– Papasakokite apie save. Kaip Jūsų gyvenime atsirado kinas kaip veikla?
– Gimiau Rytų Ukrainoje, rusakalbių šeimoje, užaugau Vokietijoje ir Anglijoje, kur teko mokytis prestižinėje vidurinėje mokykloje, ir vienam geriausių šalyje žurnalistikos universitete – City, University of London.
Būdamas dar labai jaunas, žiūrėdavau viską, kas pasitaikydavo, tačiau mano požiūris į kiną pasikeitė, kai pamačiau dokumentinį filmą apie rusų režisierių Tarkovskį. Vos pabaigęs dokumentinį, iš karto pažiūrėjau 1979 metų klasiką „Stalkeris“, štai čia prasidėjo mano ir mane supančio kino transformacija.
Aš pradėjau analizuoti kiną kaip meninę išraišką. Skaičiau ir žiūrėjau viską: pradedant klasikiniais filmais, baigiant visiškai eksperimentine medžiaga. Beveik visais atvejais, mano favoritais tapdavo taip vadinamieji „lėtieji filmai“, „lėtas kinas“ – ramus ar labai minimalus siužetas, dialogo nebuvimas, arba saikingas jo vartojimas, meninio ir dokumentinio kino sintezė taip pat mane sužavėjo.
Filmų žiūrėjimą papildė kino teorijos knygos, interviu su režisieriais ir aktoriais skaitymas, domėjimasis kamerų ir fotoaparatų technologijomis.
Mano favoritais tapdavo taip vadinamieji „lėtieji filmai“, „lėtas kinas“ – ramus ar labai minimalus siužetas, dialogo nebuvimas, arba saikingas jo vartojimas, meninio ir dokumentinio kino sintezė.
Pernai metais aš pabaigiau savo pirmąjį trumpametražį filmą „Ypostas“, kuris paremtas Bibline istorija. Ši patirtis pareikalavo daug pastangų, kol buvau patenkintas rezultatu, filmavau visą filmą iš naujo tris kartus, tačiau galutinis rezultatas mane tenkina, gavau teises į žymios kompozitorės muzikinį kūrinį, kuris skamba filme, ir šiuo metu siunčiu aplikacijas į kino festivalius. Po šio filmo, mano alkis kinui dar daugiau išaugo, o kai susipažinau su Agne, kuri taip pat siekė kažko daugiau tiek iš gyvenimo, tiek iš studijų, „Saulė leidžias rytuose“ idėja gimė beveik iš karto.
– Kaip apibūdintumėte filmo idėją? Kokiam žiūrovui jis skirtas?
– „Saulė leidžias rytuose“ yra rami ir kontempliatyvi proto ir atminties kelionė.
Filmas pasakoja paprasto Lietuvos valstiečio kasdienį gyvenimą, paremtą jo užrašais iš 1984-1985 metų. Šio dienoraščio skaitymas suteikia kontrastą šiandieninės Lietuvos kraštovaizdžiui, rodomam filme.
Šis filmas yra kiekvienam, kuris yra atviras jį priimti, atviras tokio tipo kinui. Aš netikiu kino elitizmu, ir manau, kad kiekvienas, kuris yra atviras kinui, galės pasimėgauti šiuo filmu – tiek paprasto valstiečio dienoraščiu, kuris bus skaitomas filme, tiek pačiu kontrastiniu Lietuvos kraštovaizdžiu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dokumentinio filmo „Saulė leidžias rytuose“ kūrėjai siūlo dalyvauti mainuose
Agnė kartą pasakė, kad turėtų būti sunku surasti žmonių, abejingų šiai istorijai, šiam dienoraščiui. Juk tai yra gyvenimas, kurį gyveno bene kiekvieno mūsų seneliai ar tėvai dar gūdžiais Sovietiniais laikais.
– Tai ir jūsų gimtojoje Ukrainoje galėjo gyventi toks pat valstietis kaip dienoraščio autorius, gyventi tokią pačią kasdienybę...
– Taip, mes norime manyti, kad šis filmas yra visapusiškas, ir jame skaitoma valstiečio istorija – universali. Tokių žmonių ir tokių dienoraščių, be abejonės, galime surasti kiekviename kaime, kiekvienoje šalyje ir kiekviename žemyne.
Tai istorija paprasto žmogaus, gyvenančio savo lėtą ir kartais nuobodų gyvenimą. Tokių žmonių yra tiek daug, ir tiek daug jų dažniausiai iškeliauja visiškai pamiršti, nepasižymėję. Šis filmas tai kaip monumentas jiems visiems. Tiems, kurie gyveno praeityje, kurie gyvena šiandienoje, ir tiems kurie ateis ir išeis ateityje.
– Filmuosite Lietuvoje. Ar iki filmo idėjos lankėtės čia? Ar Lietuva pasirodė tokia, kokią įsivaizdavote? Kokią ją įsivaizdavote?
– Lietuvoje jau lankiausi bent keturis kartus. Tiesą pasakius, prieš pirmąjį vizitą apie Lietuvą žinojau tik tiek, kiek apie ją žinojau iš istorinių knygų, ir Jono Meko bei Šarūno Barto filmų. Man Lietuva labai patinka.
Manau, kad tai yra labai graži šalis, ir vos po pirmojo apsilankymo, pajutau norą kažką filmuoti būtent Lietuvoje. Labiausiai Lietuvoje man patinka natūralios gamtos ir industrijos sintezė. Man visada patikdavo industriniai pastatai, elektros stulpų geometrija, laukus raižantys elektros laidai, gamyklos, kaip kad galima pamatyti Bernd and Hilla Becher fotografijos knygose. Taip pat, šis kraštovaizdis man primena Ukrainą, šios sintezės filmavimas sukuria kažkokią keistą nostalgiją ir pasitenkinimą. Manau, šis brutalus kontrastas – industrijos ir natūralios gamtos, traukia mane labiausiai.
– Kas jums kaip režisieriui svarbiausia kuriant šį filmą?
– Svarbiausias dalykas man, kaip šio filmo režisieriui, yra ne tik jį pabaigti, bet ir parodyti jį žmonėms. Ir to priežastys tikrai ne finansinės. Tiesiog noriu suteikti žmonėms šią patirtį. Būtų puiku, jei kuo daugiau žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje pamatytų šį filmą. Ypač tie, kurie niekada čia nebuvo. Aš norėčiau žmones supažindinti su šia šalimi, jos istorija ir gyvenimo būdu, aprašyti dienoraštyje. Jei bent vienas žmogus pamatys šį filmą ir pasijus sujaudintas ar įkvėptas – mano darbas bus atliktas.
Prisidėti prie filmo kūrimo platformoje Kickstater, galite čia.
