Tačiau retas drįstų teigti, kad Š.Bartas kalba apie kitų gyvenimus. Priešingai, punktyriškas naratyvas, dialogais ir išvadomis neįrėminta istorija leidžia žiūrovui kūrinį pripildyti savų patirčių klodais ir nugrimzti į apmąstymus apie žmogaus vienatvę triukšmingame ir nesvetingame pasaulyje.
Dar joks režisieriaus darbas nebuvo toks hermetiškas, toks uždaras savo paties pasaulio gyventojas.
Naujausias režisieriaus filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ (2015), pelnęs net penkias „Sidabrines gerves“, rodos, turėtų žymėti naują Š.Barto kūrybos tarpsnį, kurio užuomazgas buvo galima įžvelgti dar 2010 m. pasirodžiusiame filme „Eurazijos aborigenas“. Tąkart personažai prabilo. Dabar Š.Barto pasaulyje žmonės yra ne vien apatiški stebėtojai ir gyvenimo aplinkybių aukos – jie veikia, turi darbus, tikslus, užduotis. Takus laikas įgavo aiškią formą, o peržiūrėjus filmą nebūtų sunku ne tik papasakoti, apie ką jis, bet ir įvardinti pagrindinę kūrinio mintį.
Tačiau formos kaita nereiškia turinio pokyčio, mat „Ramybėje mūsų sapnuose“, kaip ir įprasta režisieriaus kūrybai, apie vidinius išgyvenimus kalbama vizualinėmis metaforomis, o priežasčių ir pasekmių grandinė neišvengiamai suyra susidūrus su nuolatinės suvirefleksijos aktu.
Nors skirtumas tarp šio ir ankstesnių Š.Barto filmų neabejotinai yra – dar joks režisieriaus darbas nebuvo toks hermetiškas, toks uždaras savo paties pasaulio gyventojas.
Š.Bartas kaip kelrodė žvaigždė tiesiogine šių žodžių prasme byloja filmo personažams ir žiūrovams gyvenimo tiesas – apie žmogų, tiesą ir gyvenimą.
„Ramybėje…“ Š.Bartas, pats vaidinantis pagrindinį personažą, su savo dukra, kuri yra jo dukra, ir gyvenimo drauge smuikininke, kuri yra jo gyvenimo draugė smuikininkė, išvyksta į kaimo sodybą. Taip, Š.Barto kaimo sodybą.
Š.Barto draugė (akt. Lora Kmieliauskaitė) išgyvena asmeninę ir kūrybinę krizę, o Š.Bartas su dukra (akt. Ina Marija Bartaite) bando toliau gyventi savo gyvenimus po Inos mamos, aktorės Katerinos Golubevos netekties. Filmas pateikia ir dar vieną siužetinę plotmę – tai Barto kaimynų, prasigėrusių kaimiečių istorija, ir iš jų namų bėgančio berniuko drama.
Nors režisierius neigia, jog filmas autobiografinis, asmeninių gyvenimo detalių gausa skatina filmą analizuoti per paties Š.Barto personažą ir jo santykį su kitais herojais. Mat Š.Barto vaidmuo išties išskirtinis. Kaip rašo filmo platintojai, veikiausiai neįvertinę šių žodžių svorio, „režisierius Šarūnas Bartas drąsiai atsigręžia į svarbiausias savo gyvenimo moteris, jautriai apgaubia jas reikšmingu dėmesiu, bando paaiškinti jausmų subtilybes ir pasikliauja apgalvotų žodžių galia“. Kad ir kaip dirbtinai ir egzaltuotai tai beskambėtų (ir būtų), nesutikti su tuo sunku. Š.Bartas kaip kelrodė žvaigždė tiesiogine šių žodžių prasme byloja filmo personažams ir žiūrovams gyvenimo tiesas – apie žmogų, tiesą ir gyvenimą, o likę personažai tampa įrankiais Barto-Tėvo, Barto-Mokytojo, Barto-Vyro įvaizdžiams kurti.
Neklystančio ir aukščiau kitų iškelto personažo egzistavimas sugriauna interpretacijos laisvę, tokį svarbų režisieriaus filmų elementą, leidusį verti plačius kontekstus.
Tačiau liūdniausia, jog nuo to nukenčia ne tik kitų veikėjų, ir, tikėtina, istorijų, požiūrio kampų bei emocijų raiška. Neklystančio ir aukščiau kitų iškelto personažo egzistavimas sugriauna interpretacijos laisvę, tokį svarbų režisieriaus filmų elementą, leidusį verti plačius kontekstus. Sukurdamas ne daugiasluoksnį portretą, o paversdamas save tylios kančios ir visažinystės ikona, Š.Bartas uždaro bet kokius kitus analizės kelius, palikdamas žiūrovui tik režisieriaus jau aptarto asmeninio gyvenimo ir kūrybos kontekstus.
Pastarasis praverčia nagrinėjant antrą siužetinę liniją – kaimynų ir berniuko istorijas. Jų gyvenimas – tai prasigėrusio lietuviško kaimo klasika. Nuo gėrimo išpurtusiais veidais vyras ir moteris vaidijasi taip, kad moters sūnus nemato kitos išeities, tik pabėgti iš nesvetingų namų, kurių nė pats negalėtų pavadinti namais.
Šis filmas yra lyg jau sukurto pasaulio kartotė, įsprausta į autobiografinius rėmus. Todėl uždara ir, deja, plokščia.
Visuomenės paribių, žmogaus degradacijos tema nenauja Š.Barto kūryboje („Trys dienos“, 1991, „Mūsų nedaug“, 1996), tačiau ligšiolinis nuosmukio aidas, bendra nuovargio ir skausmo atmosfera čia ima griežti pirmu smuiku, žiūrovui į veidą tėkšdama rusiškus keiksmažodžius, grasinimus ir nelabai išmintingus kaimynų samprotavimus. Šie žmonės filme tampa zoologijos sodo gyvūnėliais – per saugų atstumą stebime jų egzotišką kasdienybę, tokią tolimą lėtam ir ramiam Š.Barto šeimos gyvenimui.
Siužetiniai punktyrai, jungiantys šeimas, rodosi tokie silpni, kad jų nepateisina net Š.Barto filme ištariama frazė, kad žmonės, veikiausiai, yra ne blogi, o tik palūžę. Bet „Ramybėje…“ palūžęs tik Bartas ir jo moterys, „apgaubiamos reikšmingu dėmesiu“, o kaimynai tik geria ir keikiasi –priešistorė, priežastys ir jų vidinės būsenos mažai kam rūpi. Dar kartą cituojant Bartą: „Kodėl taip yra, nežinau, bet yra“.
„Ramybėje…“ nėra nieko, ko nebūtų buvę ankstesniuose Š.Barto filmuose. Galbūt todėl ir kyla didžioji nuostaba – šis filmas yra lyg jau sukurto pasaulio kartotė, įsprausta į autobiografinius rėmus. Todėl uždara ir, deja, plokščia. Todėl, tikriausiai, pirmą kartą apie kitus ir jų problemas – tokias tolimas žiūrovui, režisieriaus atskirtam nuo jo sukurtų personažų.
