Pirmasis teiginys kyla iš fakto, jog tik žvelgdamas į šią NBK programą pats susivokiau, kad dviejų didžiųjų Lietuvos festivalių „trumpukų“ programose matyti daugiau moterų nei vyrų nėra kažkas neįprasto – jose vis matome Marijos Kavtaradzės, Marijos Stonytės, Kamilės Milašiūtės ar Dovilės Šarutytės filmus, o iš vyrų turbūt vienintelis Karolis Kaupinis sugebėjo triukšmą sukelti daugiau nei kartą.
Juo labiau, kad visi trys ilgametražiai lietuviški filmai „Scanoramoje“ (neskaičiuokime „Charmso“, parašyto, režisuoto ir prodiusuoto ne lietuvių) – taip pat režisuoti moterų. Du iš jų – ilgametražiai debiutai. Kad ir kaip baisiai benuteiktų reakcija į praėjusių dviejų savaičių naujienas, galbūt bent jau esame šalis, kuri kažkaip išvengė net liberaliausiose Vakarų valstybėse gajaus vyrų režisierių dominavimo, o prasimušant Lietuvoje lytis nei trukdo, nei padeda? Bent jau tokias išvadas norėtųsi pasidaryti ieškant pozityvios natos. Nežinau, ar jos teisingos.
Pačių penkių filmų panašumai ties šiuo pastebėjimu apie jų kūrėjų lytį daugiau mažiau ir baigiasi. Kiekvienas NBK lietuviškosios programos darbas kalbėjo apie skirtingas temas, naudojo skirtingus stilius ir skirtas buvo, panašu, skirtingiems žiūrovams. Net paraleles rasti sunku, nes filmai atrodo tarsi skirtingų mokyklų (plačiąja prasme) produktai.
Trijų minučių animacinis filmas „Gimimas“ nustebino, ko gero, labiausiai. Europos festivaliuose ratus sukantys pieštiniai trumpametražiai dažniausiai būna kone identiškai eseistiniai: sunkiai išnarpliojami įvykiai, daugybė aliuzijų, nuo tikrovės gerokai atitolęs siužetas ir visapusiškas bandymas žaisti kino forma. Kai tenka žiūrėti juos didesniais kiekiais, tokie ieškojimai kelia gerokai beviltiškesnį nuobodulį nei bet koks konvencinis animacinis filmukas apie filmukiškus dalykus.
Eglės Mameniškytės darbas primena šią tradiciją. Tačiau jei paprastai animaciniai žongliravimai skirtingomis technikomis atrodo savitiksliai, tai sprendimai „Gimime“ – aiškiai motyvuoti. Prasidėjęs nuo paprasčiausių kreivių juodame fone, jis rodo mišką. Minimalistiniais potepiais žiūrovas per filmą keliauja visas tris minutes ir nors pastangos suprasti naratyvą bergždžios, taip greičiausiai ir turėtų būti. Lygiai taip, kaip siaubo filmuose labiausiai bijome tuomet, kai pabaisos nematome, taip pavienės detalės tamsoje priartina prie to nejaukumo pasiklydus miške, apie kurį, kaip pasakoja režisierė, filmas ir turėjo būti.
O šiame kontekste ir keli griežtesni tikrovės bei vaizduotės susiliejimai dėmesį prikausto sėkmingiau, nei tais atvejais, kai jų publikai pateikiamas gyvas galas. Galiausiai, „Gimimas“ žino, kiek ši istorija verta, ir žino, jog trys koncentruotos minutės visada bus geriau, nei dešimt padrikų.
Antrasis animacinis, „Paskutinė stotelė – Mėnulis“, taip pat nesistengia žiūrovui pateikti paprastų atsakymų, nes labiau brangina pačią savo kuriamo pasaulio atmosferą. Birutės Sodeikaitės lėlinė animacija skirta mergaitei ir jos kelionei per savo įsivaizduojamą nuotykį. Kartu su vienaragiu ir liūtu ji pereina savo ligos stadijas, vaizduotės dėka jas paversdama kažkuo mažiau pilku ir niūriu.
Nors filmui sukurtos lėlės dailios, į visumą su pačia istorija jos nelimpa. Įvykiai atrodo fragmentiški, o prabėgus dešimčiai filmo minučių liekantys klausimai greičiausiai nėra tie, kuriuos sukelti žiūrovams sveika – po „Paskutinės stotelės“ nesupranti, ar ši kelionė turėjo būti emocinė ar tik vizualinė, filosofinė ar poetinė, viltinga ar beprasmė? Greitai filmas kaip toks išvis pasimiršta ir lieka nebent pavienės detalės.
Panašių vaikišką animacinių trumpametražių programose Lietuvoje matome kone kaskart – ir šį lyginant su, pavyzdžiui, „Kino pavasaryje“ šiemet rodytais Gedimino Šiaulio „Kaukais“, tenka pripažinti, jog abiem žaidžiant pasakas, laimi ta, kuri labiau paperka emocijas.
Saulės Bliuvaitės „Yana“ iš viso penketo yra vienintelis filmas, orientuotas į tai, ką reiškia būti jauna mergina šiandienos pasaulyje. Protagonistė (akt. Justina Nemanytė) klaidžioja naktiniu Vilniumi ir ieško, kur praleisti naktį. Sesuo išmetė iš namų, nes Yana permiegojo su jos vyru. Dabar reikia kažkaip suktis iš situacijos, nors pačią merginą šis išvarymas tuo pat metu priverčia ir permąstyti savo veiksmus, ir elgtis dar lengvabūdiškiau.
Nuo pirmosios scenos, kurioje aplink J.Nemanytę jai pusiau priešinantis sukiojasi geidulingas Dainius Gavenonis, akivaizdu, jog S.Bliuvaitė savo kamera bando užfiksuoti lengvą chaosą. Tiek vizualiai, tiek konceptualiai „Yana“ primena vėlyvąjį Terrence‘ą Malicką – kamera slankioja ir sukasi ratu, veikėjų susidūrimus paversdama kažkuo panašiu į šokį, o pati centrinė filmo figūra priima vieną kvailą sprendimą po kito, taip tarsi ieškodama savo pačios identiteto ribų.
Laisva filmo struktūra jam kiek pakiša koją – „Yana“ yra gražus, intriguojantis pratimas, rodantis pagirtiną autorės gebėjimą „dirbti“ ne dėl naratyvo, o dėl nuotaikos, tuo pačiu neapmirštant to, jog kažkokia dinamika filme, kad ir kokiame trumpame, vis tik privalo būti. Tačiau jei kartais tokios juostos ir turi palikti skečo, o ne paveikslo įspūdį, tai „Yana“ yra įdomi veikiau pavieniais elementais, parodančiais jų kūrėjos potencialą, bet neįtraukianti kaip vientisas darbas.
„Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“ atvejis yra kone tiesiogiai atvirkščias: stebime istoriją, kuri patiems jos dalyviams tarsi yra nenuspėjama ir pilna jaunatviškos energijos, tačiau žiūrint iš šalies atrodo pernelyg aiškiai sustyguota. Kai Simona (akt. ir vėl J.Nemanytė) pirmąkart susitinka su Domu (akt. Laurynas Jurgelis), gali aiškiai prognozuoti, kas nutiks toliau: dabar jie siaubingai nesutaria, tuojau aplinkybės juos suves į krūvą, nutiks du ar trys tarsi kasdieniai epizodai, jiems virsiantys nuotykiais ir galiausiai, kad ir kas benutiktų, viskas baigsis nebyliomis šypsenomis, žyminčiomis fabulos pabaigą, suprask, jie nebesusitiks, tačiau ir šis vienatinis vakaras juodu pakeitė.
Tai filmas, kuris nori būti nuotykis, tačiau visu savimi primena tuose pačiuose lietuvių trumpametražiuose jau matytus vienos nakties klajojimus. Dideli dalykai juose pasakojami per mažytes detales, o sustabarėjusią, parodijuojamą kino kalbą pakeičia „gyva“ lietuvių. Tačiau juk bet koks atsitiktinumas netenka savo žavesio, jei gali lengvai nuspėti, kad jis nutiks, o ir šioji gatvės kalba pamažu ima skambėti taip nutolusiai nuo to, ką iš tiesų girdime troleibusuose, jog belieka klausti ar kinas mėgdžioja gyvenimą, ar kiną.
Tai nereiškia, jog „Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“ yra prastas filmas. Greičiau Jorė Janavičiūtė į vietas sudėlioja savo istoriją ir veikėjus taip tvarkingai, jog juose ima stigti gyvybės. Čia pravestų „Yanos“ laisvė vieną nebylų susitikimą sukti net penkias minutes ar leisti žiūrovui faktus atkasti pačiam. Nuotykis būtų smagesnis.
Įžanginė Klaudijos Matvejevaitės „Paskutinės dienos“ scena sugeba vienu kadru padėti pamatus tolesnei istorijai, paaiškinti filmo žaidimo taisykles ir net kelis kartus sukelti šypseną. Ir ne lietuviškų šortų šypseną, kai subtiliai pasijuokiama iš marozų arba hipsterių, o anekdotišką – pirmoji scena yra paprastas, neironiškas bajeris, kuris tiesiog veikia.
Tad šiek tiek keista, kad jis pradeda kūrinį, nerodantį jokių pastangų būti juokingu. Priešingai, viena diena šeimos gyvenime, šeimos, žinančios, jog šiandien mirs jų sūnus, yra arčiau to statiško, stereotipinio lietuviško kino, apie kurį vis dar juokaujame, nors retai besutinkame. Apie liūdesį kalbėti įdomiai labai jau sudėtinga. O kalbėti apie mirtį ir neprieiti trivialių išvadų išvis beveik neįmanoma. Tad ironiškas mirštančiojo sesers (akt. Roberta Sirgedaitė) tonas yra bene vienintelis dalykas, šiek tiek pagyvinantis juostą, likusį laiką, deja, primenančią gedulingus pietus.
Žinoma, iš dalies tai daroma specialiai – jei jau kalbi apie paskutinę šeimos nario gyvenimo dieną, tai aktoriams teks paverkti. Bet šįsyk kiek pritrūksta judėjimo: turime įdomią premisą, keturis veikėjus su pakankamai parako susikirsti ir beveik jokios kibirkšties arba, kaip pasakytų jaunųjų Lietuvos režisierių veikėjas, „nu be cinkelio, tipo, viskas“.
Reiktų kažkokių išvadų. Tačiau šie penki darbai yra pernelyg skirtingi, jog būtų verta ieškoti problemos ar privalumų, jungiančių juos visus. Turbūt ir tuo galima pasidžiaugti – net kaip kino recenzentas penkias šias režisieres matau pirmąkart, o visos jos kažkuo stebina. Yra kur tobulėti, bet tikriausiai būtų nenormalu, jei nebūtų.
