SPEC. ŽVĖRYNAS
Andrius Lekavičius į istoriją yra linkęs žiūrėti daugiau mažiau kaip į videožaidimą, ką jis įrodė dar šiemet pristatytu virtualios realybės filmu „Laisvės kodas 13“. Tai – fikcinis pasakojimas, nors ir lydimas archyvinių garso įrašų, kvietęs žiūrovus, persikūnijus į užsienio reporterio personažą, per keliolika minučių interaktyviai išgyventi sausio 13-osios dramą.
„Scanoramoje“ premjeros sulaukęs ilgametražis dokumentinis filmas „Spec. Žvėrynas“ konstruojamas iš dalies panašiu principu – tiesa, šįkart keliančiu mažiau moralinių klausimų, nei skausmingo istorinio pasakojimo vertimas atrakcionu, tačiau priverčiančiu įtemptai svarstyti apie sudėtingus kino formos ir turinio santykius.
Istorija, kurią pristato režisierius, iš tiesų verta filmo. 1990 m. vaikinai, dienomis laiką leidę sporto salėje, o vakarais žiūrėję bajavykus iš VHS kasečių, svajojo patys vieną dieną tapti superherojais. Ir tai beveik įvyko, patekus į pirmąjį neoficialų lietuvišką spec. būrį, kur mūsų personažai treniruojasi ir vykdo operacijas netausodami savęs. Ir ne tik iš idealizmo, nors tikrai būta ir jo, bet, visų pirma, iš sudėtingomis koncepcijomis ir sunkiasvorėmis idėjomis toli gražu neapkrauto jaunatviško maksimalizmo. Dabar jiems jūra iki kelių. Dabar jie – lietuviškieji jackie chanai.
A.Lekavičius filmą dėlioja iš archyvinių kadrų ir animacijos, primenančios 10 deš. videožaidimų estetiką. Toks sprendimas, regis, pagrįstas – atitinka tiek laikotarpį, tiek personažų pasaulėžiūrą – ir vietomis puikiai suveikia. Pavyzdžiui, pačioje pradžioje pristatant filmo personažus, greta nuotraukų išnyra jų animaciniai antrininkai-superherojai ir kovinių gebėjimų, jėgos, beprotystės rodmenys. Visai kaip videožaidime. Ir kai išgirsti, jog Šaltukas savo pravardę gavo visai ne dėl šaltų nervų ar puikiai įgyvendintos užduoties atšiauriomis sąlygomis, o todėl, kad jam vieninteliam pavyko nukabinti ledų pardavėją, toks žaidybiškumas bei švelni ironija atrodo laiku ir vietoje.
Tačiau ilgainiui žvelgiant į formalius filmo sprendimus ima ryškėti du klausimai. Pirma, ar forma čia nėra tik patogi iliustracija? Antra, ar verta imtis kurti smagų videožaidimą, jei galiausiai papasakosi skaudžią dramą?
Bandant atsakyti į pirmąjį klausimą prisiminiau Joshua Oppenheimerio „Žudymo aktą“ (The Act of Killing, 2012). Tai, be jokios abejonės, visai kitos svorio kategorijos filmas, tačiau jame, kaip ir „Spec. Žvėryne“, ieškoma naujų kino formų, leidžiančių prabilti apie istoriją. J.Oppenheimeris keliauja į Indoneziją ir budeliams, palaidojusiems milijoną komunistais apšauktų žmonių, pasiūlo prieš kameras inscenizuoti savo žudymų aktus. Tapti gangsteriais iš Holivudo filmų, kuriuos šie taip mėgsta.
Tai – daug kūrybinės drąsos reikalavęs pasirinkimas, tačiau jis ne tik nenustelbia turinio, kuris visad lieka aukščiau formalių sprendinių, bet ir padeda žiūrovui dar giliau bei aštriau pajausti žudymo banalumą, kuris ir tampa pagrindine „Žudymo akto“ tema.
„Spec. Žvėryne“ kartkartėmis atsirandantys animaciniai intarpai neatveria naujų turinio prasmių, veikiau pakartoja tą patį, tik kitame registre – suprask, vaikinai tikrai norėjo būti superherojais, o pats šio niekur nereglamentuoto 18-ečių spec. būrio egzistavimas yra tarsi iš kitos realybės. Bet tai nebūtinai yra blogai – jei tik A.Lekavičius tokios strategijos būtų laikęsis nuo pradžios iki pabaigos, jei visą šią istoriją drąsiai būtų perkėlęs į 16 bitų grafiką ir videožaidimo pasaulį, griežtai atsisakydamas bet kokių užuominų į jausmingą dramą, ši apžvalga, manau, taip pat būtų atrodžiusi kitaip.
Tačiau režisierius, deja, neapsisprendžia, kokį filmą ir kokiu tikslu kuria. Pradedant tuo, kad „Spec. Žvėrynas“, rodos, visų pirma skirtas užsieniui (tokią prielaidą darau, nes paaiškinamieji titrai rašomi anglų k.), tačiau užsienio žiūrovams konteksto aiškiai per mažai, o lietuviams – daugoka, baigiant tuo, kad filmo tonas ir žanras keičiasi taip dažnai, kad po vietoje ir ne vietoje išnyrančios animacijos (jei jau skirstoma, kas animuojama, o kas ne, ar tikrai vykęs sprendimas animuoti KGB kalėjime kankinamus žmones?), vienos prabėgomis papasakotos meilės linijos, kalbančių galvų dokumentikos, laidotuvių fiksavimo ir šiokio tokio patriotinio patoso inkliuzų, „Spec. Žvėrynas“ pradeda atrodyti kaip nelabai pavykusi mišrainė. Turbūt todėl nenuostabu, kad filmas neranda ir savojo ritmo – 92 min. trukmės filmas tiek visko perkrautas, kad nejučiomis ima atrodyti, jog pats ištįsta laike.
Interviu leidiniui 370 A.Lekavičius sakė: „Mums trūksta lietuviškų legendų, nes Vakarų superherojai pasiglemžę didelę dalį eterio, bet lietuviškas šakotis dažnai geriau nei amerikietiški kukurūzų spragėsiai.“ Svarstau – galbūt būtent šiame sakinyje yra užkoduota filmo nesėkmės priežastis? Kai nori papasakoti lietuvišką legendą, tačiau jos atspirties tašku renkiesi Vakarų kultūrą, tuo pat metu kritikuodamas lietuvių santykį su ja, turbūt neišvengiama, kad tokie koncepcijos disonansai žiūrovui rėš ausį ir galutiniame rezultate.
IŠEITI IŠ NAMŲ
Miglės Satkauskaitės dokumentinis filmas „Išeiti iš namų“ pasakoja apie kalnų keliautoją Algimantą Jucevičių. Sekame jo ir jo lydimų keliautojų ekspediciją į Tian Šanio kalnus. Kelionę, kuri, kaip teigia filmo įžanginis titras, jau yra laimėjimas, nes pati didžiausia pergalė – išeiti ši namų.
Režisierė stebi savo personažą iš pagarbaus, saugaus atstumo – tokia autorės pozicija kiek priminė Audriaus Stonio prieš kelis metus pristatytą filmą „Moteris ir ledynas“. Kaip ir pastarajame, M.Satkauskaitės darbe daug dėmesio skiriama vizualinei plotmei – operatoriaus Sauliaus Lukoševičiaus akis jautriai fiksuoja didingą kalnų peizažą, o neskubriame, kalbomis neperkrautame filme žiūrovui netrūksta erdvės juo pasigrožėti.
Vis tik likusį laiką „Išeiti iš namų“ iš esmės skiria keliautojų kasdienybės fiksavimui. Pažvelgti tolėliau jos ar bent per sprindį priartėti prie filmo protagonisto – kaip žmogaus, o ne patyrusio ekspedicijos vado – nepavyks ir šiame filme, nors tokios ambicijos, atrodo, būta.
„Išeiti iš namų“ stebina savo garso takeliu (kompozitoriai Martynas Bialobžeskis ir Jonas Jurkūnas), kuris, nors ir įdomus, kartkartėmis taip nedera prie vaizdo, kad, regis, buvo rašytas visai kitam filmui. Didžiausią įspūdį paliko epizodas, kai kamera lėtai, kone poetiškai fiksuoja ant virvės padžiautas ir gerokai „padrožtas“ keliautojų kojines, o fone girdima muzika greičiau primena mistinį filmą, o ne ganėtinai tradicinį, kasdienišką stebėjimo dokumentikos pavyzdį. Tiesa, visą filmą lydėję elektronikos garsai finaliniuose titruose yra pakeičiami gitaromis ir lengvu roku – galbūt tai sietina su užuomina į taip ir neįvykstančią kulminaciją, kuria turėjo tapti pasakojimai apie kalnuose įvykstantį susidūrimą su mirtimi, tačiau tai, turiu pripažinti, yra greičiau spėjimas, o ne žiūrint filmą organiškai gimusi įžvalga.
Glumino ir filmo pradžioje staiga pasirodę ir taip pat greitai pradingę archyviniai kadrai. Ir net spėlionių, kokiu tikslu jie buvo panaudoti, šįkart neturiu.
LAIKO TILTAI
Audrius Stonio ir Kristīnes Briedes „Laiko tiltai“ yra kino koliažas – iš skirtingų filmų scenų ir nelabai iškalbingų pokalbių su filmų režisieriais bei personažais sudurstyta juosta apie poetinį dokumentinį kiną Baltijos šalyse. Filme justi susižavėjimas režisierių kūryba ir giedras praėjusio laiko ilgesys, kurį lydi taip ir neįžodintas klausimas: ką jau negrįžtamai praradome, o kas taip giliai įausta į mūsų sąmonę, kad iš jos nedings nei keičiantis epochoms, nei kartoms?
Autoriai filmą pristato kaip kino poemą – ir tikrai, filme kur kas svarbesnė atmosfera ir impresija, o ne faktinė informacija apie Baltijos šalių dokumentinį kiną, jo ištakas ar bruožus. Vis dėlto, žiūrint filmą galvoje vis sukirbėdavo keli, mano galva, svarbūs klausimai, į kuriuos atsakymų – tikrai nebūtinai tiesioginių – „Laiko tiltuose“ pritrūkau: kuo poetinis Baltijos šalių dokumentinis kinas yra išskirtinis reiškinys ir kiek jo skirtumų (ar jungčių) galime įžvelgti, atskirai analizuodami Lietuvos, Latvijos ir Estijos dokumentiką?
Žinoma, galima daryti prielaidą, kad „Laiko tiltų“ autoriams, kuriems filmo herojai tapo savotiškais mokytojais, tokie klausimai paprasčiausiai nekyla (klausimas, ar taip pat jaučiasi ir su poetine dokumentika tokio jautraus santykio neturintis žiūrovas), todėl jie auditorijai verčiau siūlo tiesiog pasigrožėti meistrų darbais.
Ir grožėtis pavyksta, tačiau ne visada. „Laiko tiltuose“ montuojami Henriko Šablevičiaus, Roberto Verbos, Herzo Franko, Ivaro Seleckio, Aivaro Freimanio, Uldžio Brauno, Andreso Sööto ir Marko Soosaaro filmų kadrai kartkartėmis visu savo grožiu atskleidžia poetinės kalbos stiprybę, o kartais, pernelyg tiesiogiai sugretinus ar suniveliavus skirtingų kūrėjų medžiagą, ją kaip tik praranda – dokumentinių filmų ištraukos tuomet apmaudžiai pradeda atrodyti kaip istorijos apie visa apimančią nostalgiją iliustracija, o ne savarankiška, savus pasakojimus steigusi ir tebesteigianti kūrybinė jėga.
