„Aš esu Malala“ (He Named Me Malala, rež. Davis Guggenheim, Jungtinės Valstijos–Jungtinė Karalystė, 2015)
Jauniausia Nobelio taikos premijos laureatė Malala Yousafzai (premijos įteikimo metu jai sukako septyniolika) yra viena garsiausių ir įtakingiausių paauglių, kurios nuomonės klausia net žinomiausi pasaulio lyderiai. Pasaulinės žiniasklaidos dėmesį ji patraukė būdama vienuolikos, kai išdrįso anonimiškai urdu kalba rašyti į BBC blogą apie gyvenimą Pakistane, įsigalėjus Talibano režimui.
Susigalvojusi Gulos Makai slapyvardį, ji viešai prabilo apie šeimos kovą už mergaičių išsilavinimą savo bendruomenėje. Talibano kovotojams toks aktyvumas nepatiko. Jie paskelbė Malalai mirties nuosprendį. 2012 metų spalį Talibano teroristai pasikėsino į afganų poetės ir karžygės vardą paveldėjusią Malalą. Grįžtančiai autobusu iš mokyklos mergaitei buvo tyčia šauta į galvą.
Sunkiai sužeistos Malalos gyvybę tik per stebuklą išgelbėjo Jungtinės Karalystės medikai. Ji pagijo, atsistojo ant kojų, išmoko anglų kalbą ir dar aršiau tęsia kovą už mergaičių teises.
„Kobainas: velniškas montažas“ (Cobain: Montage of Heck, rež. Brett Morgen, Jungtinės Valstijos, 2015)
90-tųjų grunge roko legendos ir vadinamojo klubo „27“ nario Kurto Cobaino gyvenimas, net ir praėjus daugiau nei dviems dešimtmečiams po jo savižudybės, ligi šiol išlieka intriga. Jo suburta garažo grupė „Nirvana“ pasiekė šio žanro muzikai nebūdingą komercinę sėkmę ir pasiekė masines auditorijas.
Šiuose dokumentiniuose kadruose filmo režisierius Brettas Morgenas atskleidžia, kaip atrodė Cobaino gyvenimas ankstyvomis dienomis, kai jis augo problemiškoje šeimoje, ir kokiu tapo vėliau, sukūrus „Nirvana“ bei aktyviai dalyvaujant muzikos scenoje iki pat jo mirties (1994 m.) dienos.
Neatsitiktinai filmo garso takeliams buvo atrinkta Cobaino muzika: čia „Nirvanos“ fanai galės išgirsti ir visų pamėgtus „gabalus: „Territorial Pissings“, „All Apologies“, „Smells Like Teen Spirit“ bei daugelį kitų. Nors garsinę medžiagą dengia kino dokumentika, puikaus montažo dėka Cobaino gyvenimas ekranuose ima skleistis kaip dar vienas, tik nematytas, ilgas ir vientisas jo muzikos klipas.
„Hitchcockas / Truffaut“ (Hitchcock/Truffaut, rež. Kent Jones, Prancūzija–Jungtinės Valstijos, 2015)
1962 m. susitiko François Truffaut ir Alfredas Hitchcockas. Jų pasimatymas užtruko savaitę ir sukėlė katarsį viso pasaulio sinefilams. 1966 m. tuo pačiu metu JAV ir Prancūzijos parduotuvių lentynas pasiekė dviejų režisierių pokalbių knyga „Hitchcockas pagal Truffaut“. Ji padarė milžinišką įtaką Hitchcocko filmų analizei ir populiarumui. Režisieriai pasiūlė novatorišką kino sampratą, pagal kurią režisierių privalu laikyti tikruoju savo kūrinio autoriumi.
Pats Truffaut knygą dažnai vadindavo „Hitčknyge“ ir tikėjo, kad leidinys išdavė svariausias garsaus režisieriaus asmeninio požiūrio į kiną ir pasaulį paslaptis. Svarbu ir tai, kad daugumai vis dar kuriančių įtakingiausių JAV režisierių kultinė knyga atstojo kino bibliją. Ją būtinai perskaitydavo kiekvienas debiutantas.
Niujorko kino festivalio direktoriaus režisuotame filme pagal Prancūzijos sinematekos vadovo Serge'o Toubiana’os scenarijų legendinis Hitchcocko ir Truffaut pokalbis apie kiną atgimsta su autentiškais garso įrašais, kurie ilgai buvo laikomi dingusiais, Hitchcocko filmų ištraukomis ir dešimties režisierių komentarais.
„Už laisvę bėgti“ (Free to Run, rež. Pierre Morath, Šveicarija, 2015)
Prieš 50 metų bėgimas buvo laikomas pavojingu sveikatai sportu. Ypač moterims. Joms buvo uždrausta dalyvauti viešuose maratonuose net iki 1960 metų. Štai Kathrine Switzer, apsimetusi vyru, išdrįso bėgti 1976 m. Bostono maratoną, bet buvo negarbingai užpulta vieno pagrindinių organizatorių.
Nuo 15-ojo gimtadienio bėgiojantis šveicarų režisierius Pierre’as Morathas išsamiai ir intriguojančiai peržvelgia neįtikėtiną ir inspiruojančią bėgimo istoriją. Emocingame, uždegančiame filme modernių bėgikų smalsumą Pierre’as Morathas skatina pasakojimais apie pirmąją bėgikę Bobbi Gibb, paneigusią klaidingą nusistatymą apie moterų fizines galimybes, šviesios atminties Niujorko maratono įkūrėją, pradininką ir 69 maratonus 30 pasaulio šalių įveikusį bėgimo propaguotoją Fredą Lebow, charizmatišką ir nepamirštamą profesionalų bėgiką Steve’ą Prefontaine’ą, kuris laimėjo 120 bėgimų iš 153, bet tragiškai žuvo autoavarijoje.
„Nekalti prisiminimai“ (Innocence of Memories, rež. Grant Gee, Jungtinė Karalystė–Airija–Turkija, 2015)
Nobelio literatūros premijos laureato Orhano Pamuko romanas „Nekaltybės muziejus“ perkeliamas į ekraną. Autorius paaukojo visą Nobelio piniginę premiją Nekaltybės muziejui atidaryti Stambule. Čia eksponuojami knygoje minėti ir su aprašytais įvykiais tiesiogiai susiję tikri daiktai. Kiekvienam iš 83 knygos skyrių skirta atskira vitrina, o prie įėjimo laiptų lankytojus pasitinka 4213 cigarečių nuorūkų su kruopščiai užrašytomis ypatingų įvykių datomis, kurios jautriausias smulkmenas autoriui atvirai išklojusiam Kemaliui priminė gražuolę mylimąją – tolimą giminaitę Fusuną. Prieš mirtį jis atidavė rašytojui daug sukauptų asmeninių merginos daiktų.
Muziejus veikia trijų aukštų name, kuriame iš tiesų gyveno Fusuna, ir ją lankydavo nuo sužadėtinės pasprukdavęs Kemalis. Britų režisieriaus „Nekaltybės muziejus“ perkeliamas į dar vieną lygmenį ir vizualiai prisipažįsta, kad myli, neįsivaizduojamo grožio merginai, kerinčiam ir melancholiškam Stambului, į kurio gatves sutemus išbėga gausybė šunų. Bosforo sąsiaurį juosianti Turkijos sostinė nejučiomis tampa neatsiejamu filmo herojumi. Čia susipina tikri faktai ir grožinė literatūra, knyga ir muziejus, atmintis ir architektūra.
