Tokie kolektyvai kaip „Antanėliai“, „Gėlių vaikai“, „Kertukai“, „Aisčiai“, „Raganiai“, „Bitės“, „Eglutės“, „Nuogi ant slenksčio“, „Gintarėliai“ ir daugelis kitų, šiandien yra tapę legendiniais lietuviško roko pionieriais, o jų muzika, įkvėpta vakarietiško roko bei laisvės gūsio, 7–8 praėjusio amžiaus dešimtmetį persmelkė gausybės jaunų žmonių gyvenimus bei jų pasaulio sampratą.
Rinkdamas medžiagą šiam filmui režisierius pakalbino arti pusšimčio to meto muzikantų bei neformalios kultūros dalyvių, peržiūrėjo kalnus kino kronikų, ieškodamas vizualaus pasakojimo, galinčio iliustruoti to laikmečio aplinką bei visiškai kitokį požiūrį į sovietinę tikrovę demonstravusius ilgaplaukius hipius, apsiginklavusius elektrinėmis gitaromis.
„Mane nustebino ir gerąja prasme šokiravo šių žmonių meilė muzikai. Juk jų gyvenimo pasirinkimai buvo ne tik iššūkis sistemai, bet ir didžiulė rizika. Sovietinė sistema nenorėjo tokių žmonių pripažinti, nenorėjo girdėti jų muzikos ir stengėsi, kad jie pranyktų iš kultūrinio sovietinės tikrovės žemėlapio.
Tačiau aistra muzikai, laisvės ir individo idėjos buvo tokios stiprios, kad net ir po represijų, sekusių po Kalantos susideginimo, niekur nepradingo“, – pasakojo režisierius A.Juzėnas, kurio įsitikinimu, roko muzika turėjo didžiulės reikšmės ir Lietuvos išsilaisvinimo judėjimui, gimusiam devintojo dešimtmečio pabaigoje.
– Filme imatės tyrinėti lietuviško roko ištakas, kurios siekia praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigą, kuomet per geležinės uždangos įtrūkius plūstelėjo rokenrolo muzikos banga. Kaip jūs pats apibūdintumėte tą laikmetį, įkvėpusį jus imtis būtent šios temos.
– Lietuvoje dar buvo gyvų partizanų, kai roko muziką pradėjo transliuoti Vakarų radijo stotys ir ji pamažu ėmė pasiekti ir čia gyvenusių pokariu gimusių jaunų žmonių ausis ir širdis. Svarbu, kad šie žmonės jau turėjo kitokio gyvenimo sampratą, puoselėjo savas viltis ir ateities iliuzijas. Būtent tai leidžia šį laikmetį įvardyti kaip laisviausią ir mažiausiai nuobodų okupuotos Lietuvos gyvenime.
Būtent roko muzika ryškiausiai ir atspindi to laikmečio jauseną bei jaunų žmonių nuotaikas. Nors iš esmės tai matematinis kodas, tačiau joje slypi nepaprastai galinga energija, kurioje slypi žmonių idėjos, sumanymai, norai ir vizijos.
Tai buvo laisvoji epocha, kurios ryškiausiais ženklais tapo elektrinės gitaros, ilgi plaukai ir džinsai.
Ir šiandien, net praėjus pusei amžiaus, iš šnypščiančių, girgždančių, nešvarių, laiko pažeistų įrašų gali justi gyvą dvasią, kuri buvo persmelkusi jaunų žmonių gyvenimus. Tai buvo laisvoji epocha, kurios ryškiausiais ženklais tapo elektrinės gitaros, ilgi plaukai ir džinsai.
Nors pats priklausau jaunesnei kartai, kuri augo su vakarietiška muzika, tačiau būdamas penkerių ar šešerių Palangos estradoje pirmą kartą išgirdau skambant lietuvišką roką. Šie prisiminimai man sugrįžo jau filmuojant šį filmą. Ir nors atmintyje išliko tik muzikos jausmas, o pačių grupių vaizdo neatsimenu, tačiau šis filmas man tapo savotišku grįžimu į savo vaikystę ir vienus pirmųjų prisiminimų, susijusių būtent su lietuvišku roku.
– Papasakokite, kokia yra filmo koncepcija – per konkrečius to laikotarpio muzikantų liudijimus ir prisiminimus bandote rekonstruoti bitlomanijos epochą?
– Būtent taip. Atkurti vienos grupės įrašus, jos kultūrinę veiklą ir gyvenimą būtų buvę pernelyg siaura. Juk šis judėjimas buvo labai stipriai išplitęs po visą Lietuvą, o jo centrai buvo Kaunas, Vilnius, Druskininkai, Alytus. To meto jaunimas šimtu procentu buvo pasinėrę į rokenrolo ir bigbyto muziką lygiai taip pat, kaip šių dienų jaunimas pasinėręs į kompiuterius ar kompiuterinius žaidimus.
Bitlai, rolingai buvo to meto jaunimo dievaičiai. Visi muzikantai svajojo ištrūkti į Vakarus, pamatyti gyvus bitlus ir patys groti, koncertuoti pasaulyje. Aišku, tai buvo tik svajonė, bet „šuolio“ idėją, kokią įvykdė Simas Kudirka, puoselėjo daugelis.
Ilgi plaukai, spalvinga apranga, muzika – visa tai buvo dalis paveikslo, kurio centre – laisvo žmogaus ir tautos idėja.
Svarbu pabrėžti, kad lietuvių tapatybėje visada buvo svarbi priešprieša okupacijai. Visi pašnekovai filme teigė, kad jie jautėsi esantys Vakarų dalimi, kitokie nei rusai. Tai yra vienas esmingiausių tos epochos bruožų.
Laisvės sąvoką tuomet buvo labai išgryninta, aiškiai artikuliuota ir deklaruojama. Ilgi plaukai, spalvinga apranga, muzika – visa tai buvo dalis paveikslo, kurio centre – laisvo žmogaus ir tautos idėja. Tad filme ir siekiu parodyti, kas yra laisvė ir kiek ji kainavo anuomet pasirinkus kitokį kelią, nei brėžė sovietinė ideologizuota sistema.
– Kokios yra šios bitlomanijos epochos ribos?
– Filme kalbame maždaug apie dviejų dešimtmečių laikotarpį nuo septintojo dešimtmečio pradžios, kai Vakaruose ėmė skambėti pirmieji roko muzikos akordai iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos.
Iš esmės roko muzikos banga ir šis jaunimo judėjimas vyko chruščiovinėje epochoje, kai buvo šiek tiek atsukti stalinistiniai suvaržymai, o sovietinė santvarka pasauliui pristatoma kaip viena iš demokratijų. Aišku, tai buvo labai sąlygiška, tačiau žmonės pokytį tikrai galėjo pajusti. Tiesa, tai negalėjo trukti ilgai, nes politinis elitas labai greitai suprato, kad net ir ši sąlygiška „laisvė“ gali greitai atsisukti prieš pačią sistemą. Šitaip varžtai vėl buvo užsukti ir įsigalėjo vadinamosios „brežnevinės stagnacijos“ laikotarpis.
Tuometinis JAV prezidentas Johnas F.Kennedy pasiūlė sovietų imperiją ir Kremlių „užlieti roko muzika, džinsais, „Coca-Cola“ ir kramtomąja guma“.
Įdomu tai, kad roko muzika buvo vienas iš Amerikos atsakų į Sovietų Sąjungos sukeltą branduolinę Karibų krizę. Tuo metu sovietai kontroliavo nemažą Europos dalį, tad buvo baiminamasi, kad savo įtaką jie gali dar labiau padidinti. Ko tuomet ėmėsi amerikiečiai? Yra išlikęs pasakojimas apie tai, jog tuometinis prezidentas Johnas F.Kennedy pasiūlė sovietų imperiją ir Kremlių „užlieti roko muzika, džinsais, „Coca-Cola“ ir kramtomąja guma“. Gal tai buvo pasakyta labiau juoko forma, tačiau tikrovė parodė, kad šiuose žodžiuose buvo ir dalis tiesos.
Filmo pradžia yra maždaug 1960-ieji, kai jaunas žmogus sovietinėje Lietuvoje pasiėmė plaktuką, pjūklą ir ėmė drožtis gitarą. Visų pirma, norint išgauti tokį muzikos garsą, koks skambėjo per iš Vakarų ataidinčių ir sovietų blokuojamų radijo bangų dažnius, čia elektrinę gitarą reikėjo pasidaryti pačiam. Juk iš muzikos instrumentų sovietinėje parduotuvėje galėjai rasti nebent akustinę rusišką septynstygę gitarą, pionierišką būgną ir akordeoną – visa tai labai menkai pritaikoma rokui...
– Kas tapo šio filmo herojais?
– Dauguma tų, kurie anais laikais, įkvėpti bitlų ar „Rolling Stones“, ėmė burtis į grupes ir groti bigbytą. Žinoma, dalies jų jau nėra tarp gyvųjų – reikia turėti galvoje, kad mes kalbame apie žmones, kurie šiandien jau yra įžengę į aštuntą ar net devintą dešimtmetį.
Nemaža dalis pašnekovų yra kauniečiai, mat šiame mieste jaunimo grupės tuomet kūrėsi kaip ant mielių, o jų muzika turėjo didžiulį kokybinį potencialą. Visi jie buvo roko muzikos fanatikai ir platintojai, britų roko muzikos pagrindu kūrę lietuviško rokenrolo muzikos tradiciją.
Visi jie buvo roko muzikos fanatikai ir platintojai, britų roko muzikos pagrindu kūrę lietuviško rokenrolo muzikos tradiciją.
Rengiant filmą susitikome beveik su penkiasdešimt to meto muzikantų ir roko kultūros dalyvių. Nufilmavome maždaug penkiasdešimt valandų interviu.
Pirminė filmo versija buvo keturios su puse valandos – labai sunku atsisakyti geros medžiagos. Tačiau gerai supratau, kad tai turi būti ne serialas, o dokumentinis filmas. Tad trumpinau ir atmetinėjau, kol atėjau iki dviejų su puse valandos, o tada dar truputį pamažinus jau išėjo kondensuota istorija, telpanti į pusantros valandos dokumentinę juostą.
– Papasakokite, kokį įspūdį paliko tie susitikimai su filmo herojais – turėjo būti be galo įdomi patirtis.
– Kartais tiesiog negalėdavau patikėti, kokie tuomet žmonės buvo kūrybingi ir drąsūs. Užtenka prisiminti šviesios atminties Kęstutį Antanėlį, kuriam gitaros gaminimas kainavo net pirštą. Gitaristui tai yra tragedija, tačiau nepaisant to, jis vis tiek tęsė savo kūrybos kelią. Ir, beje, tokių, likusių be pirštų ar akių, tuomet tikrai buvo ne vienas.
Nesu matęs, kad kas nors taip mylėtų muziką, kaip ją myli gėlių vaikų epochos žmonės.
Mane nustebino ir gerąja prasme šokiravo šių žmonių meilė muzikai. Juk jų gyvenimo pasirinkimai buvo ne tik iššūkis sistemai, bet ir didžiulė rizika. Sovietinė sistema nenorėjo tokių žmonių pripažinti, nenorėjo girdėti jų muzikos ir stengėsi, kad jie pranyktų iš kultūrinio sovietinės tikrovės žemėlapio. Tačiau aistra muzikai, laisvės ir individo idėjos buvo tokios stiprios, kad net ir po represijų, sekusių po Kalantos susideginimo, niekur nepradingo.
Visus šiuos filmavimus galėčiau įvardyti kaip pažintį ir susitikimą su idėjiniais žmonėmis. Nesu matęs, kad kas nors taip mylėtų muziką, kaip ją myli gėlių vaikų epochos žmonės. Pavyzdžiui, Jūratė Dineikaitė įkūrusi grupę „Bitės“ – ji nuolatos buvo kontroliuojama sovietinio saugumo, jos namuose ne kartą buvo daromos kratos ieškant kompromituojančių dainų tekstų ar kitos informacijos, tačiau meilės rokenrolui ji niekada neišsižadėjo.
Buvo ir tokių, kurie dėl savo pomėgio roko muzikai turėjo paaukoti geresnį išsilavinimą, karjeros galimybes. Tarkime, po roko operos „Jesus Christ Superstar“ atlikimo tuometiniame Dailės institute, K.Antanėlis buvo išmestas iš VISI instituto, o aktoriui Vidui Petkevičiui, atlikusiam Jėzaus vaidmenį, buvo uždrausta išvykti iš šalies – aktoriui tai tikrai žiaurus nuosprendis.
Didžioji dalis muzikantų, ypač tuo metu gyvenusių Kaune, dalyvavo kalantinių įvykiuose ir ėjo skanduodami „Laisvę Lietuvai“.
Kas šiandien dėl muzikos imtų rizikuoti savo gyvenimu? Tačiau šie žmonės išties buvo bekompromisiai ir dėl savo muzikinių idėjų galėjo paaukoti viską. Panašus įspūdis mane buvo apėmęs ir klausantis partizanų liudijimų apie jų kovą dėl Lietuvos laisvės.
Beje, didžioji dalis muzikantų, ypač tuo metu gyvenusių Kaune, dalyvavo kalantinių įvykiuose ir ėjo skanduodami „Laisvę Lietuvai“. Tad ši sąsaja su partizanais nėra iš piršto laužta: naujoji karta atėjo su savo ginklais ir laisvės jausmu širdyse.
– Lietuvos roko muzikos legenda daugiausia remiasi pasakojimais, prisiminimai, tuo tarpu originalių to meto įrašų yra siaubingai mažai. Kaip filme sprendėte šią problemą? O gal net pavyko padaryti netikėtų muzikinių atradimų?
– Išties su originaliais to meto įrašais yra labai problemiška – niekas šių grupių neįrašinėjo, televizija beveik nefilmavo, tad tai, kas išliko, yra daugiausia namudiniai įrašai ir dažniausiai kopijų kopijos, kurių kokybė per laiką tapo labai prasta.
Pradžioje mes buvome užsidegę restauruoti kuo daugiau išlikusių įrašų, tačiau paskui pamatėme, kad tai būtų netikslinga, nes neliktų finansų pačiam filmo kūrimui. Tad mūsų užduotis buvo surasti maksimaliai kokybiškus įrašus iš to, kas pasiekė mūsų dienas.
Niekas šių grupių neįrašinėjo, televizija beveik nefilmavo, tad tai, kas išliko, yra daugiausia namudiniai įrašai ir dažniausiai kopijų kopijos...
Deja, šiuo atveju susidūrėme su labai prastu požiūrio į archyvus. Likviduojant Lietuvos kino studiją, visi garso įrašai, nepatekę į kino juostas, buvo sunaikinti arba pradingo be žinios. Taip bandėme ieškoti Kauno sporto halėje bei Vilniaus kultūros ir sporto rūmuose vykusių koncertų įrašų – nieko nebėra...
Žinoma, kad šis bei tas tuomet buvo įrašyta Vilniaus plokštelių studijoje, tarkime, „Gėlių vaikai“ bei dar viena kita grupė. Tačiau darbuotojų baimė ir valstybės kontrolė tuomet buvo tokia didelė, kad tie įrašai taip pat arba buvo sunaikinti, arba ištrinti.
Kas iš tuometinių įrašų yra išlikę? Šis bei tas iš „Kertukų“, „Gintarėlių“, „Bičių“, „Eglučių“. Net pavyko rasti K.Antanėlio ir kompanijos atliktos roko operos „Jesus Christ Superstar“ koncerto įrašą. Tiesa, ši kopijų kopija labiau primena pankiškus garsus iš bačkos, nei kokybišką koncertinį įrašą. Vis dėlto, pats faktas egzistuoja ir tai, tenka pripažinti, įspūdinga.
Visa išlikusi muzika, sulipdyta į tam tikrą koliažą ir tapo mūsų filmo garso takeliu. Maža to, kompozitorius Titas Petrikis filmui sukūrė atmosferinę to laikotarpio jausmo muziką. Šitokiu būdu jis savaip užpildė totalią to laikotarpio muzikos spragą.
– Filme naudojate kadrus iš Lietuvos bei JAV prezidento Ronaldo Reagano bibliotekos archyvų. Kokią Lietuvos roko muzikos istoriją atskleidžia ši medžiaga?
– Iš R.Reagano bibliotekos gavome visą Šaltojo karo laikotarpio dokumentinę medžiagą, kuri buvo susijusi su svarbiausiais to meto įvykiais anapus geležinės uždangos, taip pat šiek tiek vaizdų iš Vudstoko muzikos festivalio, kai kurių grupių archyvinių kadrų.
Lietuvos centriniame valstybės archyve peržiūrėjau apie 130 dokumentinių to laikotarpio filmų, kuriuose buvo paminėti tokie raktiniai žodžiais kaip „gitara“, „muzika“, „atlikėjai“, „šokiai“, „festivalis“ „bigbytas“ ir pan. Visa ši medžiaga ir tapo filmo vaizdiniu pagrindu.
Ką čia atradome? Žinoma, jokių „Kertukų“ ar „Bičių“ nufilmuotų koncertų tikrai nebuvo. Tiesa, atradome „Bočių“ grojimo vaizdų: kažkokiu būdu jie dalyvavo Roberto Verbos filmo „Šimtamečių godos“ filmavime. Pačiame filme skambant šio kolektyvo muzikai rodomi šimtamečiai senoliai. Laimei, buvo išsaugoti filmo dubliai, nepatekę į pačią R.Verbos juostą. Iš esmės tiek ir tepavyko rasti autentiškos to meto roko pionierių filmuotos medžiagos.
Taip pat filme panaudojome dokumentinius septintojo–aštuntojo dešimtmečio Kauno vaizdus – Laisvės alėją, koncertus Kauno sporto halėje, kur koncertuodavo madingos to meto grupės, žmones gatvėse bei madas.
Pavyko rasti įdomų reportažą, kuriame pasakojama apie telefonų aparatų niokojimą. Juk norint pasigaminti elektrinę gitarą, buvo reikalingi garso nuėmikliai – būtent tam puikiai ir tiko detalės iš ragelių miesto telefono budelėse. To meto jaunimas tikrąja to žodžio prasme siaubė Lietuvos telefonų industriją. Tame reportaže, ano meto maniera, užkadrinis balsas pasakoja apie „sovietinės visuomenės parazitus, niokojančius bendrą turtą“. Tačiau pačiame filme mes rodome tik šio reportažo vaizdą, o balsas jau ne sovietinio diktoriaus, bet mūsų filmo herojų, kurie ir užsiėmė šiuo „šventu vandalizmu“.
Centriniame valstybės archyve jokių hipių, jokių ilgaplaukių ir jokio bigbyto nėra. Tačiau pilna Lenino paminklų, komunistų partijos veikėjų, reportažų apie milicininkus arba Dainų šventes.
Filme taip pat panaudojome ir Romualdo Požerskio filmuotus kadrus iš to meto jaunimo gyvenimo – daugiausia kelionių motociklais prie jūros. Palanga to meto hipiams buvo tartum vietinis San Fransiskas, tad čia jie mėgo rinktis, sėdėti ant akmenų ir groti gitaromis. Visa tai puikiai atitiko Jacko Kerouaco romano „Kelyje“ dvasią.
Taip pat žiūrovai išvys ir gausybę archyvinių nuotraukų iš pačių muzikantų ir grupių gyvenimo, hipių susiėjimų ir jų kasdienybės.
Deja, Centriniame valstybės archyve jokių hipių, jokių ilgaplaukių ir jokio bigbyto nėra. Tačiau pilna Lenino paminklų, komunistų partijos veikėjų, reportažų apie milicininkus arba Dainų šventes. Tai puikiai iliustruoja visą tą laikotarpį ir kokioje sistemoje išaugo roko karta, kuriai visi šie dalykai buvo totaliai svetimi ir atgrasūs.
– Kokią įtaką, jūsų manymu, ši jaunimo kultūra suvaidino Lietuvos išsilaisvinime? Ar tikrai bitlai ir džinsai sugriovė Sovietų Sąjungą?
– Iki darbo su filmo medžiaga šią temą vertinau gan atsargiai. Tačiau susipažinęs su šiais žmonėmis, išgirdęs jų pasakojimus dabar galiu drąsiai pasakyti, kad ši karta suvaidino ypatingą vaidmenį mūsų išsilaisvinime iš Sovietų imperijos gniaužtų.
Tie jauni žmonės, kurie septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose klausėsi ar grojo roko muziką, eidavo į šokius, augino ilgus plaukus, vaikščiojo apsirengę džinsais ar mini sijonėliais, tranzavo ir buvo kupini laisvės dvasios, galiausiai sudarė ryškią dalį Sąjūdžio mitinguose, Baltijos kelyje ir visame išsilaisvinimo judėjime. Šimtu procentu esu tikras, kad roko karta, per muziką gavusi laisvės, individo, žmogaus dvasios įskiepį, buvo pasirengusi dėl to ir kovoti iki galo.
