „Lie-tu-va“. Reakcija vienodai kartojasi, nors iš tribūnos skamba viena kitą paneigiančios kalbos: štai oratorius ragina staigiai atsiskirti nuo Sovietų sąjungos – kitas tokį raginimą laiko piktybine provokacija; plojimų stovint sulaukia ir Terleckas, griežtai reikalaujantis paviešinti Molotovo-Ribbentropo slaptuosius protokolus ir nustoti būti vargšės Rusijos našta – ir Brazauskas, perduodantis sveikinimus nuo Gorbačiovo, kuris linki Sąjūdžio delegatams vaisingo darbo. Euforija bet kokiam turiniui? O gal tai euforija, kuri kilo delegatams vieningai jaučiant, kad šalis jų dėka stovi ties realių permainų slenksčiu? Juk net Gorbačiovas sveikina, vadinasi – nepriklausomybė gali būti ne vien svajonė, už kurią jau nebeveža į Sibirą.
Paties Gorbačiovo šiame filme mažiausia. Jis tik tuose epizoduose, kai atskrenda į Tarybų Lietuvą, vieną iš 15 SSRS respublikų, paprotinti jos žmonių, kažkodėl trokštančių nepriklausomybės („Nepriklausomybės nuo ko?“ – nekaltas Raisos Gorbačiovos klausimėlis susitikime vienoje iš Lietuvos gamyklų). Be to, jis sėdi Kremliaus suvažiavimų rūmų prezidiume, kai deputatai svarsto nepaklusnios respublikos veiksmus. Gorbačiovas yra trečias Loznicos kūrinio herojus, nes visa tai, kas vyksta – Lietuvoje ir filme – yra jo politikos, konkrečių jo sprendimų rezultatas. Apie Gorbačiovą prikurta labai daug filmų, jų autoriai – įr mažai žinomi, ir pasaulinio garso meistrai, tokie kaip Vitalijus Manskis, Werneris Herzogas. Visuose tuose filmuose Gorbačiovas yra herojus su pliuso ženklu. Juk tai politikas, kuris sugriovė Sovietų sąjungą. Tačiau su tuo griovimu esama intrigos, ypač jei palygini du filmus – Manskio apie Gorbačiovą ir Loznicos apie Landsbergį bei Lietuvos išsilaisvinimo istoriją.
Loznicos filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ pasaulinė premjera vyko jau minėtame Amsterdamo festivalyje 2021 metais. Prieš metus tame pačiame festivalyje, viename svarbiausių dokumentiniam kinui, Vitalijus Manskis rodė savo filmo „Gorbačiovas. Rojus“ premjerą. Šie du filmai apie bendraamžius politinius lyderius netiesiogiai diskutuoja tarpusavy. Šviesiame vasaros peizaže filmuojamo Landsbergio intelektas ir valiūkiškas (fliuksiškas!) sąmojus leidžia patirti Lietuvos išsilaisvinimo iš imperijos aplinkybes žingsnis po žingsnio, sprendimas po sprendimo, kuriems reikėjo ir politinės išminties, ir drąsos. Tai reflektuojančio nugalėtojo šnekta su gera doze pašaipos buvusioms priešų užmačioms. Manskio filme matome visų pirma stipriai ligotą seną žmogų. Gorbačiovas, pareiškęs, kad jis esąs „iš liaudies“, bendrauja su filmavimo grupe atsipalaidavęs, familiariai, pokalbis vystosi sunkiai, pats filmas ima klaidžioti po valdišką užmiesčio vilą, kurioje apgyvendintas buvęs SSRS prezidentas. Fiksuojamos apytamsės tuščios erdvės ir jų tamsoje beveik tirpstančio herojaus negalios, o už lango – žiema. Manskis akivaizdžiai aukštai vertina Gorbačiovą, tai jau antras jo filmas apie tą politiką, ir štai režisierius bando išklausti paties Gorbačiovo nuomonės, ar jis didžiuojasi, kad jo dėka Sąjungos nebėra. Būtent ties tuo klausimu Manskio „Rojuje“ įsivyrauja painiava, ir režisierius tą net pabrėžia: Gorbačiovas bando aiškinti, kad jis siekęs išsaugoti Sąjungą ir kad tautoms reikia duoti laisvę. Palaukit, stabdo Manskis, arba viena – arba kita, Sąjunga plius laisvė – taip nebūna, ir jeigu reikia duoti laisvę, tai kodėl būta šūvių besilaisvinančioje Lietuvoje? Gorbačiovas tyli, nusuka kalbą, režisierius grįžta prie klausimo, išgirsta „Aš atsakiau“, primena „Jūs nieko nepasakėt“, tyla... Arba senas žmogus nebesigaudo, nebesupranta klausimų, arba kažkas jį slegia ir verčia nutilti, vengti temos?
Atsakymas girdisi Loznicos filme: Landsbergis aiškiai įvardija, kad tankus prieš taikius Lietuvos žmones galėjo nukreipti tik aukščiausias SSRS vadovas, jis ir yra kaltas dėl Sausio 13-osios aukų. Loznicos kūrinyje Gorbačiovas yra herojus su minuso ženklu. Šiurpūs tie epizodai su tankais, šūviais, beginklių žmonių puolimu Vilniuje. Režisierius taktiškai atrinko tik tuos kadrus, kurie rekonstruoja atmosferą, bet nedemonstruoja kraštutinio smurto ir kraujo.
Istorinėse filmo dalyse nemažai dainavimo, o „Lietuva brangi“ nuskamba tris kartus. Pirmajame mitinge, kai šią giesmę užveda Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys kompozitorius Julius Juzeliūnas, kreipęsis į susirinkusiuosius kaip į „malonius dainininkus“, ji dainuojama visu garsu kaip orus tautos pareiškimas apie gyvenimą savo žemėje. Maždaug filmo vidury, kai žmonės rikiuojasi į Baltijos kelią ir susikabina rankomis, „Lietuva brangi“ pasigirsta kaip rami, užtikrinta viltis, kaip patvirtinimas – mes saugome ir giname savo žemę. Ir trečias kartas – atsisveikinus su Sausio 13-osios aukomis. Tada „Lietuva brangi“ itin tyli, bet atkakli. Vilties ir orumo niekas neatėmė. Ir kažkuriuo momentu visai nejučiomis imi dainuoti kartu. Ar tą giesmę, ar tautišką, ar kitą. Filmo įtaiga tokia galinga, kad – ką žinai – gal žiūrovai seanso metu lygiai taip pat nejučiomis prisijungia.
Rūta Oginskaitė-Noreikaitė – Lietuvos žurnalistė, kino kritikė. Visas autorės naujienas skaitykite 15min kultūra.
