„Noriu, kad Sąjūdį atsimenantys ir jame dalyvavę žmonės jį patirtų iš naujo. O neatsimenantys tai išgyventų pirmąjį kartą. Noriu, kad į šį pasakojimą atsigręžtų ne tik lietuviai – jiems suteikiama istorinių įvykių refleksijos galimybė“, – teigė jis.
Kaip rašė 15min, keturių valandų dokumentinėje juostoje pasakojama apie Sovietų Sąjungos žlugimą bei lietuvių tautos vaidmenį šiuose istoriniuose įvykiuose. Pasaulyje garsaus Ukrainos režisieriaus palydovu pasakojime tampa pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis, vedantis žiūrovus per lemtingus Lietuvai įvykius nuo pirmojo Sąjūdžio mitingo 1988 m. iki 1991 metų, kai Lietuva buvo priimta į Jungtinių Tautų organizaciją.
Režisierius: „Jūs gyvenate ramų ir taikų gyvenimą“
Pasak S.Loznicos, labai keista, kodėl Lietuvoje kai kurie žmonės kritiškai atsiliepia apie V.Landsbergį:
„Tai tas pats, kaip sakyti, kad jiems nepatinka nepriklausoma Lietuva. Jie tiesiog pjauna šaką, ant kurios patys ir sėdi. Naikina tai, kas taip sunkiai buvo iškovota ne tik V.Landsbergio, bet ir didžiulio skaičiaus žmonių, kolegų. Tūkstančių, kurie rankomis susikibo Baltijos kelyje. Tūkstančių, kurie stovėjo prie Parlamento ir kūnu stojo prieš tankus. Taip žmonės kovojo už laisvę, o V.Landsbergis buvo šių įvykių veidas, nuo kurio daug kas priklausė.
Todėl pasakoti, kad šis žmogus išgriovė kolūkius ir kitokias nesąmones, yra visiška kvailystė. Kaip ir kvailystė būti nepatenkintam, nes Lietuva kol kas yra saugoma NATO, niekas čia nelenda, kaip į Baltarusiją, Ukrainą ar Sakartvelą. Jūs gyvenate ramų ir taikų gyvenimą jau 30 metų. Išbraukti šiuos metus yra tas pats, kaip išbraukti V.Landsbergį.“
Mano nuomone, tiesa turi savybę pati apsiginti, nes ji yra tiesa.
Režisierius akcentavo, kad pirmiausia jis kuria dėl savęs: „Aš pasakoju tai, ką pats išgyvenau ir išgyvenu, todėl jaučiu didžiulį empatijos jausmą, kurį noriu atskleisti ir kartu išsiaiškinti, kas gi įvyko.“
Kaip teigė S.Loznica, tiesos paieškos ir jos sakymas jam itin svarbu. Filme taip pat yra keli pasakotojai – V.Landsbergis bei atskira archyvinė medžiaga, kurią sumontavo režisieriaus komanda. „Šie du pasakojimai vienas kitą papildo“, – 15min patikslino jis.
Filme režisierius su V.Landsbergiu kalba rusiškai. „Su profesoriumi kalbėjome šia kalba, nes mums taip lengviau bendrauti“, – pasakojo jis.
Pasiteiravus, ar rusų kalba įrašytas pokalbis turėjo intenciją kovai su dezinformacija, režisierius atsakė su šypsena: „Prieš dezinformaciją ir tuos, kas mūsų tiesa naudosis savais tikslais, mes su jumis nieko negalime padaryti. Be to, tai yra beprasmiška. Mano nuomone, tiesa turi savybę pati apsiginti, nes ji yra tiesa.“
R.Oginskaitė: esi įvykyje, o ne filme
Kino kritikė Rūta Oginskaitė pasakojo, kuo filmas perteikia tikroviškumo jausmą.
„Visų pirma – jame naudojamos kronikos, o įvykiai nėra prikuriami. Ir Landsbergio niekas nevaidina (juokiasi). Savaime suprantama, kad archyvinė medžiaga buvo truputį restauruota, – komentavo ji. – Tai dokumentinis kinas, kuris žingsnis po žingsnio rodo, kas vyko tais metais. Juk dalyvavę iki šiol vieni kitiems pasakoja, o čia gali pamatyti pats.“
Pašnekovės teigimu, filme aplanko jausmas, kad pats esi įvykių dalyvis: „Tai S.Loznicai ypač būdinga, nesvarbu, ar jis režisuoja „Blokadą“, ar „Valstybines laidotuves“.
Kritikė įvertino ir režisieriaus santykį su profesoriumi. Pavadino jį „smalsiu“, „pagarbiu“ ir „sužavėtu Landsbergio išmintimi“.
A.Švedas: režisierius sugrąžino unikalią medžiagą
Tuo metu kultūros istorikas Aurimas Švedas sakė: „Bijau būti piktuoju pranašu, bet jeigu ne S.Loznica, mes būtume likę neįvertinę, nesuskaitmeninę archyvinės medžiagos.“
Manau, kad tai yra gana objektyvus žvilgsnis.
„Šis filmas pasakoja apie stiprią asmenybę, labai keistą laikmetį ir jame vykusį visuomenės judėjimą, kuris pakeitė visų mūsų gyvenimus. Man didžiulį įspūdį daro tai, kad toks meistras, kaip S.Loznica, ėmėsi tirti V.Landsbergio asmenybę, įsižiūrėti į šio žmogaus biografijos puslapius. Jis panaudojo visą savo talentą ieškodamas unikalios, nepabijosiu šio žodžio, archyvinės medžiagos, kurią labai įdomiai įkomponavo į audiovizualinį pasakojimą.“
Ar režisierius su medžiaga elgiasi sąžiningai? „Negaliu atsakyti į šį klausimą visiškai objektyviai, esu suinteresuotas žiūrovas, nes prisimenu Sąjūdžio epochą. Buvau įvykių ir ano emocinio pakilimo liudininkas. Todėl man sunku būti šaltu ir objektyviu stebėtoju.“
Jo nuomone, tokio kalibro menininkas, kaip S.Loznica, turi teisę „manifestuoti tam tikras savo idėjas ir vertybes“. „Manau, kad tai yra gana objektyvus žvilgsnis“, – pridūrė istorikas.
A.Bumblauskas: tikiuosi, kad jis bus vertas 4-ių valandų
„Tikiuosi, kad filmas nebus toks ilgas, apie kokį pranešė, – kaip visada nuotaikingai kalbėjo istorikas Alfredas Bumblauskas. – Man net Eimuntas Nekrošius prailgdavo!“
„Tikiuosi pamatyti išsibarsčiusias idėjas apie Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją, V.Landsbergį ir t. t.“ – kalbėjo profesorius.
