Vis tik pastaruoju metu NBK programos lietuviškoji dalis džiugina vis mažiau. Ir negali sakyti, jog rinktis nėra iš ko. Vien sudalyvavus šiemet vykusiose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros magistrantų peržiūrose akivaizdu, kad įdomių ir vertingų darbų yra. Prie jų, pavyzdžiui, galima prisikirti komišką, puikiu aktoriniu darbu pasižyminčią Tito Lauciaus „Šeimą“, biografinio dokumentinio kino kanonus laužantį Jevgenijaus Tichonovo „Taco“ ar dramaturgiškai sustyguotą Kamilės Milašiūtės filmą „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“.
Tikiu, kiekvienas šių filmų būtų praturtinęs NBK konkursą, tačiau nei vieno jų programoje nėra. Nežinia, ar dėl to, kad šių bei kitų filmų kūrėjai vietoje „Scanoramos“ vis dažniau renkasi „Kino pavasarį“, pastaruoju metu rodantį daug dėmesio lietuviškam kinui, ar dėl to, kad filmai paprasčiausiai nepraėjo atrankos barjero (komisiją šiemet sudarė kino kritikai Neringa Kažukauskaitė ir Narius Kairys, prodiuseris Audrius Kuprevičius bei režisierė, NBK konkurso koordinatorė Akvilė Gelažiūtė). Tačiau reikia pripažinti, kad NBK nebėra svarbiausia ar bent jau vienintelė erdvė, kurioje žiūrovas gali susipažinti su akylesnio dėmesio vertais jaunaisiais šalies kino kūrėjais, o ryškesnių darbų, kurie liudytų apie drąsius kūrybinius vėjus lietuviškame kine, šiemet NBK ir vėl mažoka.
Tačiau tai nereiškia, kad jų išvis nėra. Pernai abu prizus – už geriausią lietuvišką ir geriausią visos programos filmą – atsiėmusi Klaudija Matvejevaitė, kuri vėliau pelnė ir „Sidabrinės gervės kiaušinį“, vėl pristato, mano galva, stipriausią lietuviškosios NBK dalies filmą.
„Kai perplauksi upę“ nukelia į 1990 m., kai iš armijos pabėgęs ukrainietis Tarasas atvyksta į nedidelį miestelį Lietuvoje, kur gyvena jo mylimosios Reginos šeima. Filme, žinoma, užkoduota drama tarp Reginos noro sekti paskui mylimąjį ir pareigos šeimai, tačiau K.Matvejevaitė išvengia deklaratyvumo ir su istorijos aplinkybėmis žiūrovą supažindina per detales – nugirstus pokalbius, užgniaužtas emocijas, reikšmingus žvilgsnius.
Režisierė puikiai suvaldo mizanscenas. Kai kieme geriant arbatą svečiui pradedama pasakoti apie Kūčių burtus ir nusprendžiama suimprovizuoti šiaudų iš po staltiesės traukimą, žiūrovai susipažįsta su visa šeimos laimių ir nelaimių palete: nuo, tikėtina, tradicinio motinos bandymo kasdienybėje sukurti šventę iki įsisenėjusių tėvo alkoholizmo problemų. Mes stebime Reginą, kuri visad kantri, geraširdiška ir mandagi, bet mintimis, regis, jau tolsta nuo savo šeimos – tarsi tai paliudijant, kamera (operatorė Odeta Riškutė) nuo Reginos palengva gręžiasi į pavasarinę žalumą. Šeimos narių ir Taraso pokalbis toliau tęsiasi, violančele pradeda groti Reginos jaunėlė sesuo.
Nors didžioji drama ir filmo personažų susikirtimas įvyksta tarytum paskubomis, pritrūkstant aiškesnės artikuliacijos, K. Matvejevaitės kaip režisierės ūgtelėjimas yra akivaizdus – „Kai perplauksi upę“ yra organiškas, subtilia kino kalba pasižymintis filmas, kuris ir vėl turėtų tapti rimtu pretendentu į „Sidabrinės gervės kiaušinį“.
Jokūbo Lapinsko filme „Laivas“ didžiausios pagyros turėtų atitekti darbui su aktoriais. Du brolius, mėginančius sudurti galą su galu, vaidinantys Džiugas Gvozdzinskas ir Mantas Zemleckas kuria tuos dvim-kelių lietuviško kino personažus, kurių tikrieji jausmai visad slepiami po nesibaigiančiomis blevyzgomis. Jų broliška meile – sudėtinga, bet labai žemiška – patiki nuo pirmo iki paskutinio kadro.
J.Lapinskas, atrodo, mėgina rinktis panašią strategiją, kaip ir K.Matvejevaitė. Režisierius istoriją dėlioja palengva, tiesiogiai nepaaiškindamas, kas ir kodėl. Tačiau šiuo atveju jungiant detalę prie detalės, bendras vaizdas nebūtinai ryškėja. Pavyzdžiui, į juodai baltą filmą nuolat įtraukiami archyviniai epizodai, kurių kai kurie rodomi atbulai, o kai kurie – įprasta seka: sunku suprasti tokio sprendimo logiką, kuri, tikiu, turi savo koncepcinį pamatą, tačiau jį užčiuopti pakankamai fragmentiškame filme žiūrovui nėra paprasta.
Vienintelis programos dokumentinis filmas, Vytauto Oškinio „Nuožmūs dievai“, atsigręžia į režisieriaus bičiulį Liną Šalną – žmogų, kuriam klasikinės muzikos pasaulis pažįstamas taip pat gerai, kaip ir visa Naujininkų patilčių realybė.
Atrodo, kad Linas, profesionalus obojininkas, augęs ne pačiame jaukiausiame Vilniaus rajone, kaip personažas turi daug potencialo, tačiau režisierius jo iki galo neišnaudoja. Nors V.Oškinis į savo herojų mėgina žvelgti per kasdienybės prizmę (filmas kiek nuobodokai prasideda ir baigiasi Lino kelionėmis troleibusu, tarpe jų išvystame repeticijas Nacionaliniame operos ir baleto teatre, išgirstame pokalbį su kolega ir susipažįstame su paties Lino mintimis), du skirtingi protagonisto pasauliai nei papildo vienas kitą, nei tampa vienu kūnu: apie paauglystę ir jaunystę Naujininkuose yra pasakojama sėdint po tiltu ir buitiškai prisimenant alaus bambalius bei muštynes, o kūrybinei Lino gyvenimo dalį, be „Idomeneo“ repeticijų filmavimo, atstovauja kiek per reikšmingai nuskambantys svarstymai apie partijas, kurios gyvenime tenka kiekvienam iš mūsų.
Svarstau: galbūt didesnė distancija – krislas ironijos ar lašelis kritiškumo savo personažo teiginiams – galėjo padėti suveržti kiek išsidraikiusią medžiagą ir pagyvintų filmą?
Dagnės Gumbrevičiūtės vaidybinis filmas „Stovintis vanduo“ taip pat susiduria su panašia problema – premisa įdomi ir jautri, tačiau ją perdėm supoetinus, filmas, kaip ir tas vanduo, regis, sustoja vietoje.
„Stovinčio vandens“ pradžia nuteikė net labai pozityviai – kol kamera seka tykų ežerą, girdime prie jo privažiuojant automobilį. Mergina sako, jog čia kartais maudydavosi su tėčiu ir nori dar kurį laiką pabūti mašinoje, akivaizdžiai susierzinęs vaikinas klausia, kodėl tuomet jie išvis čia važiavo, ir užtrenkia automobilio dureles. Tik tuomet išvystame savo personažus. Vaikinas nueis plaukioti, kol mergina, galiausiai išlipusi iš automobilio, nedrąsiai tyrinės ežerą. Netrukus sužinosime, kad čia kadaise nuskendo jos tėtis.
„Stovintis vanduo“ džiugina vizualiniais sprendimais – operatorius Zbigniev Bartoševič sėkmingai kuria bauginančios, nesvetingos gamtos atmosferą. Tačiau kalbiniame lygmenyje „Stovinčiam vandeniui” sekasi sunkiau. Kai mūsų protagonistė eina paežere kalbėdamasi su savimi (ir, atrodo, kalbėdama visai ne sau, o kažkam kitam) ar kai išgirstame jos prisiminimus apie tėtį, nevalingai užgimsta noras kalbą „įžeminti“– nuplėšti mistikos bei poetikos skraistę, prisodrinti monologus bei dialogus nuogos emocijos ir taip įpūsti šiek tiek gyvybės į filmą, kuris, kaip netrukus paaiškėja, ne keliauja iš taško A į tašką B, bet veikiau sukasi aplink savo ašį.
Eksperimentiškiausiu programos filmu drąsiai galima tituluoti Mindaugo Docaičio „Panspermiją“ – filmą, kuriame atsisakoma tradicinio naratyvo, ir kuris vietoje kalbėjimo žodžiais renkasi kalbėjimą vaizdais. Todėl pelnyti komplimentai skrieja filmo dailininkui Martynui Duškinui ir operatoriui Jevjenijui Tichonovui – šis filmas, visų pirma, yra jų profesionalumo įrodymas.
„Panspermijos“ pristatymas skamba taip: „palikti amžinybėje, vyras ir moteris blaškomi po visatą, kur persipina erdvė ir laikas; išlaisvinti nuo pasaulio sąlygotumo, jie tarpsta vieniši, priklausomi nuo vizijų ir prisiminimų, vis dar suvaržyti savo žmogiškumo“.
Tačiau žiūrint „Panspermiją“ interpretacijų gali būti ir gerokai daugiau, nes suprasti, apie ką iš tiesų yra ši punktyriška istorija, jei priimame autorių teiginį, jog ji vis tik egzistuoja, yra nemenkas iššūkis. Padėti žiūrovui šiuo atveju gali nebent nuorodos į kino istoriją: pavyzdžiui, S.Kubricko „2001: Kosminės odisėjos“ atgarsiai. Arba, priešingai, sąmoningas sprendimas atsisakyti užčiuopti naratyvo užuominas ir tiesiog mėgautis vaizdu.
