Auksinis ir unikalus Venecijos šansas?
Per pastaruosius dvejus metus Venecijos tarptautinis kino festivalis ambicingai ir šiek tiek desperatiškai stengiasi įsitvirtinti pasaulinėje kino pramoinėje, kad bent kelioms dienoms į Lido salą prisiviliotų daugiau kino pardavimo kompanijų, platintojų, prodiuserių, finansuotojų, investuotojų.
Trečią kartą organizuojama Venecijos kino mugė nė iš tolo neprimena Kanuose ar Berlyne vykstančių kino verslo renginių, o dauguma kino pramonės dalyvių skrenda tvarkyti reikalų tiesiai į Torontą.
Šiame nelygių jėgų mūšyje Venecija mėgina išsilaikyti pinigais ir siūlosi apmokėti keliones bei pragyvenimą aktyviausiems platintojams, įtakingiausiems prodiuseriams, svarbiausių pardavimo kompanijų bei didžiųjų kino fondų atstovams.
Šiemet Venecija pirmą kartą rengia koprodukcijos mugę specialiai atrinktiems europietiškiems filmams ir suvesti jų prodiuserius su potencialiais investuotojais. Tikimasi, kad po rugpjūčio 29-30 dienomis organizuojamų asmeninių susitikimų daugumai filmų laimingai pavyks susirinkti gamybai trūkstamus pinigus.
Pagrindinis atrankos kriterijus – visi kandidatai privalėjo pateikti garantijas, kad užtikrintai turi 70 proc. reikalingo biudžeto.
Venecijos kino mugės ekspertai unikaliai galimybei sudėlioti finansavimo taškus pasirinko 15 filmų (6 iš Italijos ir 9 iš kitų Europos šalių).
Į konkursantų sąrašą pateko lietuvis Š.Bartas ir latvė Laila Pakalnina (19-ojo Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris” vertinimo komisijos narė).
Baltijos šalių režisierių sukauptai patirčiai ir anksčiau nuveiktiems darbams prilygsta tik „Auksiniu gaubliu” apdovanotas italų veteranas Renzo Martinelli ir nebegalintis grįžti į gimtinę iranietis Amiras Naderi („Nufilmuota”, „Vegas: paremta tikra istorija”), ketinantis režisuoti itališką dramą „Kalnas” (Mountain).
Vietą penkioliktuke užsitikrino talentingasis rumunas Catalinas Mitulescu, kurio pirmieji du filmai „Ką aš veikiau per pasaulio pabaigą” ir „Lovelasas” debiutavo Kanuose ir buvo rodomi Vilniuje, makedonas Vladimiras Blazevskis, olandas Davidas Verbeekas, vengrų debiutantas Balintas Kenyeresas, graikų debiutantas Yorgos Zoisas, italų dokumentalistas Stefano Savona, vieną sykį Venecijos pagrindiniam konkursui jau kviestas italas Vincezo Mara ir kiti.
Pavadinimai skirtingi, bet gal filmas tas pats?
Venecijos gondolose pinigų maišo ieškosiančio Š.Barto filmas tarptautiniams profesionalams prisistatinėja pavadinimu „Peace to Us in Our Dreams” (Tebūnie taika mūsų sapnuose). Daugiau informacijos apie kūrinio turinį ir planuojamus terminus kol kas nepateikiama, išskyrus tai, kad lietuvių prodiuserė Jurga Dikčiuvienė susirado gamybos partnerius Prancūzijoje.
Š.Barto drama „Dovydo akmuo” pagal Vinco Giedros romaną „Sviesk, Dovydai, akmenį!” vis dar anonsavosi anglišku pavadinimu „Fling the Stone, David” ir žadėjo surengti viešą premjerą iki 2014 m. pabaigos.
Lietuvišku filmu domėjęsis vienas rusų platintojas ir prodiuseris išdavė paslaptį, kad 2013 m. rudenį Š.Bartas buvo spėjęs nufilmuoti tik 20 minučių medžiagos.
Tuo metu Lietuvos kino centro leidinys dar nebuvo atspausdintas. Valstybės lėšomis dosniai išlaikomi filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vadovė Lijana Ruokytė-Jonsson ir kitos darbuotojos neabejotinai turėjo pakankamai laiko pasitikslinti teisingiausią informaciją apie Šarūno Barto filmą.
Po dviejų mėnesių „Peace to Us in Our Dreams” vėl iškilo į viešumą Prancūzijos kalnų kurorte Lezarkse vykstančio kino festivalio pranešime, kai prancūzų prodiuserinės kompanijos „Unlimited” atstovaujamas Š.Bartas buvo pakviestas į koprodukcijos forumą su meno vadovo Fredericko Boyer (būtent jis 2005 m. surengė „7 nematomų žmonių” pasaulinę premjerą Kanų festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės”) atrinktais 29 projektais.
Žalia šviesa per amžius
Š.Bartas tikrai garsina Lietuvą ir mūsų kiną ir dažniausiai patenka į prestižiškiausius festivalius (1992, 1994, 2010 m. Berlyne; 2000 m. Venecijoje; 1996, 1997, 2005 m. Kanuose), tačiau neranda savo žiūrovo namuose.
Tiksliau kalbant, niekas nesistengia, kad Š.Barto filmai būtų pamatyti Lietuvoje. Štai idealus pavyzdys: pastarasis elitinio režisieriaus trileris „Eurazijos aborigenas” šventė pasaulinę premjerą Berlyno tarptautinio kino festivalio programoje „Jaunojo kino forumas”, jaukiai įsitaisė Prancūzijos komerciniame kino repertuare, bet mūsų kino teatruose ilgai lauktą filmą sugebėta gėdingai parodyti tik iš „Blu-ray” disko.
Šalies kino kritikai nuolat kartoja, kad Š.Barto filmus privaloma finansuoti užsimerkus ir nekreipiant dėmesio į akivaizdžias spragas biudžeto formavime ar neprognozuojamą gamybos laikotarpį.
Kitaip tariant, Š.Bartui visuomet reikia uždegti žalią šviesą, nes jis kada nors vis tiek užbaigs filmą. Anksčiau ar vėliau. Bet ar tikrai teisinga daryti išskirtines išimtis vienam autoriui ir ilgam įšaldyti bent po 2 mln. Lt mokesčių mokėtojų pinigų? Ir kodėl Š.Bartas negali konkuruoti lygiomis sąlygomis kartu su kitais režisieriais?
Visi kiti greitesni ir produktyvesni
Dar 2008 m. rudenį Kultūros ministerija gavo bendrovės „Filmų era” paraišką filmo „Dovydo akmuo” parengiamiesiems darbams ir skyrė 135 tūkst. Lt paramą. 2011 m. vasarį buvo nagrinėjama prodiuserės J.Dikčiuvienės atsiųsta studijos „Kinema” paraiška „Dovydo akmens” gamybai, kurią įsipareigojo užbaigti per dvejus metus už 2,1 mln. Lt ir užsienio prodiuserių lėšas.
Š.Barto režisuojamo ir nekantriai laukiamo naujo kūrinio nėra net artimiausių premjerų horizonte, o iš biudžeto paimti 2,1 mln. Lt tikriausiai jau seniai išnaudoti.
Kartu su Š.Bartu finansavimą gavo bent 30 kino festivalių jau aplankęs Igno Jonyno trileris „Lošėjas” ir Lietuvos kino teatruose pasirodžiusi Mariaus Ivaškevičiaus drama „Santa”.
Tuo pat metu Emilio Vėlyvio veiksmo komedijos „Redirected” prodiuseriai dar tik pradėjo ruošti savo paraišką Lietuvos kultūros ministerijai, o šiandien džiaugiasi po nepriklausomybės atkūrimo daugiausia pajamų komerciniame repertuare surinkusio filmo titulu.
Š.Barto režisuojamo ir nekantriai laukiamo naujo kūrinio nėra net artimiausių premjerų horizonte, o iš biudžeto paimti 2,1 mln. Lt tikriausiai jau seniai išnaudoti.
Tikėkimės, kad „Dovydo akmens” biudžetui iš tiesų trūksta tik 30 proc. lėšų ir šias spragas užlopyti pagelbės banguojanti Venecija. Tai būtų pati nuostabiausia dovana rugpjūčio 16 d. penkiasdešimtmečio jubiliejų švęsiančiam Š.Bartui.
71-asis Venecijos tarptautinis kino festivalis vyks rugpjūčio 27–rugsėjo 6 dienomis. Venecijos kino mugės renginiai planuojami rugpjūčio 28–rugsėjo 2-ąją.
