„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2022 11 15

„Scanoramos“ dienoraštis: vidurinis pirštas žiūrovams, meluojantys vyrai ir antgamtiniai vaikai

Šiuometinė „Scanorama“ man buvo dosni. Daugelis filmų, kuriems turėjau lūkesčių, norus išpildė. Atsirado net festivalių didžiausių džiaugsmų – juostų, į kurias ateini nesitikėdamas nieko, o gauni kažką reikšmingo. Bet didžiausias malonumas kol kas – matyti artipilnes sales ir akivaizdžiai festivalinio kino pasiilgusią publiką. Atsargiai, atsargiai norisi prognozuoti – gal jau pamiršome karantiną?
Kadrai iš „Scanoramos“ filmų
Kadrai iš „Scanoramos“ filmų / „Scanoramos“ nuotr.

1

★★☆☆☆ / „Korsažas“ (rež. Marie Kreutzer)

Marie Kreutzer vaidybinis filmas „Korsažas“ (2022)
Marie Kreutzer vaidybinis filmas „Korsažas“ (2022)

Pirmasis festivalio seansas ir didžiausias jo nusivylimas. Retai kada sutinku filmą, kurio taip iš esmės nesuvokčiau ir nepriimčiau. Galbūt tai – mano subjektyvaus skaitymo bėda. Kaip ten bebūtų, man „Korsažas“ taip netiko, kad sunkiai atsispyriau pagundai atsistoti ir palikti jį pusiaukelėje.

Kodėl ši personažė turėtų man rūpėti?

Kuriamas Elžbietos Vitelsbach, XIX a. pabaigos Austrijos imperatorienės portretas. Iš esmės dvi valandas galima atpasakoti taip: rūmai jai kažko neleidžia, Elžbieta priešinasi. Jai draudžiama valgyti, draudžiama pasisakyti, draudžiama kaip nori prižiūrėti vaikus ir t.t. O ji, kaip karštligiškai pabrėžia reklaminė medžiaga, „rodo vidurį pirštą“.
Klausimas, man iškilęs pirmosiomis minutėmis, ir iki filmo pabaigos galvoje garsėjęs ir garsėjęs iki šauksmo: kodėl ši personažė turėtų man rūpėti? Tiesa, jos gyvenimas apibrėžtas griežtų taisyklių, bet žiūrovo nebandoma įtikinti, jog be jų Elžbieta, pavyzdžiui, galėtų kuo nors padėti aplinkiniam pasauliui. Priešingai, kai tik ji imasi iniciatyvos, tai baigiasi aplinkinių skausmu. Imperatorienei norisi naktį jodinėti, tad ji išsitempia dukrą, ši po to suserga, o protagonistė skundžiasi, kad jos vaikai – jos ir auklėjimo metodai. Ar čia ją aš turėčiau užjausti? Nes norėtųsi užjausti tuos, kurie su ja susiduria...

Marie Kreutzer vaidybinis filmas „Korsažas“ (2022)
Marie Kreutzer vaidybinis filmas „Korsažas“ (2022)

„Korsažas“ kaip pasipūtęs modelis atsistoja tarpduryje ir sako – štai, kaip blogai, žiūrėkite, kaip ne feminizmas vyksta, kažkas turėtų kažką pakeisti. Tarsi publika privalėtų supykti ant vieno egoisto valdovo ir užjausti kitą, lygiai tokį pat egoistą, tik kitos lyties.

„Korsažo“ minutės slenka, bet tarytum be progreso ar pokyčio.

Neradęs argumentų sirgti už Elžbietą neradau ir jokios priežasties, kodėl ši juosta sudėliota tokia pasakojimo seka. Tai daugiau pavienės, mažai kuo tesusijusios scenos, o ne vientisa istorija – „Korsažo“ minutės slenka, bet tarytum be progreso ar pokyčio. Vakarienė, per kurią imperatorienė nekalba ir mažai valgo. Imperatorienės šuolis pro langą. Dar viena lygiai tokia pati vakarienė. Sulėtintas (kažkodėl) kadras kaip plaikstosi suknelė. Dar viena, vėl lygiai tokia pati vakarienė. Ir kas iš viso to?

Protagonistė nesivysto ir neauga, nes turi vienintelį atsaką – vis tą patį vidurinį pirštą. Ir kai galiausiai ateina kulminacija, jaučiasi tai ne kaip palaipsnio augimo išvados, o kaip ilgą mindžikavimą vietoje sekantis suvokimas, kad jau prabėgo pusantros valandos, reikia juostą baigti sprogimu.

Marie Kreutzer vaidybinis filmas „Korsažas“ (2022)
Marie Kreutzer vaidybinis filmas „Korsažas“ (2022)

Pasikartosiu – galbūt tai mano problema. Juk gali egzistuoti žiūros kampai, kuriems nesu atviras. Tačiau iš asmeninės perspektyvos „Korsažas“ man pasirodė atstumiantis kūrinys, reikalaujantis kino salės rūpesčio, susidomėjimo ir atjautos, nors viskas, ką gali pasiūlyti atgal, tai ne teigiamos savybės, humoras ar įtampa, o su paaugliška visažinyste iškištas liežuvis.

Jei tikrai tai turėjo būti, cituojant festivalio parengtą aprašymą, „įžūlus ir stilingas moteriškumo manifestas“, tuomet M.Kreutzer pasakojimas persiskaito tiesiog kaip įžeidimas visai ne patriarchatui, o moterims – toms neva emocijų nevaldančioms, aplinkinius daiktais laikančioms egoistėms. Na, ne man perrašinėti moteriškumo manifestus pagal save, bet šis variantas – tikrai ne į temą.

2

★★★★★ / „Aksioma“ (rež. Jöns Jönsson)

„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „Aksioma“
„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „Aksioma“

Tarsi likimas tyčiotųsi, kelios dienos po „Korsažo“ sutiktas mėgstamiausias mano festivalio filmas lygiai taip pat su negatyviu personažu be atperkančių savybių, ir lygiai taip pat neturi aiškios pasakojimo progresijos. Ir pasiaiškinki dabar prieš save, kodėl vienoje vietoje tos pačios savybės taip „veikia“, kitoje taip ne.

Julius – charizmatiškas, visuomet įdomią istoriją papasakoti pasiruošęs muziejaus darbuotojas. Bėda ta, kad visos tos istorijos yra vogtos iš draugų, kolegų, praeivių. Juosta seka veikėją, rodos, nesugebantį gyventi be pagražinimų, net kai melavimu tik pastato save į pavojų. Ir tai vaikinas daro ne dėl pinigų ar moterų – jam paprasčiausiai patinka save pateikti labiau išskirtiniu nei yra iš tiesų.

„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „Aksioma“
„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „Aksioma“

Protagonistas maksimaliai stengiasi daryti tai, kuo užsiimame visi – meluoja, kad geriau save parduotų aplinkai. Smagios istorijos turėjimas yra tai, kas tau „Tinderyje“ iškovos pasimatymą arba padidins sekėjų skaičių socialiniuose tinkluose.

Šiais laikais dėmesį išlaikyti darosi sunkiau, tad neturėti, ką papasakoti, tampa nuodėme. Kita vertus, gilintis į temą nuobodu, tad kur kas smagiau kaitalioti temas it kojines.

Dėl šios priežasties protagonistas, nesvarbu, koks charizmatiškas bebūtų, gali sukelti atmetimo reakciją.

Galima pagrįstai kritikuoti, kad užuot vystęs progresyviai judantį siužetą, filmas sukasi ratu: melas-nesėkmė-naujas melas. Dėl šios priežasties protagonistas, nesvarbu, koks charizmatiškas bebūtų, gali sukelti atmetimo reakciją. Tikiu, kad kai kurie paliks filmą pasigedę „gelmės“ – juk tas dvi valandas teko praleisti su personažo „paviršiumi“.

„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „Aksioma“
„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „Aksioma“

Tame ir glūdi tragizmas. Jei moki pritraukti dėmesį ir būti intriguojantis, reikia nepaprastos drąsos atverti aplinkai tą kitą, nuobodžiąją savo pusę. Pripažinti sau ir pasauliui, kad esi toks pat, kaip ir visi: kažkuo truputį ypatingas, bet daugeliu aspektų neįsimintinas. Tavo tėvai – nei narkomanai, nei kilmingieji. Tavo darbas eilinis. Tavo talentai riboti.

„Aksioma“, panašiai kaip Rubeno Östlundo filmai, vysto idėją, kol ši pasiekia natūralias išvadas, bet užuot sustojusi, stumiasi tolyn. Savo buitišku paprastumu ir ciklišku judėjimu ji gali užliūliuoti. Mano galva, tik iš pirmo žvilgsnio įvykiai atrodo kartojami be priežasties – iš tiesų juosta skverbiasi tiesiai ten, kur skauda. Ir kuo daugiau tai kartojasi, tuo skaudžiau.

3

★★★★☆ / „Nekaltieji“ (rež. Eskil Vogt)

„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „Nekaltieji“
„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „Nekaltieji“

Atsikrausčiusios į naujuosius namus dvi mergaitės sužino, kad keli kaimynų vaikai turi antgamtinių galių. Maža to, galias savyje atranda ir viena sesių, protiškai neįgali Ana.

Vaikai gali tapti geriausiais piktadariais – jiems būdingas ir jautrus ego, ir labai paviršutiniškas teisingumo suvokimas.

Užuot sukęs siužetą komedijos ar dramos link, kuriose tikrai galėtų keliauti juosta apie vaikus-superherojus, E.Vogtas gąsdina. Dirva tam, pasirodo, puikiai tinka. Juk vaikai gali tapti geriausiais piktadariais – jiems būdingas ir jautrus ego, ir labai paviršutiniškas teisingumo suvokimas.

Dėl to kiek apmaudu, kaip greitai ir kaip radikaliai juosta paskirsto personažus į geriečius ir blogiečius. Norintieji skriausti, rodos, ne tiek piktnaudžiauja galia, kiek naikina viską ir visus vien dėl paties naikinimo. Ir atvirkščiai – gerieji vaikai net nesusimąstę apie galimas pagundas iškart stoja teisybės pusėn. Būtent tuo, labiau negu antgamtinėmis galiomis, juosta primena superherojų filmus.

„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „Nekaltieji“
„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „Nekaltieji“

Vaikiškų savybių neišnaudojimas ir vėliau gerokai per ilgai keliama, galiausiai tiesiog pabostanti įtampa yra gan aiškūs scenarijaus trūkumai. Juos autorius atperka režisūriniais triukais. Visos susipažinimų, susidraugavimų, susirėmimų scenos „Nekaltuosiuose“ taip gražiai sumontuotos, kad žiūrėdamas visiškai įtiki filmo realybe ir mintis nekyla kvestionuoti, kaip visa tai kvaila. Pavyzdžiui, du vaikai per atstumą kaunasi nematomomis proto bangomis vienas kitą atakuodami. Surežisuok dabar tai, jog atrodytų ne juokingai ar kvailai, bet baisiai...

4

★★★☆☆ / „Neįtikėtina, bet tiesa“ (rež. Quentin Dupieux)

„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „Neįtikėtina, bet tiesa“
„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „Neįtikėtina, bet tiesa“

Nepamenu, ar kada esu matęs filmą, kuris aiškiai nusibosta pačiam jį kuriančiam režisieriui.

Kaip jau įprasta prancūzų autoriui, jis į kasdienybę įtraukia tai, kas neįtikėtina, kas laužo fizikos ir logikos dėsnius, bei metęs tokį iššūkį tiria, kaip elgsis veikėjai. Šįkart Q.Dupieux sugalvotos keistenybės – atjaunėti padedantis tunelis po žeme ir elektrinis penis, kuriuo galima pasikeisti tikrąjį (žiūrint filmą skamba mažiau išprotėjusiai, bet ne kažin kiek mažiau).

Sugalvoti kokią nors „nesąmonę“ jam truputį įdomiau negu mintis vystyti.

Nebe pirmą kartą žiūrint šio autoriaus filmus susidaro įspūdis, kad sugalvoti kokią nors „nesąmonę“ jam truputį įdomiau negu mintis vystyti. „Neįtikėtina, bet tiesa“ tarsi tiria moteriškumo ir vyriškumo peripetijas (jautrų vyrišką ego, moteriškos grožio industrijos parodijavimą ir t.t.), bet vos tik tvirtai susiejęs savo išgalvotus simbolius su temomis, režisieriaus atsitraukia bei likusią juostą prasuka į priekį.

Paskutinės dešimt filmo minučių išvis sudaro vienas ilgas montažas. Tarsi rašytojas staiga baigtų romaną junginiais „ir t.t.“ arba „pan.“. Panašu, autoriui atsibodo jo paties susikurtos metaforos. Tad juosta užtrunka viso labo 74 minutes.

Temos, kuriomis norėtųsi kalbėti, ryškios, tik pasakyti apie jas nelabai yra ką.

Kaip įprasta režisieriui, jo filmą galima būtų naudoti kūrybiniam įkvėpimui (laisvės sau žaisti režisierius tikrai negaili), bet neapsiverstų liežuvis to pavadinti visuomenės apmąstymu ar kritika. Temos, kuriomis norėtųsi kalbėti, ryškios, tik pasakyti apie jas nelabai yra ką.

5

★★★★★ / „Prakeikta žemė“ (rež. Hlynur Pálmason)

„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „Prakeikta žemė“
„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „Prakeikta žemė“

Vienas tų filmų, kuriuos vieni kitiems vis rekomenduoja kino profesionalai ir pusiau profesionalai. Nepaprastai vizualiai gražus, filmuotas ant juostos (!), sukurtas tapti tikra estetine patirtimi.

Jame pasakojama apie XIX a. pradžioje statyti bažnyčios atšiauriuose Islandijos pietuose atvykstantį kunigą. Kelionę jis pradeda negyvenamose žemėse, o vėliau sukuria ryšį su vietine danų bei islandų bendruomene. Užbėgant įvykiams už akių kunigas įspėjamas – jo misija neįmanoma. Išties, susidūręs su tikraisiais išbandymais jis, pasirodo, nėra pats tvirčiausias žmogus.

„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „Prakeikta žemė“
„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „Prakeikta žemė“

Nuošalyje palikus danų bandymo kolonizuoti Islandiją temą man ši juosta, visų pirma, reiškia individo santykio su absoliutu refleksiją. Menkas, trapus kūnas pastatomas prieš laukinę, necivilizuotą gamtą. Prieš Dievą, kuriuo reikia tikėti atiduodant save, net jei tai reikš mirti. Menkumo jausmą stengiamasi išguiti fotografiškai fiksuojant pasaulį ir pamokslaujant, tačiau priemonės pasirodo esančios labai ribotos.

Kompiuterio ekrane šį filmą žiūrėti nebus net perpus tiek malonu.

„Prakeikta žemė“ tik dar kartą įrodo, jog bet koks filmas gyvas tiek, kiek sukuria įtraukiantį ritmą. Gal net įdomiausias reginys yra tol, kol nevyksta beveik nieko, tik kelionė lėtai stumiantis į horizontą. Viskas čia taip gyva, taip grakštu, taip vešlu.

Jei mėgstate įsijausti į filmą kaip į reginį, ateikite. Kompiuterio ekrane šį filmą žiūrėti nebus net perpus tiek malonu.

6

★★★☆☆ / „I-A“ (rež. Jerzy Skolimowski)

„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „I-A“
„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „I-A“

Legendinio lenkų režisieriaus filmas apie asiliuko gyvenimą liečia gan panašius tematinius kampus – žmogaus ir gamtos santykį, žmogaus gyvuliškumą. „I-A“ ambicija – parodyti pasaulį gyvūno akimis. Kaip asilas matomas, kaip priimamas, ko iš jo norima.

Juosta suklijuota iš gabalų, kurių supinti į organišką visumą, nelabai stengtasi.

Parodyti pasaulį asilo žvilgsniu – nepaprastai sudėtinga. Pamačius „I-A“ sakyčiau, kad galbūt per daug sudėtinga. J.Skolimowskiui pavyksta sukurti išties nepaprastai gražių scenų, primenančių nuolat judančią, plastišką Gasparo Noé kinematografiją. Bet tik trumpam, nes tuojau pasikeičia ne vien pasakojimas, o ir stilistika. Juosta suklijuota iš gabalų, kurių supinti į organišką visumą, nelabai stengtasi.

„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „I-A“
„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „I-A“

Ambicijos vaizduoti pasaulį iš asiliuko perspektyvos filmas dažnai nesilaiko. Ne tik pamirštant gyvūno perspektyvą, bet ir pradedant sekti istorijas, kurios su asilu nė kiek nesusijusios. Kadangi pasakojimo būdas yra koliažinis, tai istorijoms dar ir stinga laiko. Todėl didžioji jų dalis atrodo tarsi nepavykusios pamokos apie šiuolaikinį pasaulį.

Istorijos, kurias kaip siūlas sujungia asiliukas, atrodo ganėtinai paviršutiniškos.

Scenarijuje labai jau neįtikinamai atsiranda futbolo chuliganai, primušantys asiliuką beveik iki mirties – vadinasi, žmonės pasidalinę į komandas ir elgiasi su varžovais žiauriai? Migrantai negailestingai nužudo lenkų vairuotoją – vadinasi, saugokimės pabėgėlių? Kunigas asiliuką pasiima iš nusikaltimo scenos per akimirką jam pajautęs nepaaiškinamą prieraišumą – vadinasi, yra dar ir taurių žmonių? Istorijos, kurias kaip siūlas sujungia asiliukas, atrodo ganėtinai paviršutiniškos.

„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „I-A“
„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „I-A“

Pagrindinis veikėjas filmui nėra nei lęšis, per kurį matomas pasaulis, nei metodas kurti pasaką aplink. Todėl galiausiai atsimušama į nepaprastai skaudų klausimą: kas iš to?

7

★★★☆☆ / „Žemėje“ (rež. Ben Wheatley)

„Scanoramos“ nuotr./„Žemėje“
„Scanoramos“ nuotr./„Žemėje“

Režisieriaus sugrįžimas prie siaubo, kurio, viena ar kita forma, turėjo visi ankstyvieji jo filmai. Mintys po seanso dvejopos.

Smagu vėl matyti kažkur tarsi dingusio (nors vis dar aktyviai kuriančio, tik ne visuomet autorinį kiną) autoriaus braižą. Antra vertus, „Žemėje“ smagumu neprilygsta „Turistams“, baisumu „Žudymo sąrašui“, o kino formos drąsa – „Laukui Anglijoje“.

Bet iš tiesų siužetas čia antrinis dalykas.

Pasakojama apie dviejų mokslininkų kelionę miškais ir susidūrimą su tankmėje pasislėpusiu išprotėjusiu žudiku, taip pat buvusiu mokslininku. Bet iš tiesų siužetas čia antrinis dalykas – įtariu, kad režisierius labiausiai tiesiog norėjo pažaisti siaubą tarp medžių. Ir tikrai, „Žemėje“ yra mažų mažiausiai viena nepaprastai smagi scena, kurioje pasakotojas sau leidžia visišką gamtinę psichodeliką.

„Scanoramos“ nuotr./„Žemėje“
„Scanoramos“ nuotr./„Žemėje“

Nekeista, kad filmas plačiai neskambėjo nei pasaulyje, nei „Scanoramoje“. Emociškai jis nepakankamai paveikus, o siužetu – išvis niekuo ypatingas. Jei domina estetiškas siaubas – ateikite, kitokiam žiūrovui čia nėra ką veikti.

8

★★★☆☆ / „Naktis turi akis“ (rež. Gabriel Bier Gislason)

Danijoje susitikusios dvi merginos įsimyli ir nusprendžia parvykti į vienai jų gimtąjį Londoną kartu. Ten laukia merginos motina – itin prietaringa moteris, griežtai valdanti namus ir nerodanti menkiausio noro priimti dukros antrosios pusės. Kuo toliau, tuo labiau akivaizdu, kad mama kažkaip dukrą kontroliuoja ir geba net šiai sukelti transo būseną. Tik koks viso to tikslas?

„Naktis turi akis“ žiaurumą vertina labai rimtu veidu, jis čia pateikiamas saikingai ir neišjuokiant aukų.

Nors filme jungiami komedijos ir siaubo žanrai, visgi kombinacija kitokia nei įprasta. Siaubo komedijos dažniausiai paverčia smurtą pokštu. „Naktis turi akis“ žiaurumą vertina labai rimtu veidu, jis čia pateikiamas saikingai ir neišjuokiant aukų. Humoras egzistuoja tarytum šalia siaubo, ne drauge – pokalbių scenose, moterų susidūrimuose, pavieniuose personažų bruožuose.

„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „Naktis turi akis“
„Scanoramos“ nuotr./Kadras iš filmo „Naktis turi akis“

Žiūrint kažkur mintyse kabinosi ne visai patinkanti nuojauta. Viskas lyg ir gerai (nors istorija ir be reikalo ištęsta) tik kažkas kliūva. Kai pagaliau paaiškėja siužeto paslaptys, atpažinau, kas tas kažkas – tai pačiose pamatinėse filmo prielaidose egzistuojanti įtikinamumo problema. Ne pabaisose ar apeigose, o fakte, kad kulminaciją siaubas pasiekia dėl paprasčiausio nesusikalbėjimo.

Jei gerieji veikėjai pasistengtų kalbėtis (omenyje turiu ne vien stresines situacijas – laiko ramiai išsiaiškinti jiems tikrai pakanka), blogis neturėtų jokių šansų. O tai truputį gadina žiūrėjimo malonumą – atrodo, kad visko, kas galiausiai nutinka, buvo galima lengviausiai išvengti. Jei taip, tai ar verta žiūrovui labai sirgti?

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Vladas Rožėnas
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Vladas Rožėnas

Vladas Rožėnas – kino kritikas, „Nepatogaus kino“ programos sudarytojas. Daugiau autoriaus naujienų skaitykite 15min kultūra.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau