Kalbant apie naujausią Wimo Wenderso filmą „Gražiosios Aranchueso dienos“ norėtųsi išvengti žodžio „kinas“. Ne todėl, kad režisierius taip laužo kino kaip medijos ribas, jog tam reiktų naujo termino – priešingai, kino kalbos jis demonstratyviai atsisako, pačia blogiausia šių žodžių prasme. Ekranizuodamas Peterio Handkes pjesę, W.Wendersas sukūrė darbą, kurį veikiau vertėtų vadinti į kitą mediją perkeltu literatūros kūriniu ar negrabiu vertalu, neturinčiu nieko bendro su kino menu.
Gražią vasaros dieną autorius rašo knygą apie du personažus, sėdinčius namo terasoje ir besidalinančius savo seksualinių patirčių istorijomis. Šlamant lapams ir šiūrenant lengvam vėjeliui, personažai kalba taip, tarsi būtų nužengę iš sentimentalaus, naivoko, morališkai pasenusio romano. Tiesa, dėl to jokiu būdu nereiktų kaltinti teksto – jis tikrai nėra prastas, tiesiog beviltiškai netinkamas filmui.
Kino istorijoje, kaip žinia, buvo ne viena juosta, kurios dramaturgija, atsieta nuo išorinio veiksmo, rėmėsi vien dialogais (vien ko vertas Louis Malle „Mano vakarienė su Andre“!), tačiau tokiais atvejais beprotiškai svarbus kalbos gyvumas, emocinis užtaisas, vidinė dinamika – viso to, deja, stokoja literatūriškos „Gražiosios Aranchueso dienos“.
Vangiai besisukiojanti kamera fiksuoja į dvasines aukštumas pakilusius, į save perdėm rimtai žiūrinčius personažus. Rodos, jiems patiems nėra labai įdomu saldžiai suokti apie savo meiles bei aistras, todėl visai nenuostabu, kad seansą paliko rekordiškai daug žmonių – paskutinį kartą taip nuobodu klausytis apie seksą buvo tik per biologijos pamokas.
Kanų kino festivalyje už geriausią scenarijų ir geriausią vyro vaidmenį apdovanotas Irano kino meistro Asgharo Farhadi filmas „Komivojažierius“ pasakoja istoriją apie aktorių porą, priverstą palikti butą po to, kai buvo pakasti jų namo pamatai. Emadas ir Rana apsigyvena draugo bute, tačiau jų rutiną netrukus sutrikdo buvusios gyventojos ieškantis nepažįstamasis – Rana sužeidžiama, o Emadas, neklausydamas jos prašymų, pradeda kaltininko paieškas.
Filmas, sukurtas remiantis garsiąja Arthuro Millerio pjese „Komivojažieriaus mirtis“, veria iš pirmo žvilgsnio sunkiai įžvelgiamą socialinės kritikos plotmę – spektaklyje Emadas ir Rana atlieka komivojažieriaus ir jo žmonos vaidmenis, tačiau tikrasis filmo komivojažierius pasirodys realybėje, o ne teatriniame gyvenime. Vesdamas paralelę tarp 5 deš. JAV viduriniosios klasės ir šiuolaikinio Irano visuomenės, A.Farhadi siūlo žvilgsnį į žmogų, nesugebantį prisitaikyti prie beprotišku greičiu besikeičiančio pasaulio.
Kaip ir ankstesniuose savo filmuose, A.Farhadi kuria stiprius personažus ir dar stipresnes emocines dramas, kurios visad skverbiasi į gylį, o ne trykšta paviršiuje. Režisierius, kurdamas istoriją apie namus ir jiems kylančią grėsmę, nežengia nė vieno neteisingo žingsnio, taip sukurdamas įtampos kupiną filmą, kuriame, priešingai nei ankstesniuose darbuose, vilties prošvaisčių jau nematyti.
Alice Lowe „Kerštumas“ galėjo būti tikrai geras filmas. Iš pradžių atrodė, jog toks ir yra.
Kai nėščia Rūta, kurią vaidina pati A.Lowe, klausydamasi dar negimusio kūdikio nurodymų žudo jos kelyje pasitaikančius žmones, sunku nesižavėti autorės drąsa ir humoro jausmu. A.Lowe be gailesčio išmeta nėštumą iš tos sentimentalumo pelkės, kurioje jis įprastai fiksuojamas, ir siūlo trikdančią akistatą su emocijų sūkuriu, kurį išgyvena vieniša besilaukianti moteris.
Tačiau galiausiai sudėtinga ir paini situacija yra taip supaprastinama, jog filmo neišgelbėja nei energingas ritmas, nei puiki vaidyba. Prieidamas elementariausių įmanomų išvadų, savo ištarmę sudėdamas į vieną vienintelį sakinį, daug vilčių teikęs „Kerštumas“, rodos, akyse subliūkšta. Žinoma, visad galima džiaugtis procesu, o ne finišu, juolab, kad šis filmas yra režisierės debiutas, tačiau, taip sėkmingai pradėjus, apmaudu suprasti, jog ir šįkart priėjai to paties liepto galą.
Režisieriaus Dominiko Mollo „Naujienos iš Marso planetos“ yra gerai sukalta ir juokinga, nors iš atminties greit išsitrinsianti komedija, pasakojanti apie Filipą – racionalų, ramų, visuomenės taisyklių besilaikantį ir vidurio amžiaus krizės kamuojamą vyrą, kurį, kaip susitarę, iš kantrybės veda visi aplinkiniai.
Filmo siužetas kiek šabloniškas, tačiau paveikus. Prie to prisideda ryškūs personažai (ką tik iškeptas sūnus vegetaras, duktė karjeristė, bendradarbis psichopatas ir jo mylimoji sociopatė), sapniški epizodai su gorilomis ir mirusiais tėvais bei netikėti vizualiniai sprendimai – „Naujienos iš Marso planetos“ nufilmuotos kaip sodrių spalvų ir gilių šešėlių pilnas trileris, o ne šmaikšti europietiška komedija.
Tiesa, keletą absurdo elementų įvedęs režisierius filme vis dėlto renkasi jau anksčiau pramintą taką, kuris, kad ir kokybiškas, naujų žanro klodų neatveria.
Bruno Dumonto „Seklūs vandenys“ iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip sudegusio teatro, praėjusio šimtmečio prancūzų detektyvinio filmo ir kvailokos komedijos lydinys. Stebint isteriškas J.Binoche aimanas ir storą, kur nors vis nudrimbantį policijos inspektorių, nejučia imi priešintis – kas čia per filmas ir kokia tai realybė?
Reikia pripažinti, jog komedijos žanro B.Dumontui kol kas nepavyksta suvaldyti taip gerai, kaip šokiruojančių dramų (jei tik tokia klasifikacija režisieriaus kūryboje yra tinkama), kurių dėka autorius ir iškovojo vietą šiuolaikinio kino olimpe. Tačiau jei anksteniuose filmuose žiūrovus trikdė nuogas realizmas, „Sekliuose vandenyse“ gūžčioti pečiais priverčia visiškai tiesioginis, sąmoningai banalus humoras ir Jacques’o Tati kiną primenanti karikatūriška estetika. Tad nors „Seklūs vandenys“ išties išsiskiria B.Dumonto kūrybos kontekste, ilgainiui supranti, jog iš tiesų šis filmas yra toks pats ekstremalus kraštutinumas.
Groteskiškoje ir kiek varginančioje formoje nelengva užčiuopti prasmę – temų ir problemų pripumpuotame filme vienintele atsvara tampa vis kartojama frazė we know what to do but we do not do, kurios kontekste „Sekliuose vandenyse“ nagrinėjama savotiška klasių kova bei teisė būti savimi įgauna naujų spalvų.
