Per maždaug dvidešimt kūrybos metų A.Kemežys nufilmavo daugiau nei šešiasdešimt vaidybinių, dokumentinių, trumpametražių bei eksperimentinių filmų, dirbdamas su tokiais kino kūrėjais kaip Audrius Stonys, Arūnas Matelis, Šarūnas Bartas, Giedrė Žickytė, Mindaugas Survila, Giedrė Beinoriūtė, Vytautas V.Landsbergis, Kristijonas Vildžiūnas, Deimantas Narkevičius ir daugeliu kitų.
Jo darbai buvo pastebėti ir gerai vertinami kino kritikų: už filmus „Varpas“ (rež. A.Stonys), „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manimi“ (rež. A.Stonys), „Meistras ir Tatjana“ (rež. G.Žickytė), „Moteris ir ledynas“ (rež. A.Stonys) operatorius buvo apdovanotas keturiomis „Sidabrinėmis gervėmis“.
Jis taip pat sulaukė Lietuvos kinematografininkų sąjungos premijos už meistriškumą bei kino operatorių apdovanojimo už filmą „Meistras ir Tatjana“.
2018 metais tarptautiniame Tiranos kino festivalyje už darbą filme „Kvėpavimas į marmurą“ (rež. G.Beinoriūtė) A.Kemežys paskelbtas geriausiu operatoriumi. Tais pačiais metais, jau po mirties, „už talento ir dvasios šviesos pakylėtą operatoriaus meną, nutiesusį tiltus į ateitį“, A.Kemežys pagerbtas Nacionaline kultūros ir meno premija.
Praėjus keliems metams po A.Kemežio mirties, ilgametė jo bičiulė bei režisierė G.Beinoriūtė ėmėsi užrašinėti skirtingų žmonių pasakojimus apie laiką praleistą su šiuo kūrėju. Šitaip gimė 29 pokalbių knyga „Kino operatorius Audrius Kemežys: akimirksnis spalvoms suderinti“, kurioje per vieno menininko portretą atsiskleidžia pasakojimas apie kino bendruomenės gyvenimą bei taip, kaip vystėsi naujųjų laikų Lietuvos kinas, kurio nepakartojama figūra tapo A.Kemežys.
Bekompromisis avantiūristas
Knygą parengusi režisierė G.Beinoriūtė su operatoriumi A.Kemežiu buvo pažįstami dar nuo studijų laikų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Po 2005-ųjų, kai pasirodė bendras jų darbas „Vulkanovka. Po didžiojo kino“, jie visą laiką dirbo kartu. Paskutiniu bendru jų darbu tapo filmas „Kvėpavimas į marmurą“ – jo kūrimo metu Audrius kaip tik ir išgirdo savo ligos diagnozę.
Kaip pasakojo G.Beinoriūtė, paskutinio judviejų pokalbio metu, Audrius prisipažino nemėgstantis Kinematografininkų sąjungos rengiamų nekrologų. Tai, anot jos, buvo vienu metu ir juokinga, ir labai liūdna mintis. Tačiau po operatoriaus mirties, režisierei teko rašyti In memoriam skirtą Audriu ir būtent tuomet ji supratusi, kad jau yra įsipareigojusi apie jį parašyti taip, kaip norėtų jis pats.
„Rašant paaiškėjo, kad apie Audrių nuolatos sklido įvairios istorijos. Jis ne tik pats mėgo jas pasakoti, tačiau ir jam pačiam nuolatos vis kas nors nutikdavo, galų gale, įvairūs žmonės vis kažką netikėto ir įdomaus apie jį papasakodavo. Štai kodėl Audriui dar esant gyvam norėjau tas linksmas ir beprotiškas istorijas apie jį patį bei kiną užrašyti“, – pasakojo kino režisierė, pripažindama, kad per darbus šio sumanymo taip ir nesiėmė, manydama, kad dar suspės.
Tačiau šermenų metu susirinkę bičiuliai ir bendradarbiai vienas per kitą nesustodami dalijosi pasakojimais apie Audrių ir būtent tuomet G.Beinoriūtei kilo mintis užfiksuoti šias istorijas, kad jos nebūtų užmirštos. Šitaip ir gimė ši pokalbių knyga, kurioje prisiminimais apie kino operatorių dalijasi artimiausi jo šeimos nariai, bičiuliai ir bendradarbiai.
Pati G.Beinoriūtė su A.Kemežiu dirbusi kuriant penkis filmus teigė, kad jis buvo be galo svarbus kūrybos partneris, nepaprastai išsilavinęs, gerai išmanantis šiuolaikinį meną, turintis gerą estetikos jausmą, o kartu bekompromisis avantiūristas ir nutrūktgalvis ekstremalas, kurio mirtis tapo dideliu sukrėtimu ir netektimi Lietuvos kinui.
„Tik netektus Audriaus daugelis mūsų supratome, kokią svarbią kiekvieno režisieriaus kūrybos dalį sudaro toks operatorius, koks ir buvo A.Kemežys“, – teigė knygos „Kino operatorius Audrius Kemežys: akimirksnis spalvoms suderinti“ sudarytoja.
Kino kadrai ir yra gyvenimas
Kino režisierius A.Stonys, pirmąjį darbą su A.Kemežiu sukūręs 2006-aisiais, o vėliau kartu su juos dirbęs dar prie penkių filmų, teigė, kad šis operatorius jam buvo tikra likimo dovana. „Jau po pirmojo mūsų filmo „Ūkų ūkai“ aš supratau, kad filmavimui man nebereikia ieškoti kito žmogaus, nes tokie kaip Audrius yra vienetai, jie išskirtiniai ir nepakartojami“, – pasakojo A.Stonys.
Anot jo, kaip yra režisieriai, gyvenantys kinu, lygiai taip pat yra ir operatoriai, filmuojantys gerus, gražius kadrus ir tie kadrai jiems yra pats gyvenimas. Pasak A.Stonio, dirbdamas Audrius ne kartą vaikščiojo ašmenimis, ėjo ant gyvybės ir mirties ribos ir tokiu būdu, negalėdamas savęs, jis kūrė kino stebuklą, stebinusį ne tik žiūrovus, tačiau ir pačius režisierius.
„Jis galėdavo naktį išeiti į kalnus, lipti į viršūnes, į kurias net ir dieną būtų baisu kopti, o dar ir su filmavimo kamera ant pečių. Arba lįsti po vandens išplautu milžiniškų ledynu, kuris bet kurią akimirką gali užgriūti ant jo“, – pasakojo A.Stonys, operatorių įvardijęs savo dvasios broliu ir brangiu mokytoju.
Jam antrino ir režisierius Arūnas Matelis, su A.Kemežiu dirbęs kuriant filmus „Prieš parskrendant į žemę“ bei „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“. Anot jo, abi šios juostos būtų visiškai kitokios, jei ne Audrius ir jo talentas.
„Dokumentinis kinas yra toks žanras, kai režisierius ir pats nebūtinai žino, ką ir kaip reikia filmuoti, kada pradėti, o kur nustoti. Todėl čia yra be galo svarbus tarpusavio sutarimas, kartais ir be žodžių, gebėjimas tiksliai pajausti, ko reikia pačiam filmui. Šia prasme Audrius buvo bendradarbis, į kurį galėjai atsiremti ir juo pasitikėti“, – kalbėjo A.Matelis.
Jis prisiminė filmo „Prieš parskrendant į žemę“, kuriame pasakojama apie vėžiu sergančius vaikus, kūrimo pradžią. „Vos atėjus į ligoninę negali imti ir filmuoti, nes tai ypatingai jautri tema. Kadangi mano paties dukra buvo sirgusi, aš žinojau ką čia veikiu. Tačiau kartu aiškiai supratau, kad yra dalykų, kurių negalima filmuoti ir tas ribas būtina pajausti“, – pasakojo režisierius pažymėdamas, kad pirmus kelis mėnesius ligoninėje jie net neturėjo kameros, o jaukinosi vaikus tiesiog su jais leisdami laiką.
Ženklu, kad jau galima filmuoti, pasak režisierius, tapo vienas epizodas kaip tik susijęs su A.Kemežiu. „Sykį viena mama Audriaus paprašė, kad pabūtų su jos vaiku, nes kelioms valandoms jai reikėjo būtinai kažkur išvykti. Šis pasitikėjimo gestas reiškė, kad mes ligoninėje jau tapome savais ir galime imtis filmavimo“, – prisiminė A.Matelis pažymėdamas, kad Audrius, kaip operatorius, „savo rankomis ir akimis“ jautė, kaip galima pereiti šią „dykumą“ ir tai suteikė pasitikėjimo visai komandai, kad tai išties įmanoma padaryti.
Režisierius taip pat prisiminė ir paskutinį kartu su A.Kemežiu darytą jų filmą „Nuostabieji lūzeriai“, kuriame buvo labai daug nežinomųjų, mat nei jis pats, nei Audrius nieko neišmanė apie dviračių sportą.
„Pamenu, vieno etapo metu A.Kemežys pradėjo bėgioti tuneliu pirmyn ir atgal filmuodamas važiuojančius dviratininkus. Nežinojau, ką jis daro, tai atrodė kaip kokia beprotybė. Tačiau galiausiai šis tunelių motyvas tapo esmine viso filmo siužeto dalimi. Vėliau prancūzų dienoraštyje pasirodžiusioje recenzijoje buvo rašoma, kad šie tuneliai – tai tartum stacijos einant į Golgotos kalną“, – pasakojo A.Matelis. Anot jo, kaip tik ši idėja labai tiksliai įvardijo vieną iš prasminių filmo sluoksnių, atsiradusį būtent todėl, kad su šia medžiaga dirbo ne kas kitas, o būtent A.Kemežys.
Genialus išradėjęs, įdarbinęs pagalius ir akmenis
Savo mokytoju A.Kemežį įvardijo ir operatorius bei režisierius Mindaugas Survila, kurio teigimu, Audrius sugebėdavo sukurti įspūdingus kadrus su minimaliomis sąlygomis bei technika.
„Turbūt ne kartą esate matę su kiek sunkvežimių technikos ir įvairios įrangos į filmavimą atvyksta pasaulinės kino kompanijos, tam, kad nufilmuotų elementarius kadrus. Tuo tarpu Audrius atvažiuodavo su savo „Passatu“, o jame tilpdavo viskas, kad padarytų geriau net už „Netflixą““, – teigė M.Survila pažymėdamas, kad visą savo laiką nuo filmavimų Audrius skirdavo filmavimo aparatų konstravimui, naujos įrangos kūrimui, detalių litavimui ir techniniams atradimams.
Režisierius A.Stonys prisiminė, kaip Tian Šanio kalnuose filmuojant juostą „Moteris ir ledynas“, nebuvo galimybių į 3,5 kilometrų aukštį vežtis visų filmavimui reikalingų įrenginių, todėl teko apsiriboti vien tik kamera. Tačiau atvykus į vietą, iš kalnuose surastų pagalių bei akmenų, Audrius pasidarė reikalingą kraną, su kuriuo nufilmavo tokius kadrus, kurie, atrodo, būtų sukurti aukščiausios kokybės technika.
„Ne vienas užsienio operatorių matęs šį filmą, manęs klausinėjo, kaip ant ledyno sugebėjome užtempti kraną – jie negalėjo patikėti, kad tie kadrai buvo nufilmuoti į pagalbą pasitelkiant pagalius, akmenis ir virves“, – pasakojo A.Stonys.
Nepaisant išradingumo, ryškaus talento bei apdovanojimų, A.Kemežys visada buvo labai savikritiškas bei kritiškas kitų darbui. Daugelis, dirbęs su juo, pažymėjo, kad per visą jų bendradarbiavimo laikotarpį išliko savotiškas nerimas Audriui parodyti filmo medžiagą, nes jis visada rasdavo prie ko prikibti ir būdavo gan skeptiškas atliktam darbui. Jis nuolatos kartodavo, kad neužtenka padaryti kaip tas, ar anas – reikia daryti geriau, ieškoti savojo, kitų nepraminto kelio.
Tačiau, anot G.Beinoriūtės, net savo kritiką A.Kemežys sugebėdavo išsakyti taip, kad režisieriai niekada neįsižeisdavo, mat patys suprasdavo, jog visa tai Audrius sako nenorėdamas įžeisti ar sumenkinti, bet siekdamas, kad filmas būtų geresnis.
„Žinoma, kiekvienas mieliau nori girdėti pagyrimus, tačiau, nors ir žinodavai, ko iš Audriaus laukti, vis tiek jam nešdavai ir rodydavai medžiagą. O jei išgirsdavai – „gal ir nieko“ – jausdavaisi lyg gavusi didžiulį komplimentą“, – pasakojo režisierė ir knygos apie A.Kemežį autorė G.Beinoriūtė.
Režisieriaus A.Stonio teigimu, kinas neprasideda ir nepasibaigia su pirmu ir paskutiniu filmo kadru, jo esmė skleidžiasi tiek prieš, tiek ir po filmavimo, o už kiekvieno kadro slypi be galo daug svarbių dalykų.
„Skaitant knygą apie Audrių, iš pirmo žvilgsnio, gali susidaryti įspūdis, kad tai tėra istorijos apie skirtingus filmus. Tačiau išties tai yra menininko biografija, kurioje skleidžiasi lietuviško kino esmė, ir jos niekaip kitaip nepapasakosi, kaip tik per istorijas ir buvimą drauge“, – pasakojo A.Stonys, pripažinęs, kad operatoriaus A.Kemežio netektis yra vienas pačių didžiausių sukrėtimų jo kūrybinėje biografijoje.