„Pernai su nostalgija prisiminę puokštę geriausių Šiaurės šalių filmų, šiemet grįžtame prie asmenybių. Aistringas maištininkas Bo Widebergas, atvirai reiškęs kritiką Ingmarui Bergmanui, jautė nevaldomą norą istorijas pasakoti kitaip, ieškoti savito ir su niekuo nesupainiojamo braižo. Maištautoju galima pavadinti ir Michaelą Powellą, kuris priešinosi Jungtinės Karalystės realistiško kino reikalavimams ir ieškojo laisvesnės raiškos galimybių. Tai režisieriai, kūrę ateičiai,“ – sako „Scanoramos“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Bo Widebergo kelias į kino pasaulį pareikalavo daug pastangų. Išgarsėjęs kaip rašytojas ir kino kritikas, jis tapo aktyviu prancūzų naujosios bangos šalininku ir tradicinės švedų kino mokyklos kritiku. Šeštojo dešimtmečio pradžioje Widerbergo tekstai ir juose formuojama nauja Švedijos kino vizija sulaukė išskirtinio jaunųjų kino kūrėjų palaikymo.
„Scanorama“ parodys septynis ryškiausius Bo Widerbergo filmus, atspindinčius svarbiausius režisieriaus kūrybos etapus – nuo „Vaikiško vežimėlio“ (1963), žyminčio Švedijos naujosios kino bangos pradžią, iki režisieriaus gulbės giesme tapusio filmo „Geismas ir grožis įstabus“ (1995). Praėjus metams po Berlinalėje „Sidabriniu lokiu“ apdovanoto filmo premjeros, Bo Widerbergą pasiglemžė sunki liga.
Antras Bo Widerbergo filmas „Varnų kvartalas“ (1963) iki šiol vertinamas kaip vienas geriausių visų laikų švedų filmų, o „Žmogus ant stogo“ (1976) iškart tapo detektyvo žanro klasika. Autoriaus retrospektyvoje žiūrovams taip pat bus parodyti du subtilūs filmai apie meilę – „Elvira Madigan“ (1967) ir „Meilė 65” (1965) – ir garsaus švedų-amerikiečių muzikanto autobiografija „Džo Hilas“ (1971).
Britų režisierius Michaelis Powellas karjerą pradėjo nuo pagalbinių darbų filmavimo aikštelėse. Vėliau jis intensyviai kūrė vadinamuosius „kvotos greitukus“ – pigius filmus, kuriuos rėmė nacionalinio kino gamybą skatinusi Jungtinės Karalystės valdžia. Didžiausia karjeros sėkmė M. Powellą lydėjo 1942-1957 m., tačiau ji neapsaugojo, kai 1960 metais, pasirodžius režisieriaus siaubo trileriui „Persekiotojas Tomas“, kilo visuotinis pasipiktinimas, sugriovęs kūrėjo karjerą. Tik po daugelio metų šis filmas buvo pripažintas šedevru.
„Scanorama“ parodys penkis Michaelio Powello filmus, sukurtus pačioje jo karjeros viršūnėje. Tai ir fantastinė romantinė drama „Gyvenimo ir mirties klausimas“ (1946), žymiosios Jacques'o Offenbacho operos ekranizacija „Hofmano pasakos“ (1951), erotinė drama „Juodasis Narcizas“ (1947) ir muzikinė romantinė drama „Raudoni bateliai“ (1948). Pastarąjį filmą kaip vieną savo mėgstamiausių visų laikų kino kūrinių yra ne kartą įvardinęs JAV režisierius Martinas Scorsese. „Kartojau ir kartosiu – man tai yra vienas geriausių kada nors sukurtų filmų. Kaskart jį žiūrint (tai darau maždaug kartą per metus), jis vėl atrodo kaip naujas”, – yra sakęs jis.
Pagrindinę retrospektyvų programą lydės mus neseniai palikęs ir šiemet visame pasaulyje iš naujo atrandamas amerikietiško ekspermentinio kino krikštatėvis Jonas Mekas ir jo ankstyvieji, rečiausiai Lietuvoje rodyti darbai „Medžių ginklai“ (1961) ir „The Brig“ (1964). Jie bus rodomi iš 16 mm kino juostos.
„Scanorama“ kvies prisiminti ir kitus lietuvių kūrėjus, su kuriais šiemet teko atsisveikinti. Nemokamų seansų metu Vilniuje ir Kaune bus parodytas „Skrydis per Atlantą“ (1983, rež. R. Vabalas), kuriame Eimuntas Nekrošius suvaidino legendinį lakūną Stasį Girėną ir dokumentininko Gedimino Skvarnavičiaus „Kuo prikąsime liežuvį“ (1990).
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 7–24 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
