Tarptautinė žiuri geriausiu lietuvišku filmu paskelbė režisierės Dovilės Šarutytės „8 minutes“, visų pirma stebinančias savo išbaigta estetika. Filmas, pasakojantis apie lietingą dieną bent trumpam iš rutinos ištrūkti norinčią moterį, nukelia į soliariumo saloną, kur plėšia „Power Hit Radio“. Mūsų personažė nusprendžia 8 minutes pasideginti. Kodėl tik tiek? Ilgesniam seansui paprasčiausiai neužteko pinigų.
Raibuliuojančiose, soliariumo šviesomis blysčiojančiose „8 minutėse“ motyvuojamas kiekvienas žingsnis –atsiremiant į ryškiaspalvę, kone butaforinę soliariumo estetiką, filmo kūrybinė grupė sugeba sukurti ne tik vizualiai išraiškingą, bet ir organišką kūrinį.
Šiandieniniame kine netrūksta filmų, kurių vizualiniai sprendimai pribloškia, tačiau neatrodo pagrįsti paties filmo kontekste. Raibuliuojančiose, soliariumo šviesomis blyksčiojančiose „8 minutėse“ (aplodismentų vertas operatoriaus Eitvydo Doškaus darbas), priešingai, motyvuojamas kiekvienas žingsnis – atsiremiant į ryškiaspalvę, kone butaforinę soliariumo estetiką, filmo kūrybinė grupė sugeba sukurti ne tik vizualiai išraiškingą, bet ir organišką kūrinį.
Po peržiūros pasigirdę klausimai apie ką čia? trikdė – rodos, filmas, atplėšdamas gabalėlį kasdienybės, visiems pažįstamo pabėgimo troškulio, turėtų paaiškinti pats save. „8 minutėse“ nerasime ambicijos papasakoti daugiau – apie personažę ar apie šiuolaikinį žmogų – tačiau to daugiau šiuo atveju visai nereikia. Svarstau, ar nuolatinis kalbėjimas globaliomis temomis ir metaforų narstymas neatbukina mūsų tikrovės pajautos, kurią kine kartais nuvertiname vien dėl to, kad tai, ką matome, išties yra tikra, todėl iki galo nepaaiškinta, neįžodinta, nesudėliota į lentynėles.
Tikrumo spaudas justi ir režisieriaus Lauryno Bareišos „Kupranugaryje“, pasakojančiame apie nugaišusį gyvūną bandančius palaidoti du zoologijos sodo darbuotojus – Paulių ir Indrę.
„Kupranugaris“ kuo puikiausiai galėtų būti rumunų Naujosios bangos filmas, nes ne tik yra itin realistiškas, bet ir pasakoja apie biurokratinio aparato neveiksnumą.
„Kupranugaris“ kuo puikiausiai galėtų būti rumunų Naujosios bangos filmas, nes ne tik yra itin realistiškas, bet ir pasakoja apie biurokratinio aparato neveiksnumą. Nugaišęs kupranugaris rūpi tik Indrei su Pauliumi, o organizaciją apėmusiai apatijai randama daugybė pateisinimų – tai sutartis nepasirašyta, tai išvežimas nenumatytas. O kur dar oficiozinis užsienio svečių vizitas į zoologijos sodą.
Tiesa, suprasti, kodėl Paulius žūtbūt pasiryžęs kupranugarį palaidoti, nėra lengva – jam nebaisios jokios konfrontacijos ar kelyje pasitaikančios kliūtys. Tokia priešprieša tarp jauno, principus turinčio žmogaus ir apatija persmelktos aplinkos gali pasirodyti pernelyg patogi ir stokojanti niuansų, tačiau „Kupranugaryje“ tai pamiršti (ar bent dėmesį nukreipti) padeda gyvi dialogai ir puiki aktorių vaidyba.
„Kupranugaris“ nutrūksta viduryje scenos – kaip ir nemaža dalis šiandieninio indie kino tradicija sekančių filmų, išeina į niekur. Panašios taktikos laikėsi dauguma aptariamos programos filmų režisierių. Kartais toks sprendimas gali būti puikiai pateisinamas – štai „Kupranugaryje“ žagtelėjimas viduryje epizodo, kai kupranugarį pagaliau palaidoti galintis Paulius supranta neįsivaizduojantis, kaip iš tiesų tai įgyvendinti, leidžia žiūrovui suprasti daugiau nei tiesioginė šios situacijos analizė.
Kaip ir filmo pradžioje per radiją girdimose naujienose apie pasaulį krečiančius įvykius – nuo Saremos salos nepriklausomybės iki viruso pakirstų paukščių Rusijoje – V.Bachmackij kūrinyje visko tiek daug ir viskas taip aštru, jog galiausiai nebejaudina.
Tačiau sprendimo ar tikslo stoka gali kelti ir apmaudą. Pavyzdžiui, „Šaknys karčios“ (rež. Domas Petronis) – filmas apie porą, kurioje vyras yra nevaisingas – turėjo potencialo būti vykusia komedija, analizuojančia poros santykius kur kas platesniame kontekste. Deja, išvydus pabaigos titrus supranti, jog filmo ištarmė buvo pamesta kažkur tarp bajerių (beje, labai neblogų) ir ne iki galo artikuliuotos vyro krizės, nors aktoriaus Giedriaus Kielos, priešingai nei dalies jo kolegų, neįtikinama vaidyba tikrai nereikėtų kaltinti.
Režisieriaus Vyganto Bachmackij filme „Visi pasiilgo Prano Ivanausko“ problemos kiek gilesnės – čia sunku suprasti ne tik finalą, bet ir visą eigą. Fragmentiškas, trūkinėjantis, staigiais konfliktais pratrūkstantis filmas atrodo dirbtinai sukonstruotas. Kaip ir filmo pradžioje per radiją girdimose naujienose apie pasaulį krečiančius įvykius – nuo Saremos salos nepriklausomybės iki viruso pakirstų paukščių Rusijoje – V.Bachmackij kūrinyje visko tiek daug ir viskas taip aštru, jog galiausiai nebejaudina.
Skaitydama oficialų filmo aprašymą „Scanoramos“ tinklalapyje, sutrikau – atrodo, jog žiūrėjau visai kitą filmą, kur nei „vidurio amžiaus krizės“, nei „mirties imitacijos“ tikrai nebuvo. Tad kad ir kaip bedėliotum, pamesti vieną pagrindinių savo filmo temų yra kur kas blogiau nei žagtelti finale.
Iš programos labiausiai išsiskyrė Airido Janušausko „Batas“ – varginančiai literatūriškas filmas net kaip literatūros adaptacija.
Iš programos labiausiai išsiskyrė Airido Janušausko „Batas“ – varginančiai literatūriškas filmas net kaip literatūros adaptacija. Romaino Gary romano „Aušros pažadas“ ištrauką ekranizavęs režisierius renkasi užkadrinį balsą ir iliustratyvų, iščiustytą, reklamišką vaizdą, kuris niekaip nepapildo puikaus R.Gary teksto ir juo labiau nepasiūlo naujos jo interpretacijos.
Tiesa, „Batas“ baigiasi kur kas idiliškiau – čia viską nugali meilė, kurios nelydi beatodairiškas varžymasis su konkurentu. Net tada, kai paties meilės objekto nebelieka. Išmetus šią siužetinę plotmę, lieka tik atvirukas – gražus, tik nelabai prasmingas.