Apie Gasparo Noé „Ekstazę“ (Climax) kalbėti sudėtinga. Filmo siužetas sutelpa į vieną sakinį – party gone wrong – tačiau, aštriau juokaujant, ir jis veikiau tėra aplinkybė tam, kad režisierius į filmą sukrautų visa tai, ką kine myli labiausiai: jaunus kūnus, trankią muziką ir jautresnius žiūrovus nervingai kvatotis ar akis dengtis priverčiančias provokacijas.
Drąsiai galima sakyti tik viena – „Ekstazė“ yra filmas, kuris prašyte prašosi didelio kino teatro ekrano ir galingos garso sistemos. Nes tai, visų pirma, yra patirtis.
Keista žiūrėti filmą, kurio personažai tau nei kiek nerūpi. Nerūpi, kai atsiduria juodžiausiose situacijose, kai klejoja, vemia, naudoja fizinį smurtą, kai dreba iš baimės, ieško, kaip išsigelbėti ar pasiekia visišką moralinį dugną. Emocinis ryšys, kurį pavyksta užmegzti su filmo veikėjais, yra ne ką stipresnis, nei žiūrint popierinių lėlių spektaklį – sėdint kino salėje pagauni save galvojant, jog ne kažin kiek svarbu, kuriam iš mūsų personažų ši košmariška naktis bus košmariškiausia.
Tačiau tuomet, kai „Ekstazę“ buvau benurašanti kaip pretenziją be antro dugno (taip, suprantu kaip ironiškai šis sakinys skamba rašant apie G.Noé filmą), pats antro dugno nebuvimas pradėjo atrodyti kaip bene geriausia šio filmo dalis.
G.Noé „Ekstazėje“ kuria pačių banaliausių traumų, ydų, baimių, gėdų, niekšybių choreografiją. Choreografiją pačia tikriausiai šio žodžio prasme. Todėl „Ekstazė“ pradeda atrodyti kaip šiuolaikinis Boscho paveikslas – ne mažiau meistriškas, tik be didesnių emocijų ir pamoralizavimų. Greičiau atvirkščiai.
Regis, G.Noé šypsodamasis mums sako, kad žmogus – gyvūnas keistas, bet į jį pasižiūrėti bent jau smagu.
Kristianas įsidarbina prekybos centre – lentynų, skyrių, sandėlių ir niekaip jo valiai nepasiduodančių krautuvų mikrokosme. Kristianas (akt. Franzas Rogowskis) uoliai dirba gėrimų skyriuje. Jo dėmesį patraukusi Marion (akt. Sandra Hüller) – kitapus stelažo, kur kasdien sukiojasi tarp šokoladų ir saldainių dėžučių.
Berlynalėje pristatytas Thomo Stuberio „Krautuvų valsas“ (In the Aisles) yra meilės istorija su Akio Kaurismäkio kino prieskoniu. Du darbininkai, du su pasaulio tvarka, regis, susitaikę, tačiau jos dorai taip ir neperpratę žmonės atranda nusiraminimą vienas kito akyse. Marion žvelgia į tylų Kristianą, Kristianas – į šelmišką Marion. Ir tampa aišku, kodėl verta laukti kitos darbo dienos.
Th.Stuberis tarp dviejų žmonių užgimstančią meilę perkelia į šaltą, nejaukią prekybos centro aplinką, tačiau neapsiriboja paprastu dviejų priešybių sugretinimu. Ne veltui filmo platintojai Lietuvoje pavadinimą „In the Aisles“ taikliai pakeitė į „Krautuvų valsą“ – šioje siaubingai neromantiškoje, iš griežtų geometrinių formų sukonstruotoje erdvėje Th.Stuberis su operatoriumi Peteriu Matjasko atranda tiek lyrikos bei švelnios melancholijos, kad užtektų dar ne vienai meilės istorijai.
„Krautuvų valso“ tempas neskubrus, o jausmai nekunkuliuoja paviršiuje. Lėtai slenkant po prekybos centrą ir dėliojant istoriją iš lakoniškų dialogų nuotrupų, vienu metu ima kirbėti nerimas, jog „Krautuvų valsas“ gali išsikvėpti. Tačiau apsukęs keletą nebūtinai reikalingų dramaturginių ratų, filmas ir vėl sugrįžta į žiūrovų širdis. Valso žingsneliu.
Benedikto Erlingssono „Kariaujanti moteris“ (Woman at War), pristatyta Kanų kino festivalio programoje „Kritikų savaitė“ ir šią savaitę laimėjusi „Lux“ prizą, yra vienas tų filmų, kuriems dalis žiūrovų drąsiai priskirtų epitetą scanoramiškas, net jei pačios „Scanoramos“ programa ir jos formavimo principai per 16 gyvavimo metų jau gerokai pasikeitė.
Scanoramišku laikomas filmas iš Šiaurės šalių, dažniausiai tai – drama su komedijos elementais arba atvirkščiai. Scanoramiškas taip pat reiškia „truputį keistokas“. Tai filmas, vienus priverčiantis gūžčioti pečiais, o kitus – liaupsinti autoriaus originalumą, nepaisant to, kad šis pavojingai priartėja prie panašių filmų standarto. Juk ne veltui Lietuvoje kino mylėtojai tam turi neoficialų scanoramiško kino terminą.
„Kariaujanti moteris“ neabejotinai patenka į šią kategoriją. Tai juosta, kurioje išvysite drono medžioklę, pakelėse grojantį instrumentinį trio ir liaudies dainas traukiantį ukrainiečių ansamblį, vis ne vietoje ir ne laiku atsiduriantį turistą bei mūsų protagonistę – užsispyrusią penkiasdešimtmetę Halą, kuri paskelbė karą vietos aliuminio pramonei.
B.Erlingssono filmas kalba apie ekologines problemas ir būtinybę imtis veiksmų. Čia ir dabar, nes paskui gali būti per vėlu. Režisierius pasakojimą plėtoja pasirinkęs komišką kampą, tačiau kartu akivaizdžiai herojizuoja Halos kovą prieš didžiąsias korporacijas ir valstybės politiką, taip sumenkindamas visai nemenkų moralinių klausimų, sietinų su Halos veiksmais, vertę.
Nenustebčiau, jei toks sukarikatūrintas žvilgsnis į sudėtingą problemą dalį žiūrovų suerzins, tačiau jei šiųmetėje „Scanoramoje“ ieškote scanoramiško filmo, „Kariaujanti moteris“ gali tapti vienu jūsų favoritų.
Kai Mirkas ir Manolas partrenkia per gatvę ėjusį vyrą, iš pradžių atrodo, jog tai – blogiausia jų gyvenimo diena. Tačiau netrukus paaiškėja, jog būtent ji gali tapti bilietu į geresnį gyvenimą. Bent jau taip atrodo iš pradžių. Pasirodo, jog po jų automobilio ratais pakliuvęs žmogus buvo ieškomas mafijos grupuotės. Grupuotės, kuri netrukus pasamdys mūsų personažus.
Brolių Damiano ir Fabio D'Innocenzo režisūrinis debiutas „Vaikinai irgi verkia“ (Boys Cry) būtų tradicinė drama apie du į žiaurų žaidimą patekusius jaunus, pinigų ir valdžios ištroškusius vyrus. Jei ne du dalykai.
Pirma. Operatoriaus Paolo Carneros darbas, lydimas tamsaus džiazinio garso takelio. Čia – daug išradingų rakursų, tačiau užvis įdomiausias pasirodė sprendimas išlaikyti savotišką distanciją tarp žiūrovo ir smurto aktų. P.Carneros kamera vietoje jų kur kas dažniau sminga tiesiai į aktorių veidus.
Todėl antruoju aspektu, išskiriančiu „Vaikinus“ iš panašių filmų lauko, tampa vaidyba. Andrea Carpenzano ir Matteo Olivetti ne tik sukuria įtikinamus portretus. Jie priverčia patikėti, jog po apatijos ar tyro pykčio perkreiptais veidais slypi gerokai platesnė jausmų amplitudė. Tai ypač ryšku scenose, kuriose režisieriai ant kortos stato Mirko ir Manolo draugystę, virtusią darbiniais ryšiais: kiek jiedu pasitiki vienas kitu ir kiek – savimi? Šie klausimai scenarijuje paliečiami tik prabėgomis, tačiau daugiau ir nereikia. Visa kita žiūrovas perskaitys aktorių akyse.
VYRO ŽUDIKĖ. NEKALTOJI. ŠEŠĖLIS
Bendra lietuvių ir estų produkcija „Vyro žudikė. Nekaltoji. Šešėlis“ (The Man Slayer. The Virgin. The Shadow, rež. Sulev Keedus), praėjusiais metais dalyvavusi Talino kino fetivalio „Black Nights“ konkursinėje programoje, pasakoja tris istorijas.
Pirmoji, „Vyro Žudikė“, nukelia į XIX amžiaus Estijos kaimą, ir pasakoja apie Maarą, per prievartą ištekintą merginą. „Nekaltosios“ veiksmas vyksta 1949 metais, kai jauna ingrė Elina turi rinktis tarp deportacijos į Sibirą ir fiktyvios santuokos. Paskutinioji istorija pasakoja apie XXI a. ir iš namų pabėgusią merginą.
Visose istorijose pagrindinį vaidmenį atlieka kylanti estų aktorė Rea Lest, taip tarytum patikinant, jog laikas bėga, dekoracijos ir lokacijos keičiasi, tačiau moterys su tomis pačiomis problemomis susiduria nuolat.
Vis tik pirmosios dvi istorijos, kuriose tylios, bet stiprios protagonistės beatodairiškai kovoja dėl teisės į savo kūną ir gyvenimą, atrodo kur kas glaudžiau susijusios, nei paskutinioji – čia protagonistė, su kurios našta žiūrovas yra supažindinamas tik per kelias užuominas, išlieka pasyvi, o ją supantys personažai (nuo isteriškos teatro aktorės iki poetiško kunigo), priešingai, atrodo perdėm iracionalūs ir literatūriški.
Galiausiai, „Šešėlis“ per simbolius ir alegorijas mėgina susieti visus tris pasakojimus, tačiau šis bandymas, deja, nėra sėkmingas. Siekiant generalizuoti ankstesnių istorijų ištarmes, filmo stiprybės – neskubrus ritmas, atmosferiškumas, netiesiogiai išnyrančios prasmės – sugriaunamos, o finalas palieka dramaturginės ir vizualinės sumaišties įspūdį.
